2020 05 26

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Šiandien kaip niekad teisus S. Zweigas ir jo „Vakarykštis pasaulis“

Rašytojas Stefanas Zweigas. Wikipedia.org nuotrauka

„Aš kartkartėmis pažvelgiu aukštyn į senuosius žvaigždynus, kurie žėrėjo virš mano vaikystės, ir guodžiu save man atitekusiu pasitikėjimu, kad šis atokrytis ilgainiui pasirodys esąs tik nedidelis laiko tarpsnis amžinoje laiko tėkmėje.“ Taip autobiografinėje knygoje „Vakarykštis pasaulis“ rašė vienas žymiausių pasaulio rašytojų Stefanas Zweigas.

Šiandien jis kaip niekad teisus. Tai viena labiausiai cituojamų knygų pandemijos laiku. Gal todėl, kad istorija kartojasi. S. Zweigo mintys apie saugumo, ramybės netektį, grėsmes ir žmogaus stiprybę kaip niekad aktualios šiandien. Kaip pasaulis pasikeis po pandemijos? Kaip sienos ir ribojimai pakeis mūsų gyvenimus? Kokie išeisime po viso to? Panašius klausimus apie laisvę ir būtį knygoje „Vakarykštis pasaulis“ kelia ir S. Zweigas dar kartą įrodydamas, kad laisvė, saugumas ir gerovė nėra amžini. Būtent dėl to ši knyga sugrįžta su šūkiu „Naujas leidimas naujai kartai“.

Stefano Zweigo knyga „Vakarykštis pasaulis“Paties S. Zweigo vaikystės ir jaunystės danguje jaukiai švietė saugumo saulė, politiniai skersvėjai ir žemės drebėjimai siautėjo kitur, kažkur labai toli nekeldami pavojaus. Būsimasis rašytojas gimė 1881 metais pasiturinčioje, išsilavinusioje žydų šeimoje Vienoje, daugiatautės Habsburgų imperijos sostinėje, kur telkėsi austrai, vengrai, slavai, žydai ir daug kitų tautų, klestėjo kultūra. Įspūdingų reginių, spalvingų švenčių mėgėjai gyveno ir leido gyventi.

Tiesa, S. Zweigas matė tik dalį pasaulio, idiliškąją jo dalį. Jo aplinkoje iki aršiausių vaidų buvo diskutuojama dėl pradainuotos natos, nevykusios eilėraščio eilutės, o politinės rietenos kartais praslinkdavo nepastebėtos. Išsilavinusiems žmonėms daug labiau rūpėjo poezijos eilutės nei politinės aktualijos. Ir jau buvo per vėlu, kai paaiškėjo, kad galvojimas, jog ramybė visiems laikams, klaidingas.

Autobiografijoje ir epochos dokumente „Vakarykštis pasaulis“ S. Zweigas nostalgiškai piešia amžiams prapuolusį pasaulį – prarastą saugumo ir stabilumo rojų, keliones po Europą, sutiktus garsiausius to meto menininkus. Drauge tai – žiauri iliuzijų žlugimo kronika. Tikras europietis plačiąja prasme, S. Zweigas visuomet tikėjo, kad barbarybę galima nugalėti vien dvasios ginklu. Tačiau tikrovė pasirodė visiškai kitokia. Siūlome keletą S. Zweigo minčių iš „Vakarškyčio pasaulio“.

***

Pasaulį užliejo nuostabus nerūpestingumas – kas galėjo sustabdyti tą augimą, pažaboti polėkį, kuris iš savo paties įkvėpimo sėmėsi naujų jėgų? Dar niekada Europa nebuvo tokia stipri, turtinga, graži, niekada taip nuoširdžiai netikėjo dar geresne ateitimi; niekas, tik vienas kitas susiraukšlėjęs seniokas, negailavo, taip kaip anksčiau, „senų gerų laikų“.

Ne tik miestai, bet ir žmonės pasidarė gražesni ir sveikesni – jie sportavo, geriau maitinosi, darbo diena sutrumpėjo, žmonės labiau prisirišo prie gamtos. Kelionės pasidarė pigesnės, patogesnės, bet svarbiausia – naujas ryžtas, nauja drąsa žmones įkvėpė kelionėms, darė juos ne tokius baikščius ir taupius gyvenime; maža to, būgštauti buvo sarmata. Ištisa žmonių karta nusprendė pasidaryti jaunatviškesnė; kitaip negu mano tėvų pasaulis, kiekvienas didžiavosi, kad yra jaunas. Pasaulis ne tik pagražėjo, pasaulis palaisvėjo.

Nuostabus buvo tas žvalus jėgos pasaulis, kuris iš visų Europos pakraščių atsimušdavo mūsų širdyse. Bet mes nejautėme, kad tai, kas mums teikė džiaugsmo, kartu kelia pavojų. Pasididžiavimo ir pasitikėjimo audra, siautusi anuomet virš Europos, atnešė ir debesų. Turbūt kilimas buvo per staigus, valstybių, miestų galia išaugo per greitai; jėgos jausmas ir žmones, ir valstybes sukursto ją panaudoti arba ja piktnaudžiauti.

***

Saugumo jausmas buvo geidžiamiausias milijonų turtas, bendras gyvenimo idealas. Tik jo lydimas gyvenimas laikytas vertas gyventi, ir vis platesni sluoksniai troško būti šio brangaus turto dalininkai. Iš pradžių šiuo privalumu džiaugėsi tik pasiturintieji, bet pamažu jį pasisavino plačiosios visuomenės; saugumo šimtmetis tapo apdraudos aukso amžiumi.

Šiame jaudinančiame pasitikėjime, jog savo gyvenimą įmanoma apjuosti aštriatvore taip, kad nebeliktų nė mažiausio plyšelio įsibrauti lemčiai, nepaisant viso požiūrio į gyvenimą solidumo ir kuklumo, glūdėjo didelis ir pavojingas pasipūtimas. Devynioliktas amžius, pilnas jam būdingo liberalistinio idealizmo, buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad jis tiesiu ir teisingu keliu žengia į geriausią iš visų pasaulių. Paniekinamai žvelgta į ankstesnes epochas, į jų karus, badmečius ir sukilimus kaip į laiką, kai žmonijos dar būta nepilnametės ir neapsišvietusios. Tačiau dabar reikėjo tik lukterėti dešimtmetį kitą, ir tada galutinai bus įveiktas paskutinis blogis ir nugalėtas smurtas, ir tikėjimas nepaliaujama, nesulaikoma „pažanga“ anai epochai iš tikrųjų buvo pati tikriausia religija.

***

Pasaulio širdis plakė kitu ritmu. Vieni metai – kiek per juos visko įvykdavo! Išradimas vijo išradimą, atradimas – atradimą, ir kiekvienas kaip mat tapdavo visuotiniu turtu, tautos pirmą kartą jautė bendrai, tada, kai iškildavo visoms bendras reikalas. Iš pasididžiavimo nepaliaujamomis mūsų technikos, mūsų mokslo pergalėmis pirmą kartą gimė Europos bendrumo jausmas, Europos nacionalinė sąmonė.

Kokios beprasmiškos tos sienos, jei kiekvienas lėktuvas juokaudamas gali jas perskristi, sakėme sau, kokios provincialios, kokios dirbtinės tos muitinės ir pasienio sargyba, kaip jos prieštarauja mūsų laikui, kuris akivaizdžiai trokšta vienybės ir pasaulinės brolybės! Šis jausmo polėkis buvo lygiai toks nuostabus kaip tų aeroplanų skrydžiai; man gaila kiekvieno, kuris savo jaunystės nenugyveno tais paskutiniais pasitikėjimo ateitimi metais Europoje. Mat mus supantis oras nėra negyvas ir tuščias, jame pulsuoja laiko virpesiai ir ritmas. Jis nejučia įlieja juos į mūsų kraują, pripildo širdį ir smegenis. Tais metais kiekvienas mūsų sėmė jėgų iš laiko bendro polėkio, pasitikėjimą savimi iš kolektyvinio įsitikinimo. Galbūt mes, nedėkingi, anuomet nežinojome, kaip stipriai, kaip patikimai mus nešė toji banga. Bet tik tas, kas pergyveno tą pasitikėjimo pasauliu epochą, žino, kad viskas, kas paskui įvyko, buvo tik atokrytis ir sambrėškis.

***

Kaip mažai jie, suvystyti į saugumą, nuosavybę ir jaukumą, žinojo, kad gyvenimas gali būti ir perteklius, įtampa, gali būti amžinas priblokštumas ir gali būti išėjęs iš vėžių; kiek nedaug jie, nešami jaudinamai graudaus liberalizmo ir optimizmo, numanė, kad kiekviena nauja už lango auštanti diena gali sutrypti mūsų gyvenimą. Net pačią juodžiausią naktį jie neįstengė susapnuoti, koks pavojingas gali būti žmogus, bet lygiai taip negalėjo įsivaizduoti, kiek jis turi jėgos nugalėti pavojų ir atlaikyti išbandymus.

Nepaneigiamas istorijos dėsnis – kaip tik amžininkams ji neleidžia atpažinti didžiųjų, epochos veidą nulemiančių judėjimų, kai šių matyti dar tik užuomazgos. Mūsų bendras idealizmas, pažangos pagimdytas optimizmas neleido mums pamatyti bendro pavojaus ir deramai jo įvertinti.

***

Žmogaus prigimtis tokia, kad stiprūs jausmai negali trukti amžinai, nei individo, nei tautos, ir karinės struktūros tai žino. Todėl joms reikalingas dirbtinis stimulas, nuolatinis jaudulio „dopingas“, ir tą audrinimo patarnavimą – ramia arba nešvaria sąžine, iš nuoširdaus įsitikinimo arba kaip profesinę rutiną – turėjo atlikti intelektualai: poetai, rašytojai, žurnalistai.

***

Labai keista, bet tuo pat metu, kai mūsų pasaulis visu tūkstantmečiu atkrito moralumo srityje, aš mačiau, kaip ta pati žmonija technikos sferoje pakilo neįsivaizduojamiems žygiams, vienu šuoliu pralendama tai, kas buvo sukurta per milijonus metų: lėktuvais užkariavo oro erdvę, žemiškąjį ištartą žodį tą pačią akimirką pasiuntė per Žemės rutulį ir taip nugalėjo kosmosą, suskaldė atomą, nugalėjo klastingas ligas, kone kiekvieną dieną paversdavo įmanomu dalyku tai, kas vakar atrodė neįmanoma. Niekada, iki pat dabar žmonijos kaip viseto elgesys nebuvo šėtoniškesnis, o darbai ir žygiai dieviškesni.

Kai Šanchajuje ant gyvenamųjų namų pasipylė bombos, mes, europiečiai, neiškėlę kojų iš namų, šitai jau žinojome – kinai dar nebuvo spėję išnešti lauk savo sužeistųjų. Tai, kas įvykdavo už tūkstančio mylių, kitapus vandenyno, prieš mus išnirdavo kaip realus vaizdas. Buvo neįmanoma apsisaugoti, apsiginti nuo nuolatinio informavimo ir dalyvavimo įvykiuose. Nebuvo šalies, į kurią būtum galėję pabėgti, nebuvo tylos, kurią būtum galėjęs nusipirkti, nuolat, visur mus pasiekdavo likimo ranka ir vėl sviesdavo į savo nepasotinamą žaismą.

***

Saulė švietė skaisčiai ir smagiai. Žingsniuodamas namo, staiga pamačiau priešais savo šešėlį, taip kaip šalia dabartinio karo pamačiau praėjusiojo šešėlį. Visus tuos metus jis nesitraukė nuo manęs, tas šešėlis, jis dieną naktį kybojo virš kiekvienos mano minties; gal jo tamsūs kontūrai matyti ir viename kitame šios knygos puslapyje. Bet kiekvienas šešėlis galiausiai yra šviesos vaikas, ir tik tas, kas pažino šviesą ir tamsą, karą ir taiką, kilimą ir nuopuolį, tikrai gyveno.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien