Sesuo Jurgė: šių dienų jaunimas yra vilties ambasadoriai

Gyvename ypatingu laiku: pandemija, nežinia, nuovargis… Tačiau ne viskas yra taip blogai. Išgyvename Prisikėlimo laikotarpį, kai bunda ne tik gamta, bet ir kiekvienas iš mūsų. Viltingai žvelgiame į ateitį tikėdami, kad netrukus galėsime gyventi ir sveikiau, ir, ko gero, atgimę naujam gyvenimui.

Pažaislyje gyvenanti Lietuvos Šv. Kazimiero seserų kongregacijos sesuo Jurgė – ypatinga vienuolė. Ji drąsiai žvelgia į šių dienų jaunimą, jam ir jo tobulėjimui skirdama visą savo pašaukimo kelią. Sesuo teigia, kad jauni žmonės yra nuostabūs savo veržlumu ir ieškojimu.

Apie pašaukimą, darbą su jaunimu ir vilties paieškas sesuo Jurgė pasakoja mūsų skaitytojams.

Kas atvedė jus į tikėjimą ir kodėl tapote sese?

Kai Dievas nori likti anonimiškas, pasislepia po atsitiktinumu. Taip panašiai nutiko ir su manimi.

Mama liepė nueiti į bažnyčią ir ten sutikau sesę kazimierietę, nuo tada prasidėjo kelionė su Dievu per gyvenimą. Tuo metu buvo sovietmetis, bet kunigas ir sesė daug dėmesio skyrė jaunimui ir tuo metu novatoriškai dirbo su mumis.

Sesė organizavo pažintines keliones po Lietuvą, kūrė vaidinimus, kuriuos paskui rodydavome savo tėvams ir vykdavome gastrolėms į kitas parapijas. Kunigas ragindavo mus eiti dažnos išpažinties. Tad visai normalu, kad, turėdama tokį pavyzdį, atsidūriau bendruomenėje.

Kokį vienuolyną atradote tąsyk ir kas pasikeitė jame?

Kai atėjau į bendruomenę, buvo daug seserų, gal koks 100. Jos gyveno po dvi tris butuose ir vis rinkdavosi į didesnes grupeles įvairiomis progomis: vardadieniais, kongregacijos šventėms ar susikaupimo dienoms. Sesutės daug bendraudavo  tarpusavy, pagelbėdavo viena kitai.

Šio metu mūsų gretos labai išretėjo, daug sesučių užmigo Viešpatyje. Be to, pasikeitė santvarka, iš pogrindžio išėjome į viešumą, gyvename didesnėse bendruomenėse.

Dirbate su jaunimu. Kaip prakalbinti jauno žmogaus širdį?

Jauno žmogaus kalbinti nereikia. Jam reikia autentiško pavyzdžio, kaip gyventi su Jėzumi. Kai su Dievu esi laimingas ir džiugus, tai jaunimui savaime kyla noras patirti nesumeluotą džiaugsmą, ir jis pats domisi, kaip tai pasiekti. Tada ir reikia ne teoriją dėstyti, bet dalintis, kaip aš pati tai pasiekiau. Tad būnu su jais miške, kelionėje, bažnyčioje, stovykloje ir dalinuosi, nieko ypatingo.

Kokį šalies jaunimą matote jūs?

Jis nuostabus: veržlus, smalsus ir ieškantis to, kas geriausia. Tik dėl patirties stokos kartais ne visada moka pasirinkti, suklumpa, jam reikia patikimo žmogaus, kuris ne pamokslautų, bet ranką paduotų atsikelti.

Kiek jaunimui šiandien svarbu tikėjimas?

Tikriausiai tiek, kiek ir jų tėvams. Dalis jaunimo nuoširdžiai ieško santykio su Dievu ir pasiekia savo tikslą. Kitiems teks dar pasiblaškyti, kol širdies tuštumą užpildys tikėjimas.

Kodėl jums svarbi sielovada miške?

Miškas yra puiki vieta išgirsti save, nes ten daug erdvės, daug tylos, negali ilgai slėptis po apsimetinėjimo kauke. Kas ten praleidžia tris ar daugiau dienų, nenori grįžti į triukšmą, nes patiria, ką reiškia turėti kokybišką ryšį su Dievu, savimi ir draugais.

Kas tikėjimas yra jums?

Man tikėjimas yra kelionė per žemę su Jėzumi ir bendrakeleiviais į amžiną tėvynę… Tai nuostabus nuotykis ir didelė Dievo dovana.

Švenčiame šv. Velykų laikotarpį. Kaip mums prisikelti asmeniškai, kai aplinkui matoma tik nesibaigianti pandemija?

Pandemija – nuostabus laikas, kai yra sustabdytas lėkimas nežinia kur, besaikis vartojimas. Liko tik tai, kas svarbu. Aš džiaugiuosi tikrais draugais, su kuriais bendrauju telefonu. Supratau, kad nebūtina pirkti kasdieną visokių niekų, taupiau sunaudoju tai, ką jau turiu. Svarbiausia – žinau, kad tai laikina, kaip ir kelionė šioje žemėje.

Būtų žymiai blogiau, jei abejingumo, kaupimo pandemija įsibrautų į mūsų širdis. Kristus prisikėlė, ir mes kelkimės kiekvieną dieną iš liūdesio, baimės, susireikšminimo. Kelkimės ir padėkime kitiems atsikelti. Tikrai dangus prablaivės, jei to lauksime ir tikėsime.