2021 02 28

Mindaugas Jonušas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Sesuo Rubelinda Varela: Pašaukimas yra dovana ir ypatingas Dievo kvietimas

Unsplash.com nuotrauka

Malda, pasninku, išmalda ir gerais darbais tęsiame gavėnios laiką, skirtą pasirengti Velykoms. Kaip ir pernai, taip ir šiemet šis laukimo laikas – karantine.

Kaip išgyventi tokią nelengvą gavėnią ir kodėl šis laikas vis dėlto yra palaimingas, kalbiname Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų seserų kongregacijos sesę Rubelindą Adą Varelą Anzualdo. Šakiuose esančio vienuolyno charizma – intensyviai gyventi evangelinio gailestingumo dvasia. Taip pat meilė Dievui ir artimui pagal šv. Vincento Pauliečio dvasingumo nuostatas: paprastumą, nuolankumą ir gailestingumą.

Gavėnios metu Sesuo Rubelinda Varela kviečia į pokalbį su savimi.

Jūs esate kilusi iš Peru. Kaip atsiradote Lietuvoje ir kaip gimė Jūsų pašaukimas?

1938 m. Turėjome malonės priimti keturias jaunas merginas lietuvaites Italijoje: tai buvo ses. Liugina Stonytė, ses. Ferdinanda Jurevičiūtė, ses. Rosina Rusinaitė ir ses. Luisa Gedrimaitė, kurios pašventė savo gyvenimą būti šv. Vincento Pauliečio  gailestingosiomis seserimis.

Mūsų kongregacija pradėjo misiją Lietuvoje 2006 m., kaip dėkingumo išraišką mūsų seserims už jų pasišventinimą ir tarnystę Italijoje. Jų svajonė buvo grįžti į  gimtinę, tačiau ne visos galėjo tai padaryti, todėl mes esame čia jų vardu.

Apie seserų misiją sužinojau būdama mokykloje, žavėjausi švietėjišku darbu, šeimos pastoracija, medicinine pagalba ir pagalba pagyvenusiems žmonėms. Kai mokiausi paskutiniaisiais mokslo metais, pradėjau savanoriauti su seserimis ambulatorijoje, o baigus mokyklą nusprendžiau įstoti į vienuolyną, kad galėčiau tarnauti Dievui ir tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

Kodėl būti vienuole Jums yra svarbu?

Nes randi lobį, kuris vertas daugiau nei visi pasaulio turtai. Tas lobis yra Dievo meilė: Dievas visada mus myli ir atiduoda save net mūsų kančiose. Pažvelgę ​​į Jį, mes atsiveriame atleidimui, kuris mus atnaujina ir  patvirtina savo ištikimybę.  Štai kodėl man labai svarbu būti vienuole.

Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų seserų kongregacijos vienuolės. S. Rubelindos Valeros nuotrauka

Kokia buvo Jūsų vaikystė?

Gimiau katalikų šeimoje ir būdama 8-erių metų sutikau seseris, turėjau malonę, kad jos buvo mano tikybos mokytojos ir kad paruošė mane priimti sakramentus. Mano šeimoje augo 8 vaikai.

Vaikystėje susipažinau su Dievu tikybos pamokose, katechezėse ir sekmadieniais dalyvaudama šventosiose Mišiose. Dar pamenu, kad namuose melsdavausi su močiute. Džiaugiausi savo vaikyste, nes ji buvo laiminga.

Šiandien kalbama apie pašaukimų mažėjimą. Kaip manote, kodėl jaučiamas pašaukimų stygius?

Manau, kad pats pašaukimas kaip tarnystė prarado savo sampratą, nes dabar prioritetu laikoma ekonominės pajamos ir asmeninė gerovė.

Padėti jaunam vyrui ar jaunai moteriai pasirinkti savo gyvenimo pašaukimą – tai padėti jiems užmegzti dialogą su Viešpačiu ir išmokti klausti Viešpaties: ko Tu nori iš manęs? Nes pašaukimas nėra intelektualus įsitikinimas. Pašaukimą reikia atpažinti iš dialogo su Viešpačiu, kad ir koks jis bebūtų.  Tada Viešpats įkvepia žmogų judėti į priekį pasirinktu keliu.

Tai reiškia, kad turime dirbti šiuo klausimu, padėti atrasti dialogą su Viešpačiu.

Kas pašaukimas yra Jums?

Pašaukimas yra dovana ir ypatingas Dievo kvietimas, priimtas tikėjimu, ugdomas ir įžvelgiamas maldoje. Šis formavimosi procesas leidžia jaunam žmogui augti ir subręsti atsakant į Dievo kvietimą. Dievas dovanoja šią ypatingą dovaną tam, kam nori, ir būtent Jis disponuoja, perkelia ir padeda pašauktiesiems, suteikdamas jiems malonių ir dovanų, priimti savo pašaukimą ir atkakliai jį tęsti.

Jūsų kongregacijos vienuolės stengiasi intensyviai gyventi evangelinio gailestingumo dvasia. Kaip šiandienos realybėje nepamiršti gailestingumo?

Tiesa, kad šiandien realybė yra labai sudėtinga. Nelengva, kaip ir gerojo samariečio pasakojime, nurodyti plėšikus ir banditus, kurie paliko vyrą gulintį kelio pakraštyje. Tačiau pakanka minimalaus sveiko proto, kad žinotume, jog turi būti tam tikra priežastis, kodėl mūsų pasaulyje atskirtis ir skurdas yra neišvengiami faktai.

Reikia kviesti jaunimą kurti krikščionių bendruomenes, kurios būtų pasiryžusios tarnauti skurstantiems žmonėms ir patirti Dievą per gailestingumo darbus.

Kodėl taip svarbu būti gailestingam?

Nes būti gailestingam yra turėti polinkį  solidarizuotis su kitų vargais ir kančiomis ir jų gailėtis; tai reiškia solidarumą ar atjautą tiems, kurie kenčia skausmą, skurdą, ligas ar bet kokias kitas kančias. Bet tai reiškia ne tik užuojautos jausmą, bet ir nuotaiką, kuri veda imtis konkrečių veiksmų. Tai primena tai, ką Viešpats pasakė palyginime apie gerąjį samarietį: „Eik ir daryk tą patį.“ Akcentuojamas konkretus „ką nors padaryti“.  Štai kodėl svarbu būti gailestingam.