2021 03 14

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Sesers Adelės pašaukimo istorija: nuo priešiškumo tikėjimui iki vienuolystės

Sesuo Adelė Pilipavičiūtė CC. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kaip atrasti savo pašaukimą? – šis klausimas kirba daugelio žmonių galvose, o ypač jaunų, bebaigiančių mokyklą ir ketinančių pasirinkti tolesnį savo gyvenimo kelią. Vieniems pavyksta lengvai surasti atsakymą, kitiems užtrunka šiek tiek laiko, treti – jo taip ir neatranda visą gyvenimą. Sesuo Adelė Pilipavičiūtė CC vaikystėje buvo maištingas vaikas, kuriam tuo metu tikėjimas, anot jos pačios, buvo ne pirmo svarbumo. „Tikėjimas Dievu, ypač paauglystėje, kažkodėl atrodė nesąmonė, kažkas dirbtinio, netgi kvailo, silpno.“

Šiandien sesuo Adelė yra Nukryžiuotojo Kristaus seserų Kongregacijos narė ir pirmo karantino metu gimusio projekto „CC žinios“ herojė ir bendraautorė. Ketvirtą gavėnios sekmadienį kviečiame skaityti pokalbį, kuris, tikimės, padės keliauti prisikėlimo link, o galbūt atrasti savo pašaukimo istoriją.

Kokia buvo jūsų vaikystė ir kodėl tapote vienuole?

Kiek atsimenu, visad buvau nenustygstantis vietoje vaikas. Kitaip tariant – tobula savo šeimos kantrybės ugdytoja! Nuo pat mažens vis laviruodavau tarp „geros mergaitės“ teisingo įvaizdžio, kuris taip džiugindavo ir žavėdavo kitus, ir ne tokio teisingo vidaus, kuris vis vienaip ar kitaip išlįsdavo, išsiverždavo tai muštynėmis su vaikais kieme, tai išdaužytais langais ar paslapčia užtrauktu cigaretės dūmu. Taigi vaikystė, o vėliau ir jaunystė buvo kupina pačių įvairiausių spalvų. Šviesiausios jų susijusios su švelnumu, kurį patyriau iš savo mamos ir močiutės, bei didele meile muzikai, kuri mūsų šeimoje užėmė ypatingą vietą, buvo tarsi lopšys, kuriame buvau išsūpuota.

Nors bažnyčia ir buvo visad arti mūsų šeimos, tačiau man tikėjimas Dievu, ypač paauglystėje, kažkodėl atrodė nesąmonė, kažkas dirbtinio, netgi kvailo, silpno. Vienas senas draugas prieš kurį laiką pasidalino, kad tuomet tikrai nebuvau tiesiog apatiška, buvau aiškiai nusistačiusi prieš Bažnyčią ir nepraleisdavau progos tai pademonstruoti, pasikandžioti. Taigi akivaizdu, kad vienuole tikrai netroškau būti. Tai kodėl tapau? Panašu, jog turėjo kažkas įvykti, pasikeisti.

Ir tikrai, gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, kai vienoje katalikiškoje vaikų stovykloje, kurioje dalyvavau kaip savanorė (prieš tai paprašiusi organizatorių nebrukti man jokių tikėjimo tiesų), patyriau, kad Dievas tikrai yra, maža to, Jis dar ir trokšta man (užsispyrėliškai Jo nepriimančiai) dovanoti naują gyvenimą, kuris yra be galo apstus! Ta apstybė mane tikrai pritrenkė ir supratau, kad trokštu jos vis daugiau patirti. Taigi pradėjau leistis gilyn į santykį su Dievu, prisijungiau prie poros jaunimo grupelių, gyvenime atsirado rekolekcijos, dvasinės knygos ir visai kitoks, daug gilesnis džiaugsmas ir prasmė. Atrodė, kad santykio su Dievu alkis – beribis. Pradėjau galvoti ir klausti Jo, ką man su tuo alkiu daryti.

Na ir vienos maldos metu tiesiog supratau, kad atsakymas – vienuolinis gyvenimas. Ką?! Aš juk buvau visiškai nevienuoliška! Tuo metu ir žalio supratimo neturėjau, kas tai yra (tik daugiau stereotipinį įsivaizdavimą), ir ši mintis atrodė visiškai, visiškai absurdiška! Tačiau metams bėgant įsitikinau, jog vienuolinis gyvenimo būdas atliepia gilų mano širdies troškimą, kad Dievui nėra negalimų dalykų ir Jis tikrai mane kviečia į šią avantiūrą.

Kas jums asmeniškai yra svarbu tikėjimo ir pašaukimo kelionėje?

Man tikrai labai svarbus santykis. Pasilikti gyvame santykyje su Dievu. Tokiame, žinote, ne formaliame, kuriame reikėtų galvoti, ką galima sakyti, o ko – ne, apie ką dera kalbėti, o apie ką jau nebe. Jei palieku Dievą už savo širdies durų (o taip, deja, turiu pripažinti, tikrai nutinka), jei neįsileidžiu Jo į konkretų savo gyvenimą, sprendimus, veiksmus, jei neskiriu laiko būti su Juo, tai mano vienuolinis gyvenimas greitai apmusija ir, tiesą sakant, netenka prasmės.

Tikėjimas tampa išoriniu apvalkalu, kuris mažai ką bendro turi su vidiniu gyvenimu. Taigi vis ir mokausi Dievą įsileisti į savo tikrovę, kad Jam neliktų STOP juosta aptvertų teritorijų. Sekasi, sakyčiau, vidutiniškai, tačiau matau, kaip tai svarbu man pačiai, kaip svarbu įkūnyti tikėjimą žengiant konkrečius gyvenimo žingsnius. Tikėjimas Dievu nėra teorija ar skrajojimas padebesiais, kiekvienas esame pakviesti į gyvą santykį, į buvimą su Juo savo tikrovėje, kad ir kokia ji būtų. Nėra netinkamos. Dievui rūpi visa žmogiška realybė! Tik joje ir gali įvykti tikras susitikimas, megztis artimas santykis. Tuo tikiu ir mokausi, bandau pati taip gyventi.

Sesuo Adelė Pilipavičiūtė CC. Asmeninio archyvo nuotrauka

Išgyvename ypatingą laiką: gavėnia, pandemija, neviltis. Kaip išgyventi šį laiką viltingai ir oriai?

Manau, kad mums svarbu suprasti, jog visas laikas, kad ir koks jis būtų, yra ypatingas. Pats gyvenimas yra ypatingas. Prieš tai minėjau: Dievui nėra netinkamos tikrovės. Tiesa, patiriame įvairių nemalonių dalykų, išmėginimų, sunkumų, suklupimų ir nevilties. Atrodo, būtų lengviau, jei viso to tiesiog nebūtų. Tačiau tokia yra mūsų realybė, ir mes galime pasirinkti, kaip ir su kuo ją išgyvensime.

Ar sukąsime dantis, įsitempsime, užsidarysime nuo visų, sakydami „viskas blogai ir taškas“, ar atversime, kad ir nenoriai, savo širdį Dievui: „Man dabar blogai, nesuprantu, kas vyksta, patiriu didelę įtampą, prašau, Dieve, padėk.“ Galbūt atvirumas Dievui padės mums atsiverti ir savo broliui ar sesei, pasidalyti ne tik linksma gyvenimo kelionės patirtimi. Toks atvirumas Kitam (ir kitam) padeda susigrąžinti viltį ir orumą.

Visai neseniai pradėjome gavėnios kelionę. Ir galime patys pasirinkti, kaip ją praleisime. Jei susitelksime vien į išorines asketines praktikas, savęs apribojimus ir, kaip kartais sakau, nusikankinimą Dievo garbei – gavėnia bus atgrasi ir neteks savo prasmės. Tai laikas, kai esame pakviesti plėsti savo širdis, konkrečiais veiksmais gilinti santykį su Dievu ir artimu.

Keliaujame Velykų slėpinio link, susitikti su Prisikėlusiuoju. Galime klausti savęs: ką konkretaus galiu padaryti gavėnios metu, kad šis susitikimas būtų gilesnis ir apimtų daugiau mano gyvenimo?

Kaip šis laikas pakeitė jus ir ko naujo teko išmokti?

Jei kalbame apie pandemiją, tai išmokti visai nemažai teko. Pradedant kaukės dėvėjimu taip, kad bent kurį laiką nerasotų akiniai, ir baigiant dar artimesne draugyste su kompiuteriu ir telefonu.

Didelė gyvenimo dalis persikėlė į virtualią erdvę, kurioje kartu su sesėmis vis ieškome ir po truputį atrandame naujų galimybių, kaip palaikyti santykį su žmonėmis. Džiaugiuosi, kad sesei Rimai puikiai pavyko perkelti Mažosios akademijos paskaitas į virtualią erdvę, kad sesė Viktorija sukoordinavo sklandų kontaktinį darželio pedagogų darbą su vaikais. Tai rimtos karantino pamokos, ir tikrai labai džiaugiuosi savo sesėm, kad joms pavyko iššūkius paversti naujomis galimybėmis.

Atsakant į pirmąją klausimo dalį – nežinau, ar pati šiuo metu labai pasikeičiau, veikiau gal tiesiog turėjau nemažai progų pasikeitus gyvenimo ritmui ir būdui geriau pati save pažinti, pavyzdžiui – atrasti (ne)kantrumo ribas ar aiškiau susidėlioti gyvenimo prioritetus.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Patarkite, kaip šiuo metu galima apaštalauti?

Manau, kad apaštalavimas, Evangelijos skelbimas, kad ir koks būtų laikas, visų pirma prasideda nuo asmeninio susitikimo su Dievu. Juk ir Jonas savo Pirmajame laiške sako, jog skelbiame tai, ką matėme ir girdėjome (plg. 1 Jn 1, 3).

Taigi tam, kad galėtume skelbti Dievo žodį, visų pirma patys turime būti santykyje su ta žinia, kurią norime nunešti, turime mokytis praktikuoti Evangeliją savo pačių gyvenime ir pačioje artimiausioje šeimos, bendruomenės aplinkoje. Priešingu atveju būsime tie, kurie papiktina, lyg fariziejai, kurie sako, bet nedaro, didinsime atotrūkį tarp savo žodžių ir darbų. Šioje vietoje pati nuolat turiu budėti, kviečiu atkreipti į tai dėmesį ir jus.

Tikiu, kad Evangeliją skelbiame megzdami santykį su kitu. Ar galime išgirsti, ką kitas sako? Ar galime pakelti kito kitoniškumą, nepaleisdami nepasitenkinimo strėlių (žinoma, tai nereiškia, kad turiu išsižadėti ir paneigti save)? Ar galime kantriai išbūti šalia? Dešimt Dievo įsakymų tikriausiai žino (ar gali pasiguglinti) visi, tačiau priežastis, kuri skatina jų laikytis, nėra akmenyje iškalta raidė, o santykis su Tuo, kuris per juos mums dovanoja gyvenimą. Tad manau, kad kiekvieno tikinčiojo apaštalavimas visų pirma ir turėtų kviesti į šį santykį.

Jei kas jūsų paklaustų: kas esi? Kaip save pristatytumėte?

Prisistatau dažniausiai paprastai: „Labas, aš sesė Adelė.“ Ir to pakanka. Esu tiesiog sesė. Ne šventoji ir ne angelas. Ir nepaisant to – Dievo tikrai be galo mylima. Ši tiesa svarbiausia.

Kodėl jums svarbu liudyti tikėjimą? 

Nes pati savo kailiu patyriau, kad gyvas santykis su Dievu apverčia gyvenimą aukštyn kojomis. Ir tas apsivertimas yra nuostabus (beje, jis neturi nieko bendro su rožiniais akiniais). Trokštu ir linkiu, kad kiekvienas žmogus galėtų atrasti šį santykį, leistis į gilią ir visą gyvenimą trunkančią draugystę su Dievu.