2021 03 16

Jūratė Petronienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Sesuo Rozana Graulich CMAT: žmogus neturi bijoti savo žaizdų

Sesuo Rozana Graulich CMAT. Aušros Čebatoriūtės / „Vatican News“ nuotrauka

Netylant diskusijoms dėl smurto prevencijos ir pagalbos jį patyrusiems Lietuvoje, kyla klausimas – kaip gali padėti Bažnyčia? Dažnai asmenims, kurie patyrė tiek fizinį, tiek psichologinį smurtą, ypač reikalinga dvasinė pagalba. Viena iš tokių iniciatyvų – Gerojo samariečio bendruomenė, rengianti rekolekcijas žmonėms, savo gyvenime susidūrusiems su sunkiais išgyvenimais ir siekiantiems išgyti. Apie šią iniciatyvą ir poreikį gydyti dvasines žaizdas kalbamės su seserimi Rozana Graulich CMAT, Aušros Vartų Marijos ir Šventos Teresėlės seserų karmeličių kongregacijos įkūrėja.

Gal galite prisistatyti ir plačiau papasakoti apie savo bendruomenės veiklą?

Esu sesuo Rozana iš Belgijos, o mūsų bendruomenė yra Aušros Vartų Marijos ir Šventos Teresėlės seserų karmeličių kongregacija. Pavadinimas ilgas, bet per „Aušros vartus“ norime rodyti, kad mūsų bendruomenė, mūsų kongregacija yra lietuviška, o Teresėlė pavadinime atsirado dėl to, kad priklausome Karmelio ordino šeimai ir ypač sekame Teresėlės dvasingumu.

Čia, Lietuvoje, bendruomenėje esame penkios seserys. Visos, išskyrus mane, yra iš Lietuvos, nors aš save taip pat galiu laikyti lietuve – turiu Lietuvos pilietybę, nors esu belgė.

Atvykau 1991-aisiais, o su sesėmis kartu pradėjome gyventi 1994 m. kovo 25 d. Vilniuje, o paskui persikėlėme į Krikštėnus, miestelį Ukmergės rajone – dabar čia ir tebegyvename. Mūsų bendruomenė yra katalikiška, esame karmelitės, bet ne klauzūrinės – tai reiškia, kad dalis mūsų charizmos yra tiesioginė evangelizacija, ko negali daryti klauzūriniai vienuolynai.

Galima sakyti, kad mūsų veikla apima viską, kas padeda atpažinti žmonėms Dievą savo gyvenime arba tai, kas padeda žmonėms eiti maldos keliu. Daugiausia organizuojame ir vedame rekolekcijas, teikiame dvasinį palydėjimą ir vykstame liudyti į mokyklas, parapijas – visur, kur mus pakviečia.

Gal galėtumėte plačiau papasakoti apie Gerojo samariečio bendruomenę?

Gerojo samariečio bendruomenė yra viena iš mūsų veiklos sričių. Žodis „bendruomenė“ nėra labai tikslus, nes tai daugiau brolija. Bet pradžioje, kai kūrėmės Lietuvoje, žodis „brolija“ skambėjo tarsi sektos pavadinimas, tad, beieškant kito žodžio, mūsų pavadinime atsirado žodis „bendruomenė“. Negyvename kartu, tarp mūsų yra ir kunigų, ir pasauliečių, taip pat vienuolių iš įvairių kongregacijų. Mus vienija rūpinimasis sužeistais žmonėmis. 

Bendruomenė arba brolija gimė Prancūzijoje gal 2002-aisiais. Ją įkūrė kunigas Edouardas Gueydan SJ, dabar jau miręs. Jis buvo jėzuitas, vesdavo daug rekolekcijų pagal šv. Ignaco pratybas. Užsiimdamas šia veikla kunigas suprato, kad labai daug žmonių yra sužeisti, ir tai trukdo jiems visa širdimi atlikti pratybas. Tėvas E. Gueydan ieškojo išeičių, kaip padėti šiems žmonėms. Todėl su keliais bendražygiais sukūrė šias rekolekcijas, paremtas šv. Ignaco dvasinėmis pratybomis ir padedančias žmonėms atpažinti savo žaizdas kartu su Jėzumi ir žingsnis po žingsnio eiti atleidimo link. Nes dažnai mums trukdo ne pačios žaizdos, bet žaizdų mumyse sukeltas kartumas, neapykanta, piktybė. Todėl daugelis nenori arba negali atleisti. 

Taigi šių rekolekcijų idėja kilo iš poreikio, netgi būtinybės padėti žmonėms atpažinti savo žaizdas – kartais, kai žaizda sena, jos neprisimename, – ir vesti į atleidimą. Pagal ignaciškąjį dvasingumą sukurtose rekolekcijose naudojame Biblijos tekstus, dalyviai juos apmąsto, kasdien vyksta dvasinis palydėjimas. Ir matome, kad ši veikla tikrai neša daug vaisių. 

O kaip kilo idėja būtent į Lietuvą atvežti šias rekolekcijas?

Kadangi Edouardas Gueydan buvo mano draugas, su juo labai daug dirbdavome, dažnai būdama Paryžiuje jį aplankydavau. Ir kartą apsilankiau pas jį pietų, kai ši bendruomenė buvo ką tik įsikūrusi. Išgirdusi apie naują bendruomenę, sakiau: „O, jeigu aš dar galėčiau likti Prancūzijoje, tikrai su jumis norėčiau dirbti.“ Jis pasiūlė: „Pradėk kurti bendruomenę Lietuvoje.“ Taip ši bendruomenė įsikūrė ir Lietuvoje.

V. Van Gogas „Gerasis samarietis“, 1890, paveikslo fragmentas. Wikimedia Commons nuotrauka

Ar jautėte, kad tuo metu ji buvo reikalinga Lietuvoje?

Labai. Labai, labai, nes organizuojame ketverias, kartais penkerias rekolekcijas per metus, į kurias visada atsiranda norinčiųjų atvykti daugiau, negu galime priimti. Rezultatai rodo, kad žmonėms to reikia. Iškart po rekolekcijų dauguma liudija, jog tai buvo gera patirtis, nors, žinoma, dažnai yra ir euforijos. Bet kartais ir po mėnesio ar metų sužinome, kad atleidimas tikrai veikia ir žmonės pradeda kitaip gyventi. Turim daug tokių liudijimų. Tai mums rodo, kad rekolekcijos buvo, yra ir dar ilgai bus reikalingos – kadangi pasaulyje dabar daugybė sužeistų žmonių.

Kai sakote „sužeisti žmonės“, ką turite galvoje? Ar tai tik dvasiškai, ar ir kūniškai sužeisti? Ką jums reiškia ši sąvoka?

Yra įvairių žaizdų, ir žmogus yra kūno, dvasios ir sielos vienis. Kai esame psichiškai sužeisti, tai paveikia visą mūsų elgseną, o fizinis smurtas paveikia ir daugiau nei tik kūną, paliečia ir mano psichiką, ir mano orumą, ir tai, kas aš esu. Visos žaizdos turi pasekmių mūsų žmogiškai esmei. 

Žaizda gali būti labai sena. Pavyzdžiui, vaikas, nepatyręs tėvų meilės, arba muštas, arba moterys, patyrusios prievartą arba vyro smurtą – kartais žmogus jaučia, kad nebeverta gyventi. Taip pat atsiranda ir stiprus kaltės jausmas, žmogus nesijaučia vertas meilės. Jis tampa uždaras, jaučia pyktį, kartėlį. Jis dėl to nekaltas, tačiau pats iš šios būsenos išeiti negali, jam reikia pagalbos. O norint išeiti iš to, visų pirma reikia atpažinti šaltinį – galbūt tai mama, tėtis, vyras, o gal kas nors, ko nė nepažįstu. 

Taigi atpažinti kartu su Jėzumi yra labai svarbu. Juk neprisimename savo sunkumų šiaip sau, bet tam, kad su Jėzumi atpažintume, vėl išgyventume tą žaizdą ir po truputį galėtume atleisti. Ir atleisti nereiškia pamiršti. Kai yra atleista – aš prisimenu, bet nebepykstu, tuomet Dievas jau yra mano širdyje. Bet, žinoma, tai ilgas procesas.

Sesuo Rozana Graulich CMAT. Aušros Čebatoriūtės / „Vatican News“ nuotrauka

Turbūt dažniausiai neužtenka vieną kartą atvykti į rekolekcijas?

Dažniausiai užtenka, tačiau kai kuriems visgi reikia sugrįžti – dažniausiai tuomet, kai žmogus neatpažįsta savo žaizdos arba atsiranda naujų žaizdų. Prie to, kas jau atleista, grįžti nebeprireikia. Ir koks skirtumas tarp to, kas vyksta psichologo kabinete, ir pas mus: nors tiek psichologai, tiek mes atliekame tai, kas yra vadinama anamneze, – surašomas prisiminimas apie tai, kas buvo – skirtumas tas, kad mes visa tai darome su Jėzaus pagalba. Tuomet Jėzus gali pakeisti žmogų. 

Nors tai nereiškia, jog nebendradarbiaujame su psichologais – pažįstame kelis psichologus, kurie tikintiems pacientams pasiūlo atlikti šias rekolekcijas. Tuomet jie skambina mums ir sako: pas mane yra žmogus, kuris jau atliko dalį anamnezės, bet siųsiu jį jums, nes negaliu jam padėti atleisti. Šis bendradarbiavimas – didžiulė pagalba. Yra nutikę ir atvirkščiai – po rekolekcijų, kai žaizda buvo labai labai sunki, pakeitusi žmogaus elgesį, esame pasiūlę bent kelis kartus apsilankyti pas psichologą. Taigi, toks bendradarbiavimas svarbus, nes kartais psichologai padeda atpažinti savo žaizdą.

Ar į jūsų rekolekcijas atvyksta ne vien tikintys žmonės?

Tikintys, kadangi reikia leisti Jėzui su manimi keliauti ir atleisti su Juo bei leisti Jėzui atleisti man. Jeigu žmogus visiškai netiki, jis negali Jėzaus vardu atleisti. Bet nereikia būti labai stipriai tikinčiam, gana to, kad aš tikiu, jog Jėzus yra Dievas ir kad jis gali kažką daryti mano gyvenime. Ir per šitas rekolekcijas kartais nutinka, kad žmogus susitinka su Jėzumi nuoširdžiau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Ką gali šiuo metu tokiam sužeistam, smurtą patyrusiam žmogui pasiūlyti Bažnyčia? Mes daug girdime apie pasaulietines iniciatyvas, „Caritą“ arba emocinės pagalbos linijas, ką šioje vietoje gali pasiūlyti Bažnyčia?

Yra įvairių būdų padėti žmonėms. Sakyčiau, kad visi jie tinkami, bet kartais žmonėms neužtenka vieno dalyko, bet reikia kelių. Arba kartais žmonės, patyrę smurtą, bijo Bažnyčios, nes galvoja, kad ten bus teisiami – taip nutinka dėl iškreipto požiūrio į Bažnyčią. Ir čia yra daug priežasčių – ir Bažnyčioje ne visada elgiamės tinkamai. Bet iš tiesų Bažnyčia yra tam, kad padėtų žmonėms. Ir juk pats Jėzus sako: „Aš ateinu ligoniams, o ne sveikiems.“. Todėl visi turi rasti savo vietą čia. Ir mes savo bažnytėlėje, taip galima pasakyti, bandom priimti visus ir priimti Jėzaus vardu. 

Ką manote apie dabartinę Lietuvos situaciją kovoje su smurtu, kur mes esame, ką būtų galima patobulinti?

Čia, Lietuvoje, tikrai esama smurto. Galbūt klystu, bet man atrodo, kad, deja, tai nėra tik Lietuvos, bet viso pasaulio bėda. Pasaulyje dabar daug gobšumo, egoizmo, noro visko turėti – tuomet kiti ima man trukdyti. Norėdamas, kad jie man netrukdytų, smurtauju, o tai gali paskatinti žudyti kitus ar net kėsintis į savo gyvybę. Lietuvoje, reikia pridurti, vis dar esama daug žaizdų iš sovietmečio. Ne tarp jaunų žmonių – jie jau nebepažino to, bet dabartiniai keturiasdešimtmečiai, penkiasdešimtmečiai ir vyresni dar tebėra sužeisti.

Tai pūliuojanti žaizda. Ji ne tik asmeninė, bet prisimenama ir tai, kas buvo su mano mama, mano tėčiu, mano močiute. Yra daug pykčio, kad tiek blogybių nutiko mylimiems žmonėms, taip ši žaizda persiduoda iš kartos į kartą. Lietuvoje šis jausmas tikrai stiprus.

Pabaigoje norėčiau pridurti, kad žmogus neturi bijoti savo žaizdų. Yra gydymo galimybė ir su Jėzumi nėra nieko beviltiško. Visada yra galimybė iš to išeiti. Ir tai yra labai svarbu.