Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Sesuo Marija Juozapa OCD: „Tėvo Pijaus žodžių niekada nepamiršau“

Portretas.
Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa, OCD. Evgenios Levin nuotrauka/Bernardinai.lt

Sesuo Kūdikėlio Jėzaus Marija Juozapa į Lietuvą atvyko prieš dvidešimt septynerius metus siekdama čia atkurti Basųjų karmeličių vienuoliją. Šiandien sunku būtų rasti žmogų, dar nė karto nesilankiusį Paštuvoje ar bent jau nieko negirdėjusį apie Nemuno papėdėje įsikūrusį apskritos, ostiją simbolizuojančios, formos vienuolyną. Visgi šįkart su seserimi Marija Juozapa kalbamės ne apie gausių Dievo malonių lydėtą įsikūrimo kelią, bet apie jos pašaukimo kelionę ir tos kelionės metu patirtus džiaugsmus bei iššūkius.

Škotijoje gimusi, lietuviško kraujo turinti sesuo, prisimindama pašaukimo kelią sako, kad troškimą atsiliepti į Dievo meilę pajuto labai anksti, būdama vos devynerių. Ilgainiui šis troškimas tik stiprėjo, tačiau, anuomet nesulaukusi mamos ir dvasios palydėtojo pritarimo stoti į kontempliatyviąją Basųjų karmeličių vienuoliją, penkiolikmetė mergina išdrįso patarimo kreiptis į Šventąjį Tėvą Pijų. Parašė jam laišką ir… sulaukė atsakymo! Sesuo tvirtai įsitikinusi, kad šventojo malda ją tebelydi iki šiol.

Kada pirmąkart išgirdote apie Tėvą Pijų?

Dar besimokydama mokykloje apie jį jau žinojau. Mano susitikimas su Tėvu Pijumi įvyko… per laišką. Jau mokykloje supratau, kad norėčiau būti vienuolė, tačiau mano mamytė tam nepritarė, nes šeimoje buvau vienturtė, todėl sakydavo, kad stoti į vienuolyną negaliu. Bet, kai į mūsų parapiją buvo atkeltas naujas kunigas, nuėjau pas jį išpažinties ir paklausiau: „Ar tiesa, kad vienturčių šeimų vaikai negali stoti į vienuolyną?“ Jis patikino, kad anksčiau išties vienturtėms merginoms nebuvo leidžiama stoti į vienuolyną, tačiau dabar tam kliūčių nebėra. Be to, jis pasisiūlė padėti man atpažinti manąjį pašaukimą. Lankydavausi pas jį kiekvieną savaitę, bet galiausiai jis nusprendė, kad pašaukimo į Karmelį (seserų karmeličių ordiną) neturiu, sakydamas, kad vienuolyne neišbūčiau nė šešių savaičių! Tačiau greitai bus jau penkiasdešimt ketveri metai, kai esu vienuolyne…

Taigi nei kunigas, nei mamytė mano troškimui nepritarė, tačiau širdyje jaučiau, kad Jėzus mane kviečia. Tad ką daryti? Mokykloje buvome šeši bendraminčiai, susibūrę į nedidelę grupelę – kartą per savaitę susitikdavome išgerti arbatos, pasidalinti savo mintimis, rūpesčiais (dabar du žmonės iš tos grupelės yra kunigai ir keturios – vienuolės). Per vieną tokį susitikimą vienas iš vaikinų man ir sako: „Mano sesuo dirba gide, organizuoja keliones į Italiją, jų metu aplanko ir San Giovanni Rotondą (šiame mieste Tėvas Pijus gyveno iki pat mirties 1968 m.). Ji tau gali atsiųsti Tėvo Pijaus adresą, o tu parašyk jam!“ Tada buvau penkiolikos – tai toks amžius, kai išdrįsti tokius laiškus rašyti, dabar jau nežinau, ar rašyčiau…

Tėvas Pijus. Youtube.com kadras
Tėvas Pijus brolių kapucinų apsuptyje. Youtube.com kadras

Jaunam žmogui viskas atrodo daug paprasčiau…

Taip, bet savo namų adreso tada neišdrįsau užrašyti – nenorėjau, kad atsakymas ateitų į namus ir tą laišką pamatytų mamytė. Tuo laiku vakarais dirbdavau parduotuvėje, todėl siųsdama laišką sugalvojau ant voko vietoj namų adreso užrašyti parduotuvės adresą. Išsiunčiau laišką ir po pusės metų gavau atsakymą. Ant voko viskas buvo užrašyta itališkai, todėl laiškininkas, mokėdamas tik anglų kalbą, nesuprato, kam tą laišką reikia perduoti, ėjo ir visų iš eilės klausinėjo, kam skirtas tas laiškas… Galiausiai atėjo ir iki mūsų parduotuvės. Turiu prisipažinti, kad, gavusi laišką, bijojau jį atplėšti.

Ar Tėvas Pijus į Jūsų laišką atsakė pats?

Ne, jis tik pasirašė laiško apačioje. O laiške buvo rašoma, kad jis dėkoja už mano laišką ir už tai, kad ieškau Dievo valios – jam tai labai patiko ir jis pažadėjo už mane melstis. Tačiau jokio konkretaus atsakymo man nedavė. Dar ir dabar prisimenu jo žodžius: „Viešpaties meilės liudijimas – tai tavo pasitikėjimas Juo. Pasitikėk Viešpačiu, Jis tau parodys kelią.“ Šių žodžių niekada nepamiršau.

Ar po gauto atsakymo nebeliko abejonių dėl pasirinkto kelio?

Jis konkrečiai nenurodė, kokį kelią rinktis, bet patikino, kad už mane melsis. Būdama devyniolikos, 1966 m. pirmąkart su drauge nuvykau į Karmelį, iki tol jame nebuvau buvusi. Pasikalbėjau su priore, ji pasakė: „Melsimės už tave.“ Kitų metų vasario mėnesį įstojau į vienuolyną, o 1973-iaisiais daviau amžinuosius įžadus. Pasirinktas kelias nebuvo lengvas, bet likau jam ištikima. Dažnai ir pati prisimenu, ir kitiems perduodu Tėvo Pijaus man parašytus žodžius: „Dievo meilės mums liudijimas yra pasitikėjimas Juo.“ Tad, jeigu ir nesupranti ar nežinai, kur Dievas tave veda, vis tiek Juo pasitikėk! O Jis tave nuves ten, kur nė nebūtum pagalvojęs, kad gali atsidurti.

Atsimenu, kai ruošiantis amžinųjų įžadų šventei mamytė manęs paklausė, ką galėtų man padovanoti. Paprašiau jos, kad kaip padėką Viešpačiui užsakytų šv. Mišias San Giovanni Rotondo bažnyčioje. Šv. Mišios Italijoje buvo aukojamos kaip tik tuo metu, kai Škotijoje daviau amžinuosius įžadus.

Taigi mano susitikimas su Tėvu Pijumi buvo tą per laišką. Jį prisimenu iki šios dienos. Kai būna sunku, visada prašau Tėvo Pijaus pagalbos ir visada žinau, kad svarbiausia – pasitikėti Viešpačiu. Įdomus dalykas: kasmet rugsėjo 23-iąją (tą dieną, kai daviau įžadus) man kas nors atsiunčia paveikslėlį su Tėvo Pijaus atvaizdu. Tikiu, kad jis meldžiasi už mane.

Broliai kapucinai Tomas Pilch, Andrzej Biniek ir ses. Marija Juozapa OCD. Michał Ferenc nuotrauka
Broliai kapucinai Michał Ferenc, Tomas Pilch, Andrzej Biniek ir ses. Marija Juozapa OCD. Michał Ferenc nuotrauka

Ar tebeturite jo laišką?

Ne, nebeturiu. Nenorėjau, kad mamytė, pamačiusi tą laišką, jaudintųsi, todėl jį sunaikinau. Net kai paprašiau jos užsakyti Mišias San Giovanni Rotondo bažnyčioje savo amžinųjų įžadų dieną, nesakiau, kodėl būtent ten ir kodėl man tai svarbu. Jai reikėjo daug laiko apsiprasti su mano gyvenimo kelio pasirinkimu.

Gal visgi vėliau jai pavyko susitaikyti su Jūsų apsisprendimu?

Praėjus trejiems metams po įstojimo į vienuolyną, mirė mano tėtis. Vėliau mamytė ištekėjo antrąkart. Kai vieną vasarą su naujuoju vyru išvyko į Italiją, ten sutiko tuometį Kauno arkivyskupą Liudviką Povilonį. Per tą susitikimą mamytė jam papasakojo, kad jos dukra – vienuolė. Vyskupas jai tada pasakė: „Tu nežinai, kiek stiprybės jai tai duoda!“ Po šio susitikimo mamytė grįžo pasikeitusi ir vėliau jau džiaugėsi mano pasirinkimu. Už viską dėkoju Viešpačiui! Dievas iš tiesų yra viskam numatęs savą laiką, todėl svarbiausia Juo pasitikėti. Tikrai!

O ką patartumėte jauniems žmonėms, kurie galvoja apie vienuolinį gyvenimą, tačiau yra lydimi abejonių ar baimių?

Galiu atsakyti pasidalindama savo pačios asmeniniu patyrimu. Troškimą dovanoti savo meilę Viešpačiui pirmąkart pajutau būdama devynerių. Mokykloje mokytoja penktadieniais mums skaitydavo šventųjų istorijas, ir vieną tokį penktadienį klausėmės istorijos apie šv. Mariją Margaritą Alakok. Jai pasirodęs Jėzus pasakė: „Žiūrėk į mano širdį, ji taip myli, bet negauna meilės.“ Atsimenu, kad tą akimirką mano vaikiška širdelė suspurdėjo ir pagalvojau: „Aš jos duosiu!“ Grįžusi namo apie tai papasakojau mamytei, bet ji tik pasižiūrėjo į mane ir nusijuokė. Tačiau tikrai žinau, kad būtent nuo tos akimirkos ir prasidėjo mano kelionė į vienuolinį gyvenimą. O kai labai nori ir ieškai, Viešpats viską duoda.

Vėliau tą patyrimą sustiprino kita patirtis. Savaitgaliais su mamyte važiuodavome padėti seserims dominikonėms, ten pas vieną kunigą eidavau išpažinties. Kartą per išpažintį jam pasakiau, kad norėčiau dovanoti save Viešpačiui, o jis man ir sako: „Dievas tave šaukia todėl, kad myli tave. Kuo labiau atsiliepsi į Jo meilę, tuo daugiau Jis tau jos duos, kol galiausiai paskęsi Jo gailestingoje meilėje.“ Šių žodžių niekada nepamiršau. Be to, jis man pasiūlė kasdien dalyvauti šv. Mišiose.

Mamytė, žinoma, tam nepritarė, nes aš vakarais, po pamokų, iki vėlumos dar ir dirbdavau. Tačiau aš sugalvojau rytais išeiti pusvalandžiu anksčiau iš namų, kad iki pamokų suspėčiau į šv. Mišias. Į mokyklą turėdavau važiuoti autobusu, o mano autobuso bilietas galiojo tik nuo aštuntos valandos ryto, todėl į Mišias visada pavėluodavau. Vieną rytą prie manęs priėjo kunigas ir klausia: „Ar žinai, kad šv. Mišios prasideda aštuntą valandą?“ Atsakiau, kad žinau, bet nedrįsau prisipažinti, jog išvažiuoti iš namų dar anksčiau man neleidžia mama. Ir čia Viešpats padarė siurprizą! Kai kunigas manęs paklausė, ar norėčiau (nors ir vėluodama į Mišias) Švenčiausiojo, negalėjau tuo patikėti! Dvejus su puse metų kasdien į šv. Mišias ateidavau pavėlavusi ir visada gaudavau Švenčiausiąjį! Todėl ir sakau, kad svarbiausia – pasitikėti Viešpačiu. Jo meilė išsklaido visas abejones.

Kaip manote, ar šiandien pašvęstasis gyvenimas tebėra reikalingas? Ir kodėl?

Labai reikalingas. Pašvęstieji visus žmones prisimena savo maldose. O malda visada reikalinga, tikrai nemanau, jog kada nors ateis tokie laikai, kad jos nebereikėtų. Maldoje mes nuolankiai pripažįstame, kad mums visiems reikia Viešpaties pagalbos. Jei žmonės išmoktų žvelgti į Viešpatį ir Juo pasitikėtų, gyventi būtų daug lengviau. Malda visada yra ir bus reikalinga, nes ji mus suvienija su Viešpačiu.

Kalbino broliai kapucinai Tomas Pilch, Michał Ferenc ir Andrzej Biniek

Parengė Aušra Čebatoriūtė

Daugiau apie Tėvą Pijų galite sužinoti ČIA

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien