Šeštinės: Jėzaus grįžimas pas Tėvą

Jėzaus žengimas į dangų. Giovanni Bernardino Azzolini (1598–1645) Wikipedia.org nuotrauka

Jėzaus žengimas į dangų yra didingas regimo Dievo buvimo tarp žmonių užbaigimas, Sekminių įžanga, Bažnyčios istorijos pradžia, atverianti krikščionybės sklaidą pasaulyje.

Biblinė termino reikšmė

Plačiai paplitęs supratimas, būdingas ir Biblijai, teigia, kad Dievas gyvena aukštumoje, vietoje, į kurią žmogui reikia pakilti, užkopti.

Priartėjimo prie Dievo idėja atpažįstama, pavyzdžiui, Išėjimo knygos pasakojime (Iš 19, 3), kai Mozei yra perteikimas draudimas kopti į Sinajaus kalną, kad būtų išvengta priartėjimo prie Viešpaties. Labiau nei realų kopimą Jahvės įsakymas liečia dvasinį priartėjimą; būtina pirmiau apsivalyti ir susikaupti, kad išgirstum Dievo balsą. Jis gyvena aukštai, o ir jo buveinės įrengiamos iškilusiose vietose: į šventyklas reikia „užkopti“.

Visoje Biblijoje gausu tokio kopimo pavyzdžių, o kai Jeruzalės miestas užima senovinių šventovių vietą, šventiškos piligrimų minios „kopia“ į šventąjį kalną; „Pakilti“ į Jeruzalę reiškė iškeliauti pas Jahvę, o dėl realios geografinės padėties šis terminas liaudies simbolikoje buvo vartojamas ir kalbant apie tuos, kurie „užžengdavo“ į šventąjį miestą.

Naujajame Testamente pats Jėzus „užžengia“ į Jeruzalę su savo tėvais, kur vėliau susitinka su Šventyklos mokytojais, o paskui – prieš „išaukštinimą“ ant kryžiaus ir šlovingą žengimą į dangų.

Įvykio užuominos tekstuose

Naujojo Testamento knygos tik pabirai kalba apie Žengimo į dangų slėpinį. Apie jį neužsimena Evangelijos pagal Matą ir Joną, savo pasakojimus užbaigdamos Prisikėlusiojo pasirodymais.

Morkus baigia, sakydamas: „Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“ (Mk 16, 19); Tačiau apie tai kalba Lukas: „Jėzus nusivedė juos palei Betaniją ir, iškėlęs rankas, palaimino juos. Laimindamas jis atsiskyrė nuo jų ir pakilo į dangų“ (Lk 26, 50–51).

Apaštalų darbų knygos įžangoje (1, 11) Lukas Žengimo įvykį nukelia į Alyvų kalną, 40-ąją dieną po Prisikėlimo. Jis priduria: „Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie akių nenuleisdami žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apd 1, 9–11).

Kiti autoriai tik prabėgomis užsimena apie šį faktą arba jį suponuoja. Pats šv. Paulius, gerai žinodamas, kaip glaudžiai Prisikėlimas susijęs su pašlovinimu, nekelia sau klausimo, kaip Jėzus įžengė į dieviškąjį pasaulį ir buvo perkeistas; išties savo daugybėje laiškų jis neužsimena apie perėjimą iš žemiškosios į dangiškąją fazę.

Tačiau ne kartą mini Kristaus sėdėjimą Tėvo dešinėje, kur jis pasiliks iki laikų pabaigos, apgaubtas šlove ir galia (plg. Kol 3, 1–3).

Prasmė

Evangelistas Jonas visą Kristaus triumfą sutelkia į prisikėlimą. Lygiai kaip ir kiti evangelistai, neteikdami didesnės svarbos Dangun žengimui, patvirtina, kad tikrasis žengimas, tai yra Jėzaus perkeitimas ir perėjimas į Dievo šlovės pasaulį, įvyko Velykų rytą – šis įvykis pranoksta bet kokią žmogiškąją patirtį ir kontrolę.

Tad, pakoreguodami plačiai paplitusį mąstymą, evangelijų tekstai kviečia Jėzaus dangun žengimą ir atsisėdimą Tėvo dešinėn perkelti į tą pačią mirties dieną, – paskui jis sugrįžo iš Dangaus, kad pasirodytų saviesiems ir per „keturiasdešimt dienų“ atbaigtų savąjį skelbimą.

Tad Luko, Morkaus ir Apaštalų darbų Dangun žengimo pasakojimai turi omenyje ne pirmąjį Išganytojo įžengimą į šlovę, o paskutinį jo pasirodymą ir iškeliavimą, kuris užbaigia jo regimą gyvenimą žemėje.

Žengimo į dangų pasakojimų tikslas nėra aprašyti, kaip realybėje įvyko sugrįžimas pas Tėvą, o perteikti keletą paskutinio Jėzaus apsireiškimo bruožų. Šis atsisveikinimas buvo būtinas, nes Jis privalo grįžti pas Tėvą, kad atbaigtų visą Atpirkimo darbą: „Dabar išeisiu pas tą, kuris mane yra siuntęs, ir niekas iš jūsų neklausia: ‘Kur tu eini?’ Kadangi jums tai pasakiau, liūdesys jūsų širdis užliejo. Bet sakau jums gryną tiesą: jums geriau, kad aš iškeliauju, nes jei neiškeliausiu, pas jus neateis Globėjas. O nukeliavęs aš jį jums atsiųsiu“ (Jn 16, 5–7).

Katalikų Bažnyčios katekizmas apie Dangun žengimą rašo:„Paskutinis Jėzaus pasirodymas baigėsi galutiniu Jėzaus, kaip žmogaus, įžengimu į dieviškąją garbę; tai simbolizavo debesis ir dangus, kuriame Jis dabar sėdi Dievo dešinėje. Tik vienąsyk Jis padarė išimtį ir pasirodė „lyg ne laiku gimusiam“ (1 Kor 15, 8) Pauliui, kad tuo paskutiniu pasirodymu padarytų jį apaštalu.“ (KBK, 659)

„Kristaus Žengimas į dangų ženklina galutinį Jėzaus, kaip žmogaus, įėjimą į dangiškąsias Dievo valdas, iš kurių Jis sugrįš, bet kurios iki tol slėps Jį nuo žmonių akių. Jėzus Kristus, Bažnyčios Galva, pirma mūsų įžengė į garbingąją Tėvo karalystę, kad mes, Jo kūno nariai, gyventume viltimi vieną dieną amžinai būti su Juo. Jėzus Kristus, visiems laikams įžengęs į dangaus šventovę, nuolat užtaria mus kaip tarpininkas, laiduojantis nepaliaujamą Šventosios Dvasios sruvenimą į mus“. (KBK, 665–667)

Dangun žengimo liturginę šventę mini jau ankstyvosios Bažnyčios istorikas, Cezarėjos vyskupas Euzebijus (265–340). Šią kilnojamą šventę katalikai ir evangelikai paprastai mini 40-ąją dieną po Velykų (Apd 1), šeštosios Velykų savaitės ketvirtadienį. Kai kuriose šalyse Šeštinės yra privaloma ir net valstybinė šventė. Lietuvoje, kaip ir Italijoje, ji keliama į VII Velykų sekmadienį.

Ortodoksų Bažnyčioje Šeštinės yra viena iš 12 svarbiausių švenčių.

Parengta pagal „Santi, beati e testimoni“