Sesuo Gaudenta Viktorija: „Pašaukimas man – tai eiti“

Kokia buvo jūsų tikėjimo kelionė ir kaip atpažinti savo pašaukimą?

Tikėjimo kelionė prasidėjo gimus tikinčioje šeimoje. Krikštas, pirmosios maldelės ankstyvoje vaikystėje, lankymasis bažnyčioje. Esu laiminga, kad ruošti Pirmajai Komunijai buvo pakviestas katechetas pedagogas tretininkas Stasys Pleškūnas. Vasarą jis atvykdavo iš Kauno ir katechizuodavo parapijos vaikus. Tai buvo labai retas atvejis sovietų persekiojimo laikais.

Pirmas sakinys, kurį mūsų mokytojas pasakė per susitikimą buvo: „Ką mes dabar čia veiksime, tai labai labai geras dalykas.“ Tada pasijutau gana tvirtai, nes besimokant buvome išvaryti iš bažnyčios, mokantis namuose, sužinota, kad persekiotojai ruošiasi ateiti ir į namus. Pasiruošimą užbaigėme kaip tikri partizanai, miške sėdėdami ant kelmelių. Visada mintyse buvo mokytojo žodis, kad darome gerą dalyką.

Didelė parama buvo sąmoningai tikinti mama, jos pavyzdys ir žodis stiprino bei palaikė. Mano katechetas dar kelerius metus lydėjo, aprūpindamas tuo laiku sunkiai prieinama religine literatūra. Tačiau nepaliko ramybėje paauglystės vėjai ir visi „tuometiniai padėjėjai“.

Tuo laiku į mano rankas pateko Stasės Jasiūnaitės knyga „Dviejų mergaičių laiškai“, dar mašinraščiu parašyta. Dabar ši knyga išleista 1995 metais „Ardoro“ leidykloje. Knyga padarė perversmą ir atsivertimą mano sieloje, dienoraštyje įrašiau: „Būti, kaip Aušra.“

Tada prasidėjo sąmoningo tikėjimo išgyvenimas – kiekvieno sekmadienio šv. Mišių laukdavau kaip didžiausios šventės. Kai reikėjo rinktis profesiją, man labai miela buvo pedagoginė kryptis, bet kartu baiminausi, kad tomis bedievybės sąlygomis galiu prarasti tikėjimo dovaną. Tada pasukau į artimesnę ir ne taip persekiojamą mediciną.

Patį pašaukimą į vienuolinį gyvenimą įvardinu kaip dovaną, nes pagrindinė mano svajonė buvo gyventi prasmingą gyvenimą, kurį padėjo susikurti mano kelyje sutikti žmonės, kurių niekada neužmiršiu.

Kai man į širdį pasibeldė vienuoliško gyvenimo idėja, težinojau tik vienintelį žodį – „vienuolynas“. Jeigu Viešpaties klausi, Jis visada veiks nei per anksti, nei per vėlai, o tik tada, kai reikia; atpažinau man visada buvusį brangiausią turtą – Tikėjimo Gyvybę – Eucharistinį Jėzų. Pašaukimas man – tai eiti, kitaip negali pasielgti – tai slėpinys, tikrovė ir jokios „mistikos“.

Kaip manote, kodėl būtent jūs buvote pašaukta tapti sese?

Čia reikėtų paklausti paties Dievo, nežinau. Nebent kaip Jeremijui Viešpats kalbėjo: „Dar prieš sukurdamas, aš tave pažinau, dar prieš tau gimstant, tave pašventinau…“ (Jer 1, 5).

Sakoma, kad vienuolė yra Mergelės Marijos regimas atvaizdas. Kodėl mums reikia vienuolių?

Nekelčiau jau taip aukštai. Vėl norėčiau sugrįžti prie gyvenimo prasmės, prie uždavinio, kurį mums kelia Šventasis Raštas. Evangelijoje pagal Morkų (9, 50) sakoma: „Druska – geras dalykas, bet jei druska nustotų sūrumo, kuo ją pasūdysi.“ Turėkite savyje druskos.

Išgyvename gavėnios laiką, atrodo, kad pasaulis supančiotas kančios dėl pandemijos. Kaip išgyventi šį laiką viltingai?

Išgyventi. Tai etapas, laukas, aplinka – kad ir kaip pavadinčiau. Įeini ir jau išeini kitas. Kiek tu pasikeitei ar naujai pamatei, įvertinai situaciją, daugiausia priklauso nuo to, kiek atsivėrei Dievo malonei, kiek norėjai kaip tikintis asmuo įsileisti į savo sielą dieviškąsias dorybes – Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Iš maldos – į gyvenimą, iš gyvenimo – į maldą, kaip mokė šv. Benediktas: „Ora et labora.“

Kaip gyventi, kad Kristus būtų mūsų kasdienos ašimi?

Klausti, ar dedu pastangas kasdienybės valdose sutikti Dievą, save ir artimą.

Sakykite, o kodėl mums reikia tikėjimo?

Jei tikiu, kad vėjas pučia, čia daugiau negu vėjas. Čia Šventosios Dvasios darbas.