Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Ses. K. Seiliūnaitė: kasdien vis iš naujo atsiliepti į Dievo kvietimą

„Vatiican News“ nuotrauka

„Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal ir duoti patarimą sau, anuomet ieškančiai pašaukimo, koks jis būtų? Sau duočiau patarimą iš karto atsiliepti į Dievo malonę. Netempti, kad dar tą padarysiu, aną padarysiu... Tuo momentu, kai neatsiliepi į Dievo pašaukimą, atsisakai būti laiminga. Jei anuomet kažkas mane būtų truputį paskubinęs, dabar už tai padėkočiau“, – sakė Dieviškosios Jėzaus Širdies pranciškonių kongregacijos vyresnioji.

Žodį pašaukimas dažnai girdime įvairiuose kontekstuose. O ką Jums reiškia pašaukimas? Ką atskleidžia šis žodis?

Labai daug – visą gyvenimą, visą kasdienybę. Visų pirma mes visi esame pašaukti į šventumą. Tai pirminis kiekvieno iš mūsų pašaukimas. O pašaukimas į vienuolinį gyvenimą – tai tiesiog atsakas į jo kvietimą. Jis reikalingas kiekvieną dieną, kasdien vis iš naujo turi atsiliepti Viešpačiui ir sakyti – renkuosi tave. Tai turbūt ir yra laimės pagrindas. Nes kai atrandi savo pašaukimą, nesvarbu, kad yra skausmas, kančia, – tu esi laimingas.

Kaip atradote savo pašaukimą? Kokia buvo jūsų kelionė pažinties su šv. Pranciškumi link?

Aš labai ilgai neatsiliepiau į pašaukimą, labai ilgai dvejojau, tiesiog atidėliojau. Pradžioje, kai pajutau pašaukimą, tada Lietuvoje gal dar nebuvo atsikūrę vienuolynai. Jaučiau pašaukimą būti su vaikais, parašiau į „SOS Vaikų kaimai“ laišką. Tačiau gavau piktą atsakymą – esi jauna, ištekėsi ir vaikai liks vieni, jiems bus padaryta žala. Na ir tada aš pasinėriau į darbus, o pašaukimo paieškos buvo nustumtos į šalį. Buvo darbas, darbas, darbas ir dar kartą – darbas.

Kelias pas šv. Pranciškų prasidėjo po mano atsivertimo, po to, kai pradėjau ieškoti santykio su Dievu. Miestelio, kuriame gyvenau, bažnyčioje vienas iš altorių ir buvo šv. Pranciškaus. Be to, parapijos bibliotekoje man į rankas pakliuvo Antano Maceinos knyga „Saulės giesmė“. Tai nėra lengva knyga, bet perskaičiau ją gal septynis kartus. Ir kaskart joje atrasdavau šv. Pranciškų naujai – vis kitokį. Iš pradžių jis mane sužavėjo savo santykiu su Kūrinija. Tai man buvo artima – pati augau šalia miško. O mano tėtis, nors ir nebuvo pranciškonas, bet tikrai gyveno pranciškoniška dvasia, labai mylėjo visą gamtą. Po to  atradau šv. Pranciškaus paprastumą, neturtą, kančią. Priėmiau jį tokį, koks jis iš tikrųjų buvo, ir nieko kito ieškoti nebesinorėjo.

Po ilgų atsikalbėjimų tapau pranciškone tretininke. Iš pradžių, pamenu, po pirmo pakvietimo prisijungti prie tretininkų iškart pasakiau – ne, nes turiu daug darbo ir mažai laiko. Po 6–7 metų bažnyčioje žiūrėjau į trečiojo ordino brolius ir seseris, kurie rengėsi nešti šv. Pranciškaus vėliavą procesijoje, ir galvojau: „Kvietė – nėjau. Dabar jau eičiau, bet nepakvies.“ O pati turėjau per daug puikybės, kad pasisiūlyčiau. Kitą dieną prie manęs priėjo jų vyresnioji ir pakvietė įstoti į trečiąjį ordiną. Sutikau.

Tai buvo pradžia, bet po to vis vien jaučiau, kad Viešpats kviečia mane eiti toliau. Vis toliau ir toliau… Svarsčiau apie apaštalinį vienuolyną, bet mano dvasios tėvas sakė, kad Lietuvoje apaštalinių pranciškonių nėra. Jis Lietuvoje gyveno vos 3–4 metus, ne viską žinojo… Taip aš atsidūriau pas seseris klarises. Nors man ten buvo labai gera ir smagu, supratau, kad Viešpats mane vis dėlto ne ten kviečia. Įžengusi į Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių vienuolyno namų koplyčią supratau, kad… niekur iš čia neisiu. Mano paieškos pasibaigė, bendruomenėje esu jau daugiau nei 15 metų.

„Vatiican News“ nuotrauka

Įsivaizduokite, kad turime galimybę sugrįžti laiku atgal. Kokį patarimą sau, kaip anuomet dar ieškančiai pašaukimo kelio, duotumėte?

Sau duočiau patarimą iš karto atsiliepti į Dievo malonę. Netempti, kad dar tą padarysiu, aną padarysiu… Tuo momentu, kai neatsiliepi į Dievo pašaukimą, atsisakai būti laiminga. Jei anuomet kažkas mane būtų truputį paskubinęs, dabar už tai padėkočiau.

Viešpats kiekvieną šaukia skirtingai, jis žino, kaip prie mūsų prieiti, kad mes atsilieptume. Aš savo širdyje tiesiog girdėjau: „Ateik.“ Tai buvo tokia dvasios pagava, kad aš ne ėjau, bet skriste skridau. Jaučiausi tokia laiminga! Tą pradžią prisimenu visuomet, kai pavargstu, kai apninka kokios nors abejonės. Ta pradžia, primenanti, kokia buvau laiminga, kai atsiliepiau ir pasakiau „taip“, labai sustiprina.

Minėjote, kad Dieviškosios Jėzaus Širdies seserų pranciškonių kongregacijoje skaičiuojate 15-us metus. Kokie džiaugsmai ir iššūkiai lydi pašvęstąjį gyvenimą?

Didžiausias džiaugsmas, kad visąlaik gali būti su Jėzumi. Visada vienuolyno trečiame aukšte galiu rasti Jėzų, galiu pas jį visada nubėgti, kai gera, kai linksma, kai džiugu ir kai liūdna ar sunku. O kitas dalykas – vaikystėje labai norėjau turėti brolį. Tačiau turėjau tik vieną vyresnę sesę. O dabar turiu daug ir seserų, ir brolių, ir mamų. Jiems gali pasiguosti, pasitarti, pasikalbėti – esi ne vienas.

O iššūkiai tai galbūt pašaukimų krizė. Seserų amžius, įvertinus amžiaus vidurkį, eina senyn, kaip ir visuose vienuolynuose, iššūkį kelia ir individualizmas, „per didelis apaštalavimas. Prieš porą metų ir pati viską buvau atiduodanti apaštalavimui, bendruomenei mažai belikdavo… Galiausiai, aišku, Viešpats mus visas pašaukia su mūsų sunkumais, žaizdomis, charakteriais. Turbūt didžiausias iššūkis – tai priimti save tokią, kokia esi; priimti ir mylėti kitą tokį, koks jis yra, ir nenorėti pakeisti į tokį, koks aš noriu, kad jis būtų. Na, galbūt dar kartais iššūkis yra ir pasaulio priešiškumas…

Ar su juo dažnai tenka susidurti?

Yra tekę keletą kartų. Bet tai turbūt sužeisti žmonės. Kartais užtenka, kad jie pamatytų tavo drabužį, tai paliečia jų žaizdą. Tada jie truputį patriukšmauja. O tu už juos pasimeldi, nes žinai, kad jiems reikia maldos. Taip žmogus galbūt prašo pagalbos, nes kitaip nemoka.

Minėjote, kad gyvenimo kelyje stiprybės suteikia akimirkų, kai atsiliepėte į Viešpaties kvietimą, prisiminimas. Kas dar Jus stiprina?

Pastiprina buvimas su Jėzumi, adoracija ir bendrystė su sesėm. Šiais metais viena sesė, kuri buvo didžiausias mano pastiprinimas, iškeliavo. Bet tikiu, kad ji ir dabar mane stiprina iš dangaus. Bendrystė, žinojimas, kad esi ne viena, – tai ir suteikia stiprybės.

Didelis pastiprinimas yra ir kongregacijos įkūrėjos mašinraščiu spausdintos senos knygos. Jas skaitydama gali pajusti jos turėtą gilų šv. Pranciškaus dvasingumą, santykį su Viešpačiu, suprasti, ko ji norėjo iš mūsų vienuolyno. Ji labai daug iškentėjo būdama lageryje, Sibire, bet jos turėtas pasitikėjimas Jėzumi, meilė ir atvirumas jam mane labai įkvepia ir stiprina.

Šiuo metu esate generalinė kongregacijos vyresnioji, dirbate tikybos mokytoja. Be įprastai turimų tarnysčių, dar rūpinatės ir naujų kongregacijos rekolekcijų namų kūrimu Surviliškyje. Kaip viską spėjate?

Be pagalbos viena nebespėčiau! Kalbant apie Surviliškio rekolekcijų namus, jie numatyti labai tinkamoje vietoje. Vos 10 km iki Paberžės, 10 km – iki Krekenavos, netoli Dotnuva. Čia pat Nevėžio upė, miškas, Krekenavos nacionalinis parkas. Tai – dar viena galimybė praplėsti apaštalavimą, pradėti kažką nauja.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Aišku, labiausiai šią iniciatyvą palaiko arkivyskupas metropolitas Kęstutis Kėvalas. Taip pat ir Surviliškio parapijos klebonas kun. Norbertas Martinkus. Turime šaunią architektų šeimą, kuriuos Viešpats padovanojo, daug kitų pagalbininkų. Planuojame, kad kuriamuose namuose Surviliškyje vyks vasaros stovyklos vaikams, ALFA kursai jaunimui, rekolekcijos jaunimui ir kitiems žmonėms.

Kai nuvykome susipažinti su kaimo bendruomene, paklausiau – ar mus priimsite? Atsakė: „Mes jau priėmėme.“ Labai tuo džiaugiuosi! Manau, kad, be jau minėtų veiklų, kartu su bendruomene rengsime įvairius renginius.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.