Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Ses. R. Malickaitė: „Linkėčiau užsikrėsti pagarba tiems, kurie yra šalia mūsų“

Ses. Rima Malickaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Neseniai pasirodžiusi Dysmas de Lasuss knyga „Vienuolinio gyvenimo pavojai ir nukrypimai“ (iš prancūzų kalbos vertė Nomeda Hofertaitė, už galutinę vertimo redakciją atsakingi „Magnificat leidiniai“) praveria širmą ir atskleidžia dvasinio piktnaudžiavimo nuopuolius, pasireiškiančius religinėse bendruomenėse. Į 349 puslapius nugulę aukų liudijimai, atliktų tyrimų rezultatai, manipuliavimo metodų pavyzdžiai ir gairės, kaip tai atpažinti, yra svarus Kartūzų ordino generalinio prioro Domo Dysmaso indėlis siekiant praverti tylą ir parodyti meilės ir šventumo mokyklai prieštaraujančius veiksmus.

Apie tai kalbamės su šios knygos redaktore, Nukryžiuotojo Kristaus seserų kongregacijos vienuole ses. Rima Malickaite CC.

Apie ką ši knyga ir kam ji skirta?

Ši knyga išleista serijoje „Sekti Kristų“, kuri skirta ugdyti dvasininkus, vienuolius, pasauliečių institutų ar religinių organizacijų narius. Su tokia nuostata ją ir paėmiau į rankas, kad ji skirta siauram, konkrečiai apibrėžtam ratui. Tačiau kuo labiau įsiskaičiau į knygą, juo aiškiau supratau, kad ji skirta absoliučiai visoms bendruomenėms ir bendrijoms, nebūtinai religinėms. Pavyzdžiui, jei pasaulietis darbdavys iš anksto neišsigąstų to, kad knyga skirta vienuoliams ugdyti, jos puslapiuose tikrai rastų labai daug vertingos informacijos, kaip sureguliuoti darbinio kolektyvo santykius. Knyga galėtų pasitarnauti ir tiems, kurie dirba su žmonėmis, įvairiais kolektyvais. Kad ir kur būtume, – vienuolyne, darbe ar kitur, – visi esame žmonės su savo žaizdomis, savo baimėmis. Turime iš to augti, o augimo kryptis tik viena – paskui Kristų. Turime ugdyti save pagal Kristaus provaizdį. O tai reiškia ir tikresnius, tvaresnius žmonių santykius. Taigi tiems, kas nori tokių santykių, ši knyga gali būti puiki priemonė jų siekti.

Knygos viršelis. „Magnificat leidiniai“ nuotrauka

Kokie yra pavojai ir nukrypimai, apie kuriuos kalba autorius?

Ši knyga – labai svarbus žingsnis dvasinio piktnaudžiavimo temą perkeliant iš tabu arba pilkosios zonos į matomą zoną, kur mes pradedame kalbėtis apie labai skaudžius dalykus.

Įsivaizduokite situaciją – žmogus ateina, pabeldžia į vienuolyno duris ir sako: „Norėčiau sekti Kristų tokiu būdu, kaip jūs sekate.“ Jis priimamas į noviciatą ir turi perprasti be galo daug dalykų: kas yra vyresnysis, kokia jo valdžia, ką reiškia klusnumas, kokia kritinio mąstymo vieta, kaip funkcionuoja bendruomenė ir pan. Atėję į vienuolyną viso to nežinome, dėl to mūsų nežinojimo, galbūt dėl pernelyg dvasingo kito žmogaus idealizavimo kartais kyla nesveikas santykis su vyresniuoju. Vyresnysis nėra angelas, jis yra žmogus. Jis galvoja, kaip jam susitvarkyti bendruomenėje, kaip siekti bendrojo gėrio, kurio, deja, kartais siekiama netinkamomis priemonėmis. Maža to, vyresnysis gali ir apsirikti, klysti. Juk iš karto didelių nukrypimų ar juolab piktnaudžiavimų neatsiranda, viskas mezgasi pamažu, prasideda kaip maža klaida, mažas nuolaidžiavimas simpatiškam asmeniui, mažas „akių užmerkimas“ ar mažas melas.

Domas Dysmas turi be galo daug išminties ir labai gerai pažįsta vienuolinį gyvenimą. Jis labai aiškiai parodo, kaip mažas melas tampa dideliu melu, manipuliacija žmonėmis, jų jausmais, kaip galiausiai tikinčiųjų (nebūtinai vienuolių) bendruomenė tampa uždara sekta, kur negali kalbėtis su žmonėmis, dalintis informacija su už išorinių vienuolyno sienų gyvenančiais artimaisiais, kur žmogus užspaudžiamas, užvaldomas ir pan.

Lietuvoje dar nesame su tokiais atvejais akivaizdžiai susidūrę, bet gyvendami globaliame pasaulyje esame girdėję apie piktnaudžiavimo dvasiniu autoritetu ar valdžia atvejus Europoje ir kitur. Tai piktnaudžiavimas valia, galia, valdžia, visa tai panaudojant savanaudiškiems tikslams. Didžiausias tokių piktnaudžiavimų pavojus tas, kad vienuolis nesiugdo taip, kaip turėtų ugdytis. Jis tampa panašus ne į Kristų. Jo žmogiškasis atvaizdas, kuris turėtų būti pagal Dievo paveikslą ir panašumą, kartais tampa sudarkytas, suniokotas. Knygoje pasakojama apie atvejus, kai brolis ar sesė galiausiai renkasi išeiti iš bendruomenės ar net Bažnyčios, nusisukti nuo Dievo ir apskritai gyventi neviltyje, labai gilioje depresijoje. Padariniai gali būti labai skaudūs.

Kokie sprendimai galimi, kaip išeiti iš tos sunkios būsenos ar aplinkos? 

Pagrindinė kryptis, jaučiama visoje knygoje – sveikas protas, kritinis mąstymas, moralinė asmens sveikata, taip pat pagalba iš šalies bei skaidrumas. Autorius ypač pabrėžia santykį su aukomis. Jis labai kategoriškai sako, kad pirmiausia turime patikėti aukomis, klausytis jų nepradėdami aiškinti, jog viso to, kas pasakojama, negali būti. Turime išsiugdyti atjaučiantį klausymąsi ir įsiklausymą į žmogaus liudijimą, net jei jis atrodo neįtikėtinas. Tad pirmasis paraginimas, pirmasis žingsnis į sprendimą – klausytis mylinčia ausimi ir suprasti aukų skausmą.

Domas Dysmas labai gražiai knygoje suporuoja dorybes. Tai padeda atpažinti, kada dorybėmis yra manipuliuojama. Pavyzdžiui, jis sako, kad nuolankumas turi derėti su tiesa, nes mes galime būti nuolankūs, bet galime meluoti patys sau ir aplinkiniams. Tai yra labai išmintingi pasiūlymai.

Ir svarbu atminti, kad pats vienuolis yra atsakingas už savo ugdymą, priemonių tam tikrai yra.

Norėdami pagyti, turime pripažinti ligą, tačiau nereta dvasinio piktnaudžiavimo atveju aukos tik po 5–10 metų supranta, kad jomis buvo pasinaudota. Ilgą laiką vyksta tarsi kaltės permetimas kitam, dėl ko žmogus nebepajėgia pamatyti, kad jis nėra kaltas. Kaip susigaudyti, kur yra sveiki santykiai, o kur jau peržengta riba?

Tai labai svarbus klausimas, nes žmonės yra taip įpainiojami į tas situacijas, žaismes, kad jie su niekuo apie tai nesišneka ir negali gauti jokios pagalbos, blaivaus žvilgsnio iš šalies, suprasti, kad kažkas čia ne taip. Bet mes turime dvasios tėvus, yra tam tikras palydėjimas bendruomenėje, kalbame su savo vyresniaisiais, gyvename brolišką ir seserišką gyvenimą.

Sužeistumas yra įvairialypis. Nėra vienos bendros taisyklės – išgėrei aspirino ir nebeskauda galvos. Mes galime ugdytis tik Kristaus pavyzdžiu. Bet knygoje gausu nuostabių liudijimų, kurie rodo, kad net po 5–10 ar net daugiau metų aukai susivokus, kas vyko, nepaisydami didžiulio sielos skausmo, nepaisydami to, kad, atėję tarnauti Dievui, patyrė didžiulę skriaudą, žmonės sugeba ir toliau mylėti Dievą. Tačiau esama ir be galo skaudžių liudijimų, kai žmonės nebesugeba atsikratyti skausmo, atsiskiria nuo Bažnyčios, praranda tikėjimą. Ši knyga tuo ir žavi, kad ji nėra tik teorinė, čia daug pasakojama tikrų istorijų, kurių klausydamiesi galime daugiau suprasti ir apie kitus, ir apie save.

O kokia yra tylėjimo kaina?

Komfortas. Nieko nesakyti yra lengviau, nei kažką sakyti. Nes pasakius gali labai skaudėti. Pasakius galima netekti esminio santykio. Domas Dysmas paaiškina, kodėl žmonės tyli, – todėl, kad bijo prarasti tarpusavio santykį. Aplinkui esantys žmonės neretai taip pat mato, kad vyksta negeri dalykai, bet ir jie tyli, – kartais dėl komforto, kad nereikėtų nieko daryti, bet kartais dėl to, kad nėra tikri dėl to, kas vyksta tame santykyje, ir baiminasi neteisingai interpretuoti. Aš nemanau, kad kiekvienu atveju tylėjimas yra piktybiškas. Kartais tylėjimas gali būti abejingumo išraiška, o kartais abejonė, klausimas sau: ar tikrai teisingai suprantu? Juk žinome ir kitokių atvejų, pavyzdžiui, vienas dvasininkas Europoje buvo apkaltintas seksualine prievarta ir nušalintas nuo pareigų. Ir tik gyvenimo pabaigoje, kai jis sirgo, atėjo jį apkaltinęs žmogus ir atsiprašė, kad apšmeižė. Bet žmogaus gyvenimas buvo sugriautas. Čia reikia begalinės išminties ir atsargumo. Taip, aukų pirmiausia reikia klausytis. Klausytis, neatmesti, bet paskui atlikti tyrimą, lyginti duomenis, liudijimus. Knygoje daug tokių tyrimų pateikiama. Išvadų niekas iš vieno pokalbio nedaro.

Akedija – ar tai ir yra ta būsena, į kurią auka papuola?

Akedija yra vienas iš rezultatų. Gali nieko nenutikti, bet gali atsirasti ir psichinė liga. Situacija išties šizofreniška, depresyvi, kai žmogus, kuris turi dvasinį autoritetą, juo naudojasi piktavališkai. Depresija yra tikrai liga, nors kartais kaip metafora nuskamba – ai, jis depresuoja. Tai baisi liga, kuri iš pradžių reiškiasi nuotaikų svyravimais, o paskui prasideda ir fiziologiniai dalykai. Gali būti ir akedija, kai iš esmės niekas nebeįdomus, esi abejingas viskam, savo likimui, savo gyvenimui. Mažėja savivertė, atrodo, žmogus nebežino, kas jis – Dievo kūrinys ar šiukšlė, kuria kiekvienas gali pasinaudoti. Tokias situacijas ilgai išgyvenę žmonės gali susirgti, gali atsirasti įvairiausių sutrikimų, net fizinių susirgimų.

Žuvis pūva nuo galvos, – sakoma knygoje. Visgi ieškant sprendimo reikia atsigręžti į vyresnįjį, vadovą, lyderį?

Šioje knygoje taip – akys krypsta į vyresnįjį, kuris iš tiesų labai daug ką gali padaryti vienuoliniame gyvenime. Bet ir kitur tas pas, – pavyzdžiui, direktoriaus vaidmuo organizacijoje. Daug niuansų yra, pavyzdžiui, kaip jis paaukština žmogų, kurį pagiria ar patapšnoja per petį, ko jis tuo siekia, o ko siekia darbuotojas savo veiksmais ir pan. Visur esama žmogiškų santykių.

Kai užverčiau paskutinį knygos puslapį, aš pradėjau svajoti apie dar vieną knygą, kurią kažkas, esu tikra, kada nors parašys. Kur šalia vadovo vaidmens bus lygiavertiškai išryškinta ir asmeninė atsakomybė bei galimybės lipti iš situacijos, kliaujantis ne tik vyresniaisiais, bet ir savimi.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kokia knygos vieta ar mintis paliko didžiausią įspūdį?

Kai kurios šios knygos vietos man buvo labai išlaisvinančios. Ypač patiko mintys apie vienybės idėją. Tai taip stipriai persmelkia mūsų gyvenimą. Arba mintis apie unikalumą ir uniformizaciją. Kaip svarbu suvokti Dievo užmojį ir jo meilę, kuri neatskiria, bet su mumis susivienija, su kiekvienu iš mūsų – tokiu skirtingu, nebandydama štampuoti, bet bandydama kurti kiekvieną kaip asmenį. Nuostabu suvokti šį Dievo užmojį, Jo pagarbą žmogui. Tada gimsta troškimas tuo užmoju sekti ir bendraujant su savo broliais, seserimis. Gerbti jų individualumą, įsiklausyti į tai, kas jie yra, nesakant, neprimetant iškart to, kas aš esu. Yra pasakyta –  nėra žemėje kitos vietos, kur kvadratiniame kilometre būtų daugiau individualybių nei vienuolyne. Mes visi esame labai skirtingi. Todėl linkėčiau užsikrėsti pagarba tiems, kurie yra šalia mūsų. Kristaus pavyzdžiu.