Seserys Pribušauskaitės – apie įsimintiniausias gyvenimo patirtis ir neblėstančią meilę literatūrai

Тekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2021 m. Nr. 2)

Pribušauskų šeimoje išaugo 6 vaikai: Albina, Ona, Kazimieras, Vitalija, Joana ir Dominikas. Dar viena sesuo Vanda ir brolis Apolinaras ilsisi Sibiro žemėje. 

Vyriausios sesers sukakties proga paprašėme Joanos su Albina pasikalbėti apie tai, kas joms rūpi, kokie gyvenimo momentai labiausiai įstrigę į atmintį, kuo ir kaip jos gyvena šiandien.

Joana: Albina, galim pradėti nuo to, kad šiandien (spalio 2 d. – aut. past.) sukanka 70 metų, kai mus išvežė iš namų. Kaip visa tai prisimeni, juk tau tuomet buvo dešimt metų?

Albina: Mama pažadino rytą ir, matyt, sakė, kad atvažiavo vežti. Kai išsibudinau, klausiu Mamos: ar tikrai vežti atvažiavo, ar aš sapnavau? Mama atsakė, kad tikrai. Liepė per dvi valandas viską susidėti, ir išvažiavom. Atsimenu, kaip vežė per Rinkūno kiemą, per Baltrulionius, per Tetirvinų kaimą. Paskui iš tolo nuo savo keliuko į tuos namus dar pasižiūrėjom prieš išvažiuodami. 

Joana: Kaip žiūri iš metų perspektyvos į tokią vaikystę, karo vaikystę? Dabar madinga viską švelniai fiksuoti, pateisinti vaikystės trauma.

Albina: Nėra jokių čia traumų (Joana įsiterpia: yra). Prisimenu tą visą ilgą kelionę su visais mėtymais, stovėjimais ant kranto iškrautiems, su tom baržom, su viskuo. Atsimenu viską labai gerai. Tik nelabai suprantu, ką mes ten valgėm ir kaip vagone išbuvom uždaryti tiek laiko. 

Joana: Sakai, kad nėra jokios traumos, bet juk brolis mirė, sesuo, tėvų namų nėra.

Albina: Aišku, kad visa tai paveikė. Man, vaikui, būdavo baisu matyti, kad vėl ateina kažkas su šautuvais. Vienąkart atėjo gal 1947 metų pradžioje. Buvo Trys Karaliai. Tetės nebuvo namie, jis buvo išvažiavęs į Žadeikonis pas Papinigį dėl kailių. Po vakarienės ateina stribai, buvome jau beveik nutaisę eglutę, tik dar nepasidaliję paskutinių saldainių. Jie sutrypė eglutę, nudraskė saldainius, paskui darė kratą. 

Joana: Baba sakė, kad ieškojo prieskinky partizanų. 

Albina: Visur ieškojo. Ir prieskinky. Mama su Vandute (Sibire mirusi dukra – aut. past.) ant rankų ir mes abidvi stovėjome prie Mamos, prie šiltos sienelės. Vienas kumščiais trankė į stalą sakydamas, kad mus tik surišti ir ugnin įmesti. Tie grasinimai jau net mums, vaikams, buvo nusibodę. Tėvams dar labiau. 

Joana: Kaip tu pasakytum, kas formavo mūsų gyvenimą? Pirmiausia galvoju, kad mūsų tėvai buvo labai stiprūs. Jie nebijojo didžiausios krūvos vaikų auginti, sakyčiau, tai darė teisingai, griežtai, kartais gal per griežtai. 

Albina: Kaip sakydavo Mama, svarbiausia duoti religiją, o visa kita ateis savaime. Mano vaikystėje gerai buvo tai, kad būdavo trys kartai valgymo, bendras stalas, visi turėjome savo vietas, savo bliūdelius, savo šaukštus ir savo šakutę. Visur buvo tvarka. Tai išmokė savotiškos dienotvarkės. Keldavomės ir guldavome visi kartu. Visada, eidama miegoti, pasiimdavau duonos riekę, nes turėjau savotišką baimę: kas bus, kai pabusiu ir norėsiu valgyti? 

Joana: Dėl to, kad tu – karo vaikas. Aš tai pasiimdavau prožektorių į lovą, kad galėčiau skaityti po kaldra, kai tėvai nemato. 

Albina: Aš to neatsimenu (Joana: tavo laikais nebuvo prožektorių). Pats pirmas mano prisiminimas iš mažystės – kaip Mama mokė žegnotis. Man galėjo būti treji ar ketveri. Mane parklupdė ant suolo prieš paveikslą, mokė žegnotis ir pasakyti: „Ačiū, Dievuliuk!“ Bet man tada išeidavo tik „ačiū, liuk“. Tai toks pirmas gražus prisiminimas. Antras vėlesnis, bet dar prieš mokyklą. Atsimenu, kad buvom bažnyčioj, kad jau parvedė namo, o man pavyko išsprukti į kiemą su šviesiu megztiniu (Joana: būdavo tvarka, turi būti kasdieniai ir bažnytiniai drabužiai). Man tada atėjo tokia mintis, kad prieš mane veriasi labai platus pasaulis ir reikia jį pažinti. 

Joana: Mano kitoks prisiminimas. Ona (antroji pagal amžių sesuo – aut. past.) ėjo į miškelį, aš baisiai norėjau kartu. Lėkiau iš paskos, o ji lėkė nuo manęs, kad pabėgtų. Užlėkiau už didžiosios daržinės, kur buvo kiečiai. Viskas, Onos nebematau. Apsidairau ir nebesuprantu, kas čia yra. Mane apėmė tokia panika, atrodė, kad pasaulis pasibaigė. Nežinau, kiek ten rėkiau, matyt, mane kažkas atrado ir parvedė namo. Atsimenu dar tą jausmą, kaip namie baba dėlioja sėklų maišelius, o aš nesuprantu, kaip tas kitas pasaulis prapuolė. Man dangus nugriuvo, o čia, pasirodo, niekas nepasikeitė…

Vis dėlto kokia didelė vertybė, kad valgydavom kartu. Mano laikais tik pusryčių kartu nevalgydavom, nes visi išeidavom skirtingu laiku. O vakarienė būdavo šventa ir prasidėdavo tik tada, kai visi susėsdavo prie stalo. 

Albina: O mano laikais kartu valgydavom ir pusryčius, ir pietus. Čia buvo dar prieš Sibirą.

Joana: Man labai patikdavo (tada nepatikdavo, o dabar patinka) tradicija, kas pirmutinis, pirmą kartą valgydamas tų metų derlių, kitiems suduos šaukštu per kaktą. Atsimenu, verdant pirmą kartą bulvienę, jau galvoju, kad būsiu pirma, bet ne, atsisėdi, pradedi valgyt ir užmiršti. Tetė labai spėdavo tą padaryti. 

Albina: Mano kitas prisiminimas iš daug vėlesnio laiko, kai Tetė jau sirgo. Kartą girdžiu autobuse šnekant apie Jono laidotuves. Parvažiuoju namo, o Tetė sako: „Pas mus nelaimė. Jonas (vaikinas iš Tetirvinų – aut. past.) žuvo.“ Mama išėjusi į šermenis. Man tas bendruomeniškumas įsiminė labai, atkreipiau dėmesį į frazę „pas mus“. 

Joana: Kiek tau gyvenime vaikystės traumos padėjo ir kiek pakenkė?

Albina: Užgrūdino gal visos. 

Joana: Vis prisimenu tavo pasakymą, kai, perskaičiusi lietuviškai Žemaitę ar kitą autorių, pusės nesupratai. 

Albina: Lietuvių kalbos buvo mažai. O ir ji buitinė. Sekmadieniais skaitydavom „Pavasarius“, „Liepsnas“ ir visa kita, tik po daug kartų. 

Joana: Man visuomet imponavo Tetės ramus, tvirtas, vyriškas tikėjimas, orumas, savo vertės supratimas ir savo principų laikymasis, o Mamos – skaitymas, pagarba knygai, mokslui.

Albina: Ne tik knygai. Visoms relikvijoms. Mama išlaikė net mūsų Pirmosios Komunijos vainikėlius, paveikslėlius, maldaknyges. 

Joana: Mama vežėsi (į Sibirą – aut. past.) knygų maišą, kai reikėjo dar penkių vaikų drapanėles vežti. Kai ją perspėjo, kad bus krata, sudegino kelias knygas. Kai tu parašydavai, kokios knygos vertos dėmesio, ji jas pirkdavo. Nors Mama buvo tik keturias klases baigusi, bet pati daug skaitė.

Albina: Mama ypač Rusijoje mus labai prilaikydavo nuo knygų, kad nesurusėtume. Ir draugysčių su vaikais nelabai leisdavo dėl to paties. Grįžtant į Sibiro laikus, atsimenu, kaip tų metų, kai Stalinas mirė, vasarą pajutau, kad žmogų gali prispausti, pavergti, bet vidinės laisvės vis tiek neužgniauš. Man tada ėjo dvylikti metai. Galvojau, kad reikia knygą parašyti. Ir sugalvojau jos pirmąjį sakinį: „Atsisėdau ant storo sienojaus ir liūdnai pagalvojau: „Oi, kada, oi, kada tėviškėlė bus laisva?“ 

Joana: Taigi visi kalbėjo apie tai.

Albina: Labai kalbėdavo. Ypač pirmą žiemą, kol gyvenom Tunguske. 

Joana: Kalbant apie mokslus, esi sakiusi, kad tau jų labiausiai Sibire pritrūko. 

Albina: Vis galvodavau, kada būsiu ketvirtokė. Kaip pradžia, taip pradžia. 

Joana: Kodėl tavęs į aukštesnę klasę neperkėlė, ar tik dėl kalbos?

Albina: Iš pradžių Tunguske padarė bendrą mokyklą, kurioje buvo viena klasė, viena mokytoja, kuri visko mokė. Kitą vasarą pajutau, kad viską suprantu. O tada vėl pradėjome nuo pirmos klasės mokytis. 

Joana: Už tai Paškevičius (lituanistas Romualdas Paškevičius – aut. past.) paskui man sakė: „Aš truputį piktnaudžiaudavau Albute. Kai niekas iš klasės neatsakydavo, nebežinodavau, ką daryti, tai jos paklausdavau, ji visada atsakydavo.“

Albina: Besimokydama universitete, galvodavau, kad nesu kvailesnė už kitus, o fakultetas (Vilniaus universiteto Kauno humanitarinis fakultetas – aut. past.) man buvo vienintelė šventa vieta žemėje. Čia jaučiausi visiškai kitaip nei mokykloje, nes joje jutau slopinimą. 

Joana: Grįžtant prie sovietinės realybės. Dažnai jaučiausi kitokia, negalėjau vienur elgtis vienaip, kitur – kitaip. Visi nebuvom nei spaliukai, nei pionieriai, nei komjaunuoliai. Kai mane išmetė iš darbo Šiaulių pedagoginiame formaliai už tai, kad meldžiausi per Tetės laidotuves, tada savotiškas aiškumas atėjo – žmogus gali gyventi pagal tikras vertybes, nereikia teisinti, kad „visi taip daro“. 

Nejaučiau, kad tai, ką daro visi, yra teisinga. Prisimenu, paskui sunku buvo rasti darbo, labai padėjo mano dėstytojas Aldonas Pupkis. Nelabai kas norėjo priimti, pavyzdžiui, jis padėjo įsidarbinti „Vakarinėse naujienose“, padirbau mėnesį, vieną rytą ateina redaktoriaus pavaduotojas ir sako, kad nebėra vietos, ir sumoka atlyginimą už visą mėnesį, kad tik nuo tos dienos išeičiau. Taip jutau KGB „globą“.

Tik paskui mane priėmė į leidyklą. Buvo tokių drąsių žmonių kaip „Minties“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Romualdas Ozolas, Filosofijos redakcijos vedėjas Antanas Rybelis. Tikrai žinau, kad vėliau jie sulaukė dėl to priekaištų iš tų, kurie paskui sakė „ir tada dirbę Lietuvai“. Po nepriklausomybės, kai jau dirbau universitete, kartą Ozolo paklausiau: „Bet kaip jūs rizikavot, jūs gi manęs akyse nebuvot matęs?“ O jis atsakė: „Reikėjo padėti žmonėms.“ Man tas labai imponavo. Tas pasitikėjimas žmonėmis, jei jau patikimas žmogus paprašė. 

Albina: Buvo nemažai tokių žmonių, kurie visur padėdavo. 

Joana: O ką tu galėtum įvardyti kaip didžiausią savo gyvenimo Dievo dovaną, brangiausią dalyką?

Albina: Gal pirmiausia religiją, tikėjimą. Nors buvo visokių sunkumų. Šita parapija visada buvo sava. Visada į ją sugrįždavau, kad ir kur gyvenau. 

Joana: Važiuoju va dabar iš Vilniaus pas Vitaliją (trečioji sesuo – aut. past.), o kelias toks gražus. Galvoju: „Čia irgi yra viena iš didžiųjų dovanų. Va, turiu tokį gražų kelią.“ O geriausias mano gyvenimo įvykis turbūt buvo laisvė, nesitikėjau, kad jos sulauksim.

Albina: Apie laisvę net nešneku. Visą laiką galvodavau, kad sąjunga sugrius, netikėjau, kad ji laikysis, bet kad aš matysiu, kaip ji sugrius, šito tai nesitikėjau. 

Joana: Aš irgi galvojau, kad būsiu baisiai sena ir negalėsiu ta laisve pasinaudoti. Kokia laimė, kad atsivėrė pasaulis. 

Albina: Gyvenimas tapo jau kitas, atsirado galimybių kažkur nuvažiuoti, kažką pamatyti. Tos permainos kaip ir gerai, bet dabartinės permainos man jau nebeįdomios. 

Joana: Kuria prasme?

Albina: Čia jau regisi Orwello 1984-ieji. Kalbu apie technologines permainas. Nesu prieš techniką ir technologijas, tegul jas kuria, bet galėtų palikti tarpinį variantą, tarkim, kad vyresni žmonės turėtų kontaktą su gyvu žmogumi, o ne, paskambinę kur nors, turėtų klausyti roboto ir spaudinėti mygtukus, kad galėtų su žmogumi pasikalbėti. 

Joana: Aš vienai savo kaimynei daug padedu, nes yra dokumentų, kurių ji negali sutvarkyti dėl to, kad nesinaudoja elektronine bankininkyste.

Albina: Tas žmogų labai vargina. 

Joana: Gal tiesiog esame parengę per mažai pagalvėlių, kad tą technologinį smūgį prislopintų. Kai buvau Kinijoje, reikėjo labai daug naujų dalykų suprasti, perprasti, padaryti, išsiaiškinti. Kartais būdavo, kad, parėjusi namo, uždarydavau duris ir tiesiog į jas atsiremdavau, nes atrodydavo, kad tuoj nukrisiu. Kinijoj visur technologijos, net turguje atsiskaitinėji telefonu. Kai išmoksti, viskas atrodo paprasta. 

Albina: Dabar noriu tik ramybės. Bet jos nėra, nors pašėlk.

Joana: Bet juk skaitai prancūziškai ir neleidi savo protui nusiraminti?

Albina: Protui jau darosi labai sunku. Gal dėl to, kad Proustą skaitau (nusijuokia). 

Joana: Prousto neskaityk, lengvesnių knygų atvešiu. 

Albina: Ne, reikia perskaityt, sustoti negalima.

Joana: Tu niekada nenumeti knygos, jeigu pradedi ją skaityti?

Albina: Aš tik debesėlį atmečiau, kur buvai atvežusi apie 1941 metų tremtį. 

Joana: Ai, čia tas „Tarp pilkų debesų“.

Albina: Tai gal vienintelė knyga, kurią esu atmetusi. 

Joana: Kai buvau Amerikoje, kalbėjau su viena moterimi, kuri eina su šita knyga į mokyklas ir per ją pasakoja apie tremtį. Aš jai sakau, kad čia toks dirbtinis dalykas, tokia netikra knyga. Tada ji atsako, kad Amerikoje su tikresne knyga nieko nepasieksi, jos tiesiog niekas neskaitys. 

Albina: Dar iš studijų įstrigo [Davido] Hume’o mintis: „Ko nėra žmogaus patyrime, to nėra ir prote.“ Turbūt visiems sunku suprasti tai, ko nesi patyręs. 

Joana: Pamenu, kokiais 1992 metais, kalbėdamasi su lenkėmis dėstytojomis, sulyginau Hitlerį su Stalinu. Viena beveik su ašaromis akyse stebėjosi, kaip galiu šitaip kalbėti. Tada paklausiau, ar jos įsivaizduoja, kaip skrebai guldydavo nušautus partizanus prie šventorių, juos išrengdavo, kaip mūsų 17 metų pusseserei liepė nurengti partizanus ir juos numazgoti. Tai išgirdusios čia pat apsiverkė. Paskui tą patį pasakojau vienai prancūzei, kurią mokiau. Ji man ir sako: „Reikia versti viską, dėl ko jūs nerašot apie tai kitomis kalbomis?“ Dabar atrodo, kad yra ir prirašyta, ir priskelbta, bet, kaip tu ir sakai, nepatyręs to nesupras. 

Kaip norėčiau dar pakeliauti, dar pasidairyti…

Albina: Dar turi laiko. 

Joana: Dar norėčiau, kad man būtų visada įdomu. Labiausiai nenorėčiau susmegti, kad viskas pasidarytų nebeįdomu. Man dabar dar daug kas įdomu, bet norėčiau, kad dar ilgai ilgai būtų įdomu. 

Albina: Aš noriu ramybės. Bet su knyga, be abejo. 

Joana: Taigi ir turi ramybę. Žiūrėk, kaip ramu aplink. Ar galėtum išskirti knygą, kuri tau padarė labai didelę įtaką?

Albina: Sakyčiau, kad Antanas Maceina ir jo trilogija: „Niekšybės paslaptis“, „Didysis inkvizitorius“, „Jobo drama“… Esu perskaičiusi beveik visą jo kūrybą. Kalbant apie knygas, beveik visuomet ateidavo norima knyga kokiais nors keliais. Tačiau ją perskaitai, ir daugiau iš tos vietos nieko negauni. 

Joana: Anais laikais labai įdomiai knygos vaikščiodavo.

Albina: Būdavo, per radiją išgirsdavau, kad išėjo nauja Maceinos knyga, o jos tekdavo ilgai laukti. 

Joana: Anais laikais juk vertei pogrindinę literatūrą. Kaip prie tavęs atėjo Aleksandras Solženicynas?

Albina: Jis irgi atėjo tokiais pat keliais. Studijų metais buvo tarybinės literatūros kursas. Kai gavom sąrašą, mums rekomendavo perskaityti „Vieną Ivano Denisovičiaus dieną“. Aš tą „Dieną“ pasiėmiau, pavarčiau, truputį paskaitinėjau, bet taip labai neskaičiau, nes buvau tik baigusi Dostojevskio „Užrašus iš mirusiųjų namų“. Tada Solženicyno knyga visai nepatraukė dėmesio. O paskui gal po metų ją išėmė iš bibliotekų. 

Joana: O kaip ėmeisi versti „Pirmajame rate“? Ar tik iš reikalo, nes pasiūlė? Dabar nelabai kas ir žino, kas vertė tą savilaidos knygą.

Albina: Tiesiog pasiūlė, ir viskas. O šiaip daug knygų yra įvairių įspūdžių padariusios. Atsimenu, kad neperskaičiau tada, kai reikėjo, „Don Kichoto“. Vis prasmukdavau su mokykliniu pasiskaitymu, ištraukomis. Savo malonumui šią knygą perskaičiau daug vėliau.

Joana: Atsimenu, labai krykštavai ir džiaugeisi „Gargantiua ir Pantagriueliu“. 

Albina: Juo džiaugiuosi tiek, kad tai – pirmasis prancūzų istorinis romanas. Skaičiau knygos korektūrą. Tos knygos nebūtų galima paskaityti, jeigu ne Dominyko Urbo vertimas. Man didelio įspūdžio pats romanas nepaliko, bet Urbas buvo geras vertėjas, labai žodingas žmogus. 

Joana: Žinai, mano kasdienybę ir mąstymą labai praturtina darbas su studentais. Aišku, daugiausia su užsieniečiais. Dabar itin pastebiu, kaip keičiasi kartos. Per tuos 30 metų, kai dirbu Vilniaus universitete, pasikeitė kartos. Jau ir norėčiau išeiti iš universiteto, nes suprantu, nors man su studentais labai gera dirbti, nesu tikra, kad jiems beįdomu su manimi. 

Albina Pribušauskaitė lituanistikos studijas baigė Vilniaus universiteto (VU) Kauno vakariniame fakultete, mokydamasi dirbo „Vagos“ leidykloje. Po studijų įsidarbino Lietuvių kalbos institute Vilniuje. Paskui sugrįžo į Kauną, dirbo Kauno sporto universiteto leidykloje, dėstė VU Kauno humanitariniame fakultete, bendradarbiavo žurnale „Caritas“ (1992–1994 m. buvo vyr. redaktorė). 

Joana Pribušauskaitė, baigusi VU, gavo paskyrimą į Šiaulių pedagoginį institutą. Paskui buvo atleista iš darbo „už veiklą, nesuderinamą su tarybinio dėstytojo vardu“ – kad meldėsi per tėčio laidotuves. Porą metų dirbo atsitiktinius darbus, paskui priimta į „Minties“ leidyklos Filosofijos redakciją. 1990 m. pradėjo dirbti naujoje VU katedroje, kurią praktiškai sukūrė ir daug metų jai vadovavo kraštietė prof. Meilutė Ramonienė (Vaitekūnaitė). Ši katedra padėjo pamatus lietuvių kalbos kaip svetimosios mokymui Lietuvoje.