Sesuo Aušros Vartų Marija: linkiu kiekvienam paruošti savo sieloje prakartėlę užgimusiam Kristui

Šiais metais ne vienas iš mūsų susiduria su savotiška kančia: bendrystės stoka, neviltimi, skausmu, netektimi. Nors švenčiame mūsų Viešpaties gimimo iškilmę – mūsų širdis ir mūsų gyvenimus gaubia tamsa. Kaip šventasis Steponas gali tapti vilties švyturiu mūsų gyvenime, iš kur semtis drąsos ir vilties ir kaip Mergelė Marija gali tapti mūsų užtarėja, kalbiname Mataros Viešpaties ir Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos sesę – vienuolę Aušros Vartų Mariją Gedzevičiūtę.

Antrąją šv. Kalėdų dieną minime šv. Steponą, kuris tapo kankiniu. Kaip to meto kentėjimai gali mus įkvėpti šiandienos Kalėdoms?

Šių metų Šventos Kalėdos neįprastos. Negalime daryti daug ko, prie ko esame įpratę: dovanoti, susitikti, svečiuotis, švęsti liturgiją. Mus riboja ypatinga situacija. Ir visgi šv. Kalėdos ateina, nes jos nėra priklausomos nuo to, kur ir kokiu laikotarpiu gyvename, ar esame vieni ar su šeima, ar siaučia pandemija ar ne.

Šv. Kalėdos kartojasi jau daugiau nei du tūkstančius metų, o per juos buvo tikrai ir ramių, ir neramių laikų žmonijai. Šventasis Steponas – pirmasis kankinys, jį minime iškart po šviesiausios ir labiausiai viltį teikiančios šventės – Kristaus Gimimo iškilmės, ir daugelis galėtų pagalvoti, jog tai didžiulis kontrastas. Bet juk Steponas paaukojo gyvybę būtent dėl šio gimusio Šventojo Kūdikėlio.

Dėl savo tikėjimo išpažinimo į tikrąjį Dievo Sūnų, Tikrą Dievą ir tikrą Žmogų, mūsų Atpirkėją, jis praliejo kraują. Ir būtent labai prasminga šių švenčių seka. Kristus gimė, kad mus atpirktų, bet nei tada, nei dabar pasaulis to nesupranta, nepriima, atstumia. Ir atstumia stipriai, net iki kraujo praliejimo.

Tad būtent mus turėtų įkvėpti šv. Steponas ir priversti susimąstyti – ar dėl šio mielo Kūdikėlio, kuris man suteikia tiek džiaugsmo, tiek pasitikėjimo, jog Dievas gailestingai ateina į šį pasaulį manęs išgelbėti, ar dėl Gerosios Naujienos, kurią šis Kūdikėlis atnešė, esu pasiruošęs paaukoti ir pasiaukoti?

Gal ne visų mūsų Dievas prašys tapti kankiniais ir tiesiogiai išlieti savo kraują apginant tikėjimą, tačiau tikrų tikriausiai mūsų prašo kasdien ištikimybės ir stiprybės aukotis, Juo sekti, Jo neišduoti, o tai ne visuomet yra lengva.

Kentėjimas yra vertingas, kai jis turi prasmę. Šv. Steponas tapo kankiniu iš meilės Kristui ir už tai džiaugiasi amžinąją garbe danguje. Manau, džiugiai kentėti mums pavyks, jei kiekvienas įsivardysime ir suprasime savo kančių prasmę, dėl ko verta kentėti, o beprasmius kentėjimus tiesiog ištrinti. Šv. Steponas įkvepia drąsos ir didžiadvasiškumo.

Šv. Kalėdos pasižymi džiaugsmu dėl gimusio Kūdikio. Kodėl ši šventė sutapatinta ir su kankinyste?

Šis klausimas jau šiek tiek atsiliepia su pirmuoju mano atsakymu, bet iš tiesų galime pažvelgti dar giliau. Juk Kristus negimė šiaip sau, iš neturėjimo ką veikti, kad buvo priverstas ar kad Dievui pritrūko originalumo, kaip mus atpirkti. Laisva valia Kristus priėmė žmogiškąją prigimtį, kad būtų viskuo į mus panašus išskyrus nuodėmę.

O kam? Tam, kad mus atpirktų, kad sumokėtų brangiai už mūsų brangų išganymą. Iš meilės gimė tam, kad vėliau kentėtų. Sakraliajame mene kartais yra vaizduojamas kūdikėlis Jėzus besiilsintis, bemiegantis ant kryžiaus. Tai yra įvaizdis ir paaiškinimas, kodėl Jis gimė. Todėl ir kankinystės priartinimas prie Kristaus gimimo negąsdina.

Tai meilės slėpinys! Kristus gimė iš meilės mums ir kentėjo iš meilės mums. Tad ir kankinystė yra iš meilės. Kartais kenčiame, nes per daug mylime save ir kai kažko negalime – tai gan kaprizingas kentėjimas. Nes dažnai neįvertiname, ką turime. Kartais kenčiame iš meilės artimui ar meilės Dievui. Tai prasmingiausias kentėjimas. Nes jis nėra įkainojamas, kaip ir meilė neįkainojama.

Kokios šios Kalėdos yra Jums?

Kitokios. Nesu apsuptyje daugybės darbų, bėgimo, skubėjimo. Turiu daugiau laiko maldai ir apmąstymams apie šį didingą slėpinį. Jis neišsemiamai gilus, kaip pats Dievas. Juk niekad negalėsime pasakyti, kad jau viską supratom ir išsiaiškinom apie Kristaus gimimą.

Pabandykime supilti jūrą į duobutę smėlyje – jūra niekada neišseks, o duobutė niekad neprisipildys. Tad šis slėpinys visada gali duoti daugiau supratimo bei Dievo meilės mums patyrimo ir išgyvenimo.

Tad stengiuosi apie tai mąstyti ir tai išgyventi. Visgi bendruomenėje ruošiamės Šv. Kalėdoms, turime prakartėlę, pasipuošėme eglutę, gaminame ir ruošiame dovanėles. Tai laukimas ir džiaugsmas.

Vidinė ir išorinė šventės nesipeša, bet papildo. Kuo labiau stengiamės išgyventi Kalėdas dvasiškai, tuo smagiau švęsti ir dalytis džiaugsmu su kitais. Tad esu viso to procese.

Kaip įkvėpti kitus, kai šiais metais išgyvename atskirtį?

Galbūt palinkėčiau kiekvienam pamąstyti, kaip gimė Jėzus, nukeliaukime pas Jį savo mintimis ir širdimi. Tvartelyje, šaltyje, tamsoje. Niekas Jo ir Marijos su Juozapu nepriėmė, kur šilčiau.

Atskirtas nuo viso pasaulio ir patogumų gimė Viešpats. Bandykim susitapatinti su Juo. Prisiglausti prie Jo tame tvartelyje, budėti kaip piemenėliams, meiliai glausti jį, kaip Marija. Atskirtis nėra lengva, visi skirtingai ją išgyvename, bet paprastai ir nuolankiai artėkime prie vienintelio, kuris gali mus pripildyti – Jėzaus. Ir Jis nestokos mums savo malonės.

Ko galime pasimokyti iš šių metų Kalėdų?

Manau, šie metai ypatingai privertė susidėlioti savo vertybes. Kažko netekome, kažkas apribota, galbūt sergame. Bet būtent, sunkumai ir praradimai leidžia suprasti tai, ką turime, ir tai, kas nenyksta. Tad ir šios Kalėdos tebūna džiaugsmo šventė dėl to kas, nenyksta, kas išlieka, kas yra išgryninta, kaip auksas. Dėl to, kas iš tiesų vertinga, dėl to, kas amžina. Ir nepamirškime to – ne tik per Kalėdas, bet kasdieną, visus metus.

Jūsų vienuolija labai stipriai susijusi su Mergele Marija. Kuo Dievo Motina gali padėti mums šiandien?

Mergelė Marija mums gali padėti, o ir padeda ne tik šiandien, bet visuomet. Kaip ir artimieji ar draugai neturėtų atsirasti tik tada, kai reikia įteikti ar pasiimti dovanas, taip pat ir Marija. Ji neturėtų atsirasti tik tada, kai bėda prispaudžia.

Kodėl? Nes Ji mūsų motina. Ir kaip mama, kuri mane pagimdė, yra ir bus mano mama visuomet, taip ir Marija yra ir bus mūsų dangiškoji motina – visuomet. Tad galbūt atėjo laikas pagerinti santykius su mano dangiškąja mama?

Mes turime rodyti iniciatyvą, nes ji juk niekuomet nuo mūsų ir nepabėgo. Tad kalbėkimės, bendraukime su Marija, melskimės.

Patikėkime jai savo rūpesčius, nerimą, skausmus, džiaugsmus, viltis, savo artimuosius, sergančiuosius – visus. Jai nepritrūks meilės, jos meilė mums niekad neišseks. Kaip ji glaudė prie savęs, maitino, migdė ir augino Kūdikėlį Jėzų, taip gali auginti ir globoti mus. Tereikia tapti mažais vaikeliais ir ateiti pas ją.

Koks Jūsų palinkėjimas skaitytojams išgyvenant kitokias Kalėdas?

Manau, jau daug visko prikalbėjau. Kai kurie, galbūt net kritiškai gali sureaguoti, jog prisisvajojau atsakinėdama į klausimus. Bet aš palinkėčiau paruošti savo sieloje prakartėlę – mažą, paprastą, kurioje galėtų gimti Jėzus. Iš meilės ir su meile.

Kristaus gimimas yra didžiulė ir svari priežastis džiaugtis. Džiaugsmas nėra sunkumų ir kančios sumenkinimas ar neigimas. Linkiu džiaugtis, kad siela prisipildytų tikėjimo, vilties ir meilės būtent tam, kad galėtume visus sunkumus kantriai išgyventi. Vieni to nepajėgsime, tad leiskime, kad Kristus gimtų!