2021 04 02

Mindaugas Jonušas

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Sesuo Julita: aiškiai supratau, kad mano kelias pas Tėvą bus daug sunkesnis

Pažaislio Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elzbietą bažnyčią ir vienuolynas. Pazaislis.org nuotrauka

Nenumaldomai artėja prasmingiausia kiekvienam krikščioniui švenčių – šventos Velykos. Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo išgyvenimas. Apie gavėnios kelionės prasmę, savo, kaip žmogaus, pašaukimo atradimą ir ką reiškia šiandienos pasaulyje būti krikščionimi, kalbamės su Kaune įsikūrusio Pažaislio vienuolyno seserimi Julita.

Kaip atpažinti, kad esate kviečiama tapti vienuole?

Jei Dievas kviečia į pašvęstųjų gyvenimo luomą, tai duoda ir nuorodų, ženklų tą kelią atpažinti. Kitaip ir negali būti. Dievas, gyvenimo apstybės ir laimės pilnatvė, negali prieštarauti savo esmei, nematydamas, kaip Jo pašauktasis klaidžioja lyg nepažįstamame miške. Visiems atvejams reikia prisiminti psalmininko žodžius: „Aš esu Viešpats tavo Dievas, kuris tave moko, kas tau į gera, ir veda keliu, kuriuo turi eiti.“

Aš turėjau daugybę įvairių aiškių ir neaiškių nuorodų, kvietimo ženklų: tai draugų ir nuodėmklausio pastebėjimai, patarimai, liga, brangių žmonių netektys, mylintis žmogus, įvairios kitos iškalbingos situacijos, epizodiniai vidiniai tylūs paraginimai ir kiti margaspalviai gyvenimo įvykiai. Šitoje nuorodų, ženklų ir garsų polifonijoje reikėjo atpažinti dominuojančią gaidelę. Išeitis: atsižvelgti į evangelinius patarimus: „Ieškokite ir rasite, prašykite ir gausite, belskite ir bus jums atidaryta…“

Ir atsidarė. Vieną dieną sugrįžus į namus (po intensyvaus kelių dienų „darbo“) žengiant per slenkstį – nušvitimas. Eureka! Aišku, kokios dar gali būti abejonės?! Tvirta! Tik vienuolynas. Protui – šviesa, bet širdyje šventės nebuvo. Pas vienuolyno vadovybę ėjau kaip į laidotuves. Dievo šviesoje aiškiai supratau, kad pas Tėvą galiu eiti ir kitu keliu, bet tai bus mano daug sunkesnis kelias. Beliko – „taip“ – einu. Ši nuostata kaip apsauga lydėjo per visus vienuolinio gyvenimo metus, suteikė giedros ir džiaugsmo. 

Kokia buvo jūsų vaikystė, ar nuo mažens tikėjimas jums buvo svarbus?

Gimiau ir augau Dzūkijos kaime, tradicinėje katalikų ūkininkų šeimoje. Visų mūsų šešių vaikų tikėjimas buvo kaip tėvų: drausmingai šventėme sekmadienio ir kitas kalendorines šventes, dalyvaudavome atlaiduose, giminių susitikimuose, šiltai bendravome su kaimynais. Ir, žinoma, nepamirštamos gegužinės pamaldos mūsų namuose. Prisiminimuose išliko šviesi dievobaiminga vaikystė, mylinčios šeimos apsupty. Sovietiniai laikai viską sujaukė. 

Kodėl būtent Pažaislis?

Į Pažaislį?! Mamos teta buvo vienuolė kazimierietė iš Pažaislio. Išsilavinusi, ori, taktiška mokytoja. Žinoma, ji kalbino, kvietė pasekti dvasinio gyvenimo keliu. Tačiau į jos pakalbinimus aš nereaguodavau. Paliko mane ramybėje: horizontalę dėmesio kryptį pakeitė į vertikalę. Dangus padarė savo. Ir prie tos aukščiau aprašytos nušvitimo dovanos ji gerokai prisidėjo. Tačiau tai įvyko vėliau. Prabėgo studijų metai, draugai, išvykos, šokių ansambliai, stovyklos nuslopino tikėjimą, kad beliko nustebti: keista, dar žmonės eina į bažnyčią. 

Ir aš atėjau, ir atėjau į Pažaislį, nors dar buvo pogrindžio ir persekiojimo laikai. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kuo jus patraukė ir kodėl mums svarbus šventasis Kazimieras?

Susipažinusi su šv. Kazimiero gyvenimu, pirmiausia pastebėjau – jau nuo pat mažumės stiprus Dievo malonės palytėjimas. Jaudinamai gyvas ryšys su Kristumi, paženklinęs visą karalaičio elgseną, veiklą ir maldingumą („tylaus maldingumo įsikūnijimas“).

Be abejo, tokiam veiksmingam į malonę atsakui pasitarnavo puikūs prigimtiniai gabumai, geras išsilavinimas ir drausmingas auklėjimas. 

Lemtingu postūmiu jo gyvenimo krypčiai pasitarnavo nepavykęs žygis užimti Vengrijos karališkąjį sostą. Vėliau jis suprato, kad Dievas jį veda ne žemiškos karūnos keliu, kad „reikia palikti mirusiesiems laidoti jų numirusius“. Ir kiti gyvenimo išbandymai augino Kazimierą pažinti Dievo valią „su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu“. Jame daug buvo Dievo. Tai matėsi šv. Mišių metu, giliai susimąsčius prie Nukryžiuotojo. Meilė Eucharistiniam Jėzui dažnai išsiverždavo maldai – adoracijai naktį prie uždarų Katedros durų. 

O koks buvo jo pamaldumas Švč. Mergelei Marijai!

Dažnai kartodavo žodžius himno, skirto Marijai („Omni die die Mariae“): „Mano siela giesmę mielą siųsk Marijai kas dieną.“ Su kūdikišku nusiteikimu glaudėsi jis prie motiniškos Marijos širdies, atrasdamas joje paguodą ir viltį krikščioniškų ir bendražmogiškų vertybių siekiuose. „Jos šaukiuosi, nes tikiuosi, kad tik ji padėt galės, kad naikintų, nudangintų, kas man kenkia iš šalies.“ Liepsnojo karalaičio širdis, sužavėta Dievo Motinos tyrumu, ir ne be Mergelės Marijos įtakos gimė ryžtas: „Geriau mirti, negu susitepti nuodėme.“ 

Nenuostabu, kad deganti jame Dievo Dvasia išsiliedavo gailestingąja meile vargšams: lankė ligonius, gynė nuskriaustuosius ir teikė jiems visokeriopą pagalbą. Taikliai tai išvardinta šv. Kazimiero litanijos invokacijose. 

Su visais ir visada karalaitis bendravo pagarbiai ir nuoširdžiai. Vadovaudavosi evangeline tiesa: „Po Dievo labiausiai reikia mylėti tiesą ir teisingumą.“ Tokių nuostatų laikėsi ir valstybiniame politiniame darbe. Laikinai pavadavęs Lenkijoje tėvą karalių, pasižymėjo kaip puikus administratorius, geras finansinių reikalų tvarkytojas, rūpinosi teismų ir kariuomenės klausimais. Įnešė darnos ir kitose srityse. Tarsi Mykolas archangelas su Dievo malonės „ietimi“ naikino visur „slibinus“ ar kenkiančius moraliniam dvaro veidui, ar ardančius ramybę ir saugumą krašto aplinkoje. Ir čia jam taip pat vadovavo įsitikinimas, kad Dievo reikia labiau bijoti negu žmonių. 

Stebino karalaitis ir savo diplomatiniais sugebėjimais priimant kitų šalių pasiuntinius. Kokių kilnių žodžių išgirsdavo pasiuntiniai, apsilankę karališkuose rūmuose! Jo dėka susilpnėjo įtampa tarp Lenkijos ir Šventojo Sosto. 

Nesiplečiant toliau apie šv. Kazimiero asmenybės bruožus, galima pasakyti – graži buvo jo siela. Švytėjo degančia širdimi ir savitvarda, išmintimi ir uolumu, inteligencija ir švelnumu, atsakomybe ryžtingai siekiant tiesos ir teisingumo. 

Atrodo, nutolęs laike, bet savo žmogiškomis savybėmis taip artimas ir reikalingas dabarčiai. Koks kilnus pavyzdys kiekvienam žmogui, o ypač politikams – valstybininkams. Tai maldos ir veiklos vyras. Ir pagaliau – „savas“ globėjas danguje.

Būk pagarbintas, Viešpatie, Tavo ir mūsų šventuosiuose!

Sveikuolių talka Pažaislyje. Pažaislio vienuolyno nuotrauka

 Kodėl pasauliui reikia vienuolių?

Trumpai: jeigu jie yra, reiškia Dievas to panorėjo. „Kas gali Viešpačiui patarti, ką daryti… ar Jį pamokyti.“ „Visa, ko tik Viešpats trokšta, tą jis ir padaro danguje ir žemėje.“ Panorėjo dėl žmogaus ir dėl „savęs“.

Pirmiausia pasauliui reikia vienuolių kaip nuolatinio priminimo, kaip ženklo apie kitą transcendentinę realybę. Kaip saugos, kaip vilties – gyvojo Dievo liudijančio ženklo, kaip debesies stulpo izraelitams, užtikrinančio Dievo „atėjimą“ prie Susitikimo Palapinės.

Kiekvienas žmogus pašauktas garbinti, šlovinti ir klausyti Dievo. Tačiau dėl daugiariopos žemiškos traukos ir gyvenimo puikybės užsimiršta ar nepaiso savo dieviškos priklausomybės ir nupuola. Nori nenori, iškyla visiems egzistenciniai klausimai: „dulke esi ir dulke pavirsi“. 

Vienas iš palankiausių adresatų spręsti daugybę gyvenimo problemų tampa vienuolynai.

Kita labai svarbi gyvenimo realybė – mūsų Išganytojas, Dievas – žmogus, turintis žmogišką širdį. Širdis, kuri išgyveno visas žmogiškas būsenas: sielvartą ir skausmą, atmetimą ir nesupratimą, ir daugybę kitų pažeminimų. O Dievas trokšta būti su žmogumi ir tarp žmonių, ir ieško jų „atjautos“: „Negalėjote nė vienos valandos pabūti su manimi.“ 

Būti su Dievu, pripažinti Jo karališką didybę ir Jo meilės „ištikimybę, siekiančią dangų“ svarbiausia vienuolinio pašaukimo „duona“. Apkabinti malda visą kenčiančią žmoniją, atsiteisti, šlovinti ir dėkoti, dėkoti… 

Kaip išgyventi gavėnią, kad prisikėlimas būtų prasmingas?

Trumpai: gavėnia – tai kelias į save ir į kitą per Kristų.

Šiandien visas pasaulis daugiau ar mažiau išgyvena priverstinį daugiariopą pasninką. Atsirado daug baimių, nerimo, depresinių nuotaikų. Pamatėme, kaip esame susiję ir priklausomi vieni nuo kitų. Padidėjo bendravimo ilgesys. Daugumai iškilo klausimas, kas aš esu, kokia mano gyvenimo prasmė ir atsakomybė.

Šv. Dvasia pažadino troškimą veikti: atsirado daugybė savanorių, gimė įvairių kūrybinių iniciatyvų dvasinei ir materialinei žmonių pagalbai. Susidomėjimas Šventuoju Raštu ir gilinimasis į savo tikėjimą iškėlė didesnį poreikį sielovados klausimams. Sąmoningam krikščioniui šis pandeminės gavėnios metas tapo atgailos ir atsiteisimo už nuodėmes laiku. Išaugo suvokimas, kad prie esamo blogio, prie Dievo tvarkos pažeidimo kiekvienas esame savaip prisidėjęs. Būtina ryžtis taisytis. Augti Dievo meilėje ir Jo pažinime, vis naujai atrandant viltingą paguodą „Aš Esu!“

Kas jums asmeniškai yra gavėnios laikas? 

Man asmeniškai gavėnios metas yra „botagėlis“ kūnui ir protui, kad neapsunktų širdis, būtų jautresnė Dievo balsui ir Medjugorės Mergelės Marijos pranešimų dvasiai. Tariant kitais žodžiais: uolesnis kopimas į Taborą, kad nusileidus į apačią taptų įžvalgesnis ir turtingesnis susitikimas su „kasdieniu“ Kristumi. 

Atskleiskite, kodėl gera būti tikinčiam?

Tikinčiojo gyvenimas yra sunkus ir lengvas. Sunkus, nes reikia budrumo ir pastangų liudyti krikščionišką gyvenimą. Sąmoningai suvokti savo identitetą ir principingai laikytis visose gyvenimo srityse. Dažnai prisimenant Mykolo archangelo nuostatą: „Kas kaip Dievas?“ Viso to pasiekti galima tik būnant klusniam Dievo Dvasiai, per asmeninį gyvąjį ryšį su Kristumi. Kada visa tai tampa gyvenimo būdu, atsiranda lengvumas, su džiaugsminga perspektyva amžinybėje.