Sesuo Jurgita Bartusevičiūtė: būkime savimi, kurkime šventę su malda ir vidiniu paprastumu

„Nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių“ (Iz 49, 10)

Švenčiame gražiausią metų šventę – šventas Kalėdas. „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“, – byloja Šventasis Raštas. Mažas Betliejaus kūdikis tapo Išganytoju, kad kiekvieną iš mūsų pakviestų į gyvenimo pilnatvę ir dovanotų amžinojo gyvenimo viltį.

Tačiau šiais metais kai kurie iš mūsų išgyvename kitokias Kalėdas: vienišas, pilnas nerimo ir nežinios dėl rytojaus. Turbūt panašiai jautėsi ir Mergelė Marija kartu su Juozapu, kurie nežinojo, kokiomis aplinkybėmis gims Išganytojas. Nežinia ir nerimas nebuvo svetimas ir šventajai šeimai.

Kaip atskirtyje galime išgyventi šventų Kalėdų pilnatvę, šiandien kalbiname vienuolę bernardinę Jurgitą Bartusevičiūtę.

Šiais metais Kalėdos ne vienam iš mūsų – kitokios. Kaip tame kitoniškume išgyventi šias šventes?

Su niekuo nepalyginamos, Jobo dienos užstojo daugumai mūsų. Ir šeimoms, ir bendruomenėms, ir parapijoms… Kasdienių iššūkių gausybė kėsinasi visas šventes ištirpinti į ašaras.

Atsigręžkime į savo tautos paveldą: lietuviams nebuvo keista ar gėdinga ir per šventiškiausią dieną apsiašaroti. Raudodavo jaunamartė, palikdama savo klėtį ir motinos globą, martele virsdama.

Gimimą lydi kūdikio ašaros, klyksmas. Per Kūčias, padėjus tuščią lėkštelę išėjusiam tais metais artimajam, daugelio akys drėko. Šventės sakralumas nepanaikina tikrovės, jis ją pašventina, aptvarsto jautrumu. Apgaubia ištikimybės, atsiprašymo – lūpomis ir mintimis – galia.

Būkime savimi, kurkime šventę su malda ir vidiniu paprastumu. Izoliacija dar labiau mus moko: Ne patiekalų skaičius svarbiausias, ne muzikos įrašai. Giedoti, dainuoti ir šnibždėti tą šventą naktį turime PATYS! Laiminti saviškius turime patys, tolimuosius – irgi… Svarbūs ir telefoniniai sveikinimai, tik nepamirškime maldos už tuos, kuriems skambinsime.

Ko gero, šiais metais labiausiai suprantame, ką reiškia Kalėdas sutikti vienam ir vienišam. Kaip stiprinti bendrystę pandemijos metu?

Sveikieji, tikiuosi, stiprinsim bendrystę savanoriaudami. Rizikos grupėse esantys bendrystę kurkime ir palinkėjimais, ir patylėjimais kartu. Ypač patylėjimais. Ir dėkokime Dievui bei vieni kitiems. Už sekundes bendros būties. Už plušėjimą parapijoje – zakristijonui, klebonui, gėlių tvarkytojai, vargonininkui. Atsiklauskime vyresnių, kuklesnių kaimynų, ar netrūksta buitinių mažmožių.

Kaip išmokti pastebėti kitą ir tapti jam dovana?

Didžiuma mane supančių žmonių kuria šventes kitiems. Tikiu, su nūdienėmis interneto galimybėmis ir virtualų koncertą ar monospektaklį įmanoma suruošti. Mano aštuoniasdešimtmetė mama kasmet gauna savo daugiabučio vaikučių pieštus atvirukų – sveikinimų. Pati anūkų neturi, tai brangina tą vaiko rankele pieštą kiškutį ar Kalėdų Senį… Įmestą visiems be išimties kaimynams.

O jei rimtai – kol pats nesuprasi esąs Kūrėjui brangus ir nepakeičiamas, tol besąlygiškos meilės šaltinis tavyje ir neprasimuš. Pirmieji šio stebuklingo mokslo mokytojai praktikoje yra seneliai ir tėvai, ypač Motina. Vėliau, subrendus, retas mokame „užsikrėsti“ nuo bičiulio. Evangelija liudija, kad ilgas buvimas gyvai su Mokytoju reikšmingas, tačiau klusnumas Šventosios Dvasios raginimui, einąs tarsi iš mūsų pačių gelmės – dar svarbesnis. Išmokti pastebėti gali mylintysis. Kitokių „akių vaistų“ nėra.

Susigaudyti savyje man visais laikais padėdavo išpažintis. Tegu negrabi, ne iki galo žinant savas ir svetimas paskatas. Tačiau įvardijimas garsiai skausmą man bei kitam kėlusių veiksmų yra būtinas.

Be to, klausosi ne vien kunigas. Klausosi Viešpats. Brolis kunigas gali ką prasnaust, Dievas – niekada.

Jis pasiryžęs skaudulį užgydyti, tik skaudulys turi būti Jam patikėtas. Atiduotas! (Mes, dosnieji, taip čiustijamės Jo akivaizdoje, o Jis nori mūsų niekybę, pūlinius nuslėptus susirinkti…)

Jūsų palinkėjimas skaitytojams šventų Kalėdų proga.

Kantrybės, ramybės ir Dvasios šventos, kaip sakydavo viena mūsų pacientė… Ištversim!

Pridedu senas savo eiles:

Pasiklausyk – beržai smuikais užgrojo:

Jų sidabrinį guotą virpina šiaurys.

Skaistybės kvapas. Trobos apšarmoję.

Be pėdsako takelis pas duris.

Lelijos austos užtiesė kasdienę.

Nubėga svajos, maldos stalo pakraščiais.

Ir sielos renkasi: kiekviena savo būtį.

Jos trokšta šįvakar namie pabūti.

Namie, prie tylinčio lopšelio.