„Šiandien visa Baltarusija yra kalėjime.“ Nobelio taikos premijos laureato Alesio Bialiackio paskaita

„Jie daugelį metų propagavo teisę kritikuoti valdžią ir ginti pagrindines piliečių teises, – teigiama Nobelio komiteto pranešime. – Jie dėjo daug pastangų fiksuodami karo nusikaltimus, žmogaus teisių pažeidimus ir piktnaudžiavimą valdžia. Kartu jie liudija, kokia svarbi pilietinė visuomenė taikai ir demokratijai.“

2022-ųjų Nobelio taikos premija apdovanodamas Alesį Bialiackį, organizaciją „Memorial“ ir Pilietinių laisvių centrą Nobelio komitetas tvirtino norintis pagerbti tris iškilius žmogaus teisių, demokratijos ir taikaus sambūvio gynėjus kaimyninėse šalyse – Baltarusijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. „Šių metų laureatai, nuosekliai pasisakydami už humanistines vertybes, antimilitarizmą ir teisės principus, atgaivino ir pagerbė Alfredo Nobelio taikos ir tautų brolybės viziją – viziją, kurios šiandien pasauliui labiausiai reikia“, – sakoma Nobelio komiteto pranešime.

Мokslininkas, literatūros tyrinėtojas Alesis Bialiackis demokratijos ir žmogaus teisių sklaida bei stiprinimu Baltarusijoje rūpinasi nuo praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio. Ne veltui visoje Rytų Europoje jis už tokias kilnias pastangas vadinamas šviesos švyturiu.

1996 m. Baltarusijoje priimta Konstitucijos pataisa suteikė valdančiajam prezidentui Aliaksandrui Lukašenkai diktatoriškų galių, ir šis pokytis šalyje paskatino žmonių protestus bei demonstracijas. Valdžia su protestuotojais dorojosi žiauriais būdais, daugybė jų atsidūrė kalėjimuose. Neilgai trukus A. Bialiackio įsteigta organizacija „Viasna“ (Вясна) ėmė teikti pagalbą įkalintiems demonstracijų dalyviams ir jų šeimoms. Per keletą metų „Viasna“ tapo žmogaus teisių gynimo organizacija, dokumentuojančia Baltarusijos valdžios piktnaudžiavimus politinių kalinių atžvilgiu ir jų kankinimus.

2011 m. Lukašenkos autoritarinis režimas, bandydamas A. Bialiackį užčiaupti, nuteisė jį kelerių metų laisvės atėmimo bausme už esą vengimą mokėti mokesčius. A. Bialiackis į laisvę išėjo 2014-aisiais.

Po neteisėtų Baltarusijos prezidento rinkimų 2020 m. rugpjūtį per šalį nuvilnijus masinėms demonstracijoms prieš Lukašenkos diktatūrą, 2021-ųjų birželį A. Bialiackis vėl buvo įkalintas, šįkart – be teismo sprendimo ir tyrimo. Žinią apie jam skirtą Nobelio taikos premiją A. Bialiackis išgirdo vis dar būdamas kalinys.

2022 m. gruodžio 21 d. Vilniuje ant pastato sienos priešais Baltarusijos ambasadą pristatyta Baltarusijos žmogaus teisių gynėjui, Nobelio taikos premijos laureatui Alesiui Bialiackiui ir kitiems Lukašenkos režimo įkalintiems Baltarusijos politiniams kaliniams skirta neofreska (dailininkė – Lina Šlipavičiūtė-Černiauskienė).

„Nobelio taikos premija, skirta Alesiui Bialiackiui, kuris jau keletą dešimtmečių nepaliaudamas gina demokratiją ir žmogaus teises Baltarusijoje, primena mums, kad autoritariniai režimai nepajėgūs įveikti laisvę mylinčių žmonių nuostatų. Šiuo metu Baltarusijos kalėjimuose yra laikomi 1435 politiniai kaliniai. Alesis Bialiackis yra šių dienų Nelsonas Mandela, kurio asmenyje šiandien įprasminame visus politinius kalinius.

Dešimtys tūkstančių žmonių buvo tardomi, kankinami, mušami, jiems primetami įvairiausi kaltinimai, bandant juos sulaikyti už politinę veiklą kovoje už demokratiją. Kol visi jie yra kalinami, nei diplomatai, nei Lietuvos visuomenė neturi teisės pamiršti šių drąsių žmonių. Tikiuosi, kad šis meno kūrinys tarnaus kaip priminimas gilios neteisybės, kurią vykdo tarnaujantieji Lukašenkos režimui“, – teigė neofreskos pristatymo metu į susirinkusiuosius kreipęsis užsienio reikalų viceministras Mantas Adomėnas.

Baltarusijos žmogaus teisių aktyvistui Alesiui Bialiackiui atstovaujančios jo žmonos Natalios Pinčuk kalba Nobelio taikos premijos įteikimo proga 2022 m. gruodžio 10 d.

Jūsų Karališkosios Didenybės, Jūsų Karališkosios Aukštybės, gerbiami Nobelio komiteto nariai, garbingi svečiai!

Labai jaudinuosi ir didžiuojuosi, kad man suteikta garbė kalbėti čia, 2022 m. Nobelio taikos premijos įteikimo ceremonijoje. Tarp laureatų yra mano vyras Alesis Bialiackis. Deja, jis negali gauti apdovanojimo asmeniškai.

Jis neteisėtai kalinamas Baltarusijoje. Štai kodėl aš stoviu ant šios pakylos. Noriu išreikšti didelį dėkingumą Norvegijos Nobelio komitetui, kurio sprendimas sustiprino Alesio norą tvirtai laikytis savo įsitikinimų, suteikė visiems baltarusiams vilties, kad jie gali pasikliauti demokratinio pasaulio solidarumu kovoje už savo teises, nepriklausomai nuo to, kiek truks ši kova.

Labai ačiū visiems, kurie palaikė Alesį, jo draugus ir jo tikslą visus šiuos metus ir palaiko dabar. Iš visos širdies noriu pasveikinti Pilietinių laisvių centrą ir Rusijos žmogaus teisių organizaciją „Memorial“ su pelnytu apdovanojimu. Alesis ir mes visi suprantame, kaip svarbu ir rizikinga vykdyti žmogaus teisių gynėjų misiją, ypač tragišku Rusijos agresijos prieš Ukrainą metu.

Kalėjime ne tik Alesis, bet ir tūkstančiai baltarusių, dešimtys tūkstančių represuotųjų, neteisingai įkalintų už savo pilietinę veiklą ir įsitikinimus. Šimtai tūkstančių buvo priversti palikti šalį vien dėl to, kad norėjo gyventi demokratinėje valstybėje. Deja, Baltarusijoje jau ne vienus metus vyksta valdžios karas su savo tauta, kalba, istorija ir demokratinėmis vertybėmis. Tai sakau su didžiausiu skausmu ir atsargiai, nes šiandieniai politiniai ir kariniai įvykiai Baltarusijai gresia prarasti valstybingumą ir nepriklausomybę.

Deja, valdžia su visuomene mieliau bendrauja pasitelkdama jėgą – granatas, lazdas, elektrošoką, nesibaigiančius areštus ir kankinimus. Nekalbama apie nacionalinį kompromisą ar dialogą. Jie persekioja merginas ir jaunuolius, moteris ir vyrus, nepilnamečius ir pagyvenusius žmones.

Baltarusijos kalėjimuose karaliauja nežmoniška sistema, ypač tiems, kurie svajojo būti laisvais žmonėmis! Susiklosčius tokiai situacijai, neatsitiktinai valdžios institucijos suėmė Alesį ir jo bendražygius iš „Viasnos“ žmogaus teisių gynimo grupės dėl demokratinių įsitikinimų ir veiklos žmogaus teisių srityje. Marfa Rabkova, Valentinas Stefanovičius, Vladimiras Labkovičius, Leonidas Sudalenka, Andrejus Čapiukas ir kiti žmogaus teisių aktyvistai pateko už grotų.

Daugelis žmogaus teisių gynėjų vis dar tardomi, jiems prokuratūra yra pateikusi kaltinimus, o kai kurie buvo priversti emigruoti į užsienį. Tačiau daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus Alesio ir jo bendraminčių sukurta „Viasna-96“ negali būti sunaikinta, sustabdyta ar suvaržyta! Alesis negalėjo perteikti savo kalbos teksto iš kalėjimo, jis spėjo man pasakyti vos keletą žodžių. Todėl pasidalinsiu su jumis jo mintimis – tiek šiomis, tiek anksčiau užfiksuotomis. Tai ankstesnių jo pasisakymų, raštų ir apmąstymų fragmentai. Štai jo mintys apie Baltarusijos praeitį ir ateitį, apie žmogaus teises, apie pasaulio ir laisvės likimą. O dabar duodu žodį Alesiui.

„Žmonės, kurie labiausiai vertina laisvę, dažnai ją praranda. Prisimenu savo draugus – žmogaus teisių aktyvistus iš Kubos, iš Azerbaidžano, Uzbekistano, prisimenu savo dvasios seserį Nasrin Sotoude iš Irano. Žaviuosi Honkongo kardinolu Josephu Zenu.

Tūkstančiai žmonių Baltarusijoje dėl politinių priežasčių dabar yra už grotų, ir visi jie yra mano broliai ir seserys. Niekas negali sustabdyti žmonių laisvės troškimo. Šiandien visa Baltarusija yra kalėjime. Ten sėdi žurnalistai, politologai, profsąjungų lyderiai, tarp jų – daug mano pažįstamų ir draugų… Teismai veikia kaip konvejeris, nuteistieji išvežami į kolonijas, o į jų vietą ateina naujos politinių kalinių bangos…

Ši premija priklauso visiems mano draugams žmogaus teisių gynėjams, visiems pilietiniams aktyvistams, dešimtims tūkstančių baltarusių, kurie ištvėrė mušimus, kankinimus, areštus ir kalėjimus. Ši premija priklauso milijonams Baltarusijos piliečių, išėjusių ginti savo pilietines teises. Ji nušviečia dramatišką padėtį ir kovą už žmogaus teises šalyje.

Neseniai vyko trumpas dialogas. „Kada tave išlaisvins?“ – klausė manęs. „O aš ir taip sieloje laisvas“, – atsakiau. Mano laisva siela sklendžia virš belangės ir virš Baltarusijos klevo lapų kontūrų. Žiūriu į savo vidų, o mano idealai nepasikeitė, neprarado savo vertės, nenublanko. Jie visada yra su manimi, ir aš juos saugoju, kaip galiu. Atrodo, kad jie išlieti iš aukso, jie nerūdija. Mes norime kurti savo visuomenę darnesnę, teisingesnę ir jautresnę savo sūnų ir dukterų poreikiams. Sukurti nepriklausomą, demokratinę Baltarusiją, laisvą nuo užsienio prievartos.

Mes svajojame, kad tai būtų šilumos kupina šalis, kurioje patrauklu gyventi. Tai kilni idėja, susijusi su globalia civilizacijos samprata. Mes nesvajojame apie ką nors ypatingo ar nepaprasto, tiesiog norime būti vadinami žmonėmis, kaip sakydavo mūsų klasikas Janka Kupala. Tai pagarba sau ir kitiems, ir žmogaus teisės, demokratinis gyvenimo būdas, baltarusių kalbos ir mūsų istorijos pripažinimas.

Tai žiauriausios represijos, kokias sunku suvokti. Žmonės patiria siaubingus kankinimus ir neįsivaizduojamas kančias. Kameros ir kalėjimai labiau primena sovietinius viešuosius tualetus, kuriuose žmonės laikomi mėnesius ir metus. Esu kategoriškai prieš tai, kad moterys sėdėtų kalėjime, bet įsivaizduokite jų įkalinimą Baltarusijoje – šiame pragaro filiale žemėje!

Kritiškai vertinti sovietinę tikrovę pradėjau anksti. Be kita ko, susidūriau su aršiu baltarusių kalbos vartojimo ribojimu, – nutautinimo politika tebevykdoma ir toliau. Buvusi kolonijinė Baltarusijos priklausomybė – tai amžina realybė. Ir dabar yra iškilusi grėsmė egzistuoti baltarusių tautai. Būtų baisi klaida atskirti žmogaus teises nuo asmenybės vertybių ir nepriklausomybės.

Nepriklausomame pogrindžio judėjime dalyvauju nuo 1982-ųjų, tiesą sakant, nuo 20 metų. Jo tikslas buvo sukurti demokratinę nepriklausomą Baltarusiją, kurioje būtų gerbiamos žmogaus teisės. Negali būti Baltarusijos be demokratijos ir negali būti žmogaus teisių be nepriklausomos Baltarusijos. O pilietinė visuomenė turėtų pasiekti tokį savarankiškumo lygį, kuris garantuotų žmogaus saugumą nuo valstybės valdžios persekiojimo.

Aš tikiu, nes žinau, kad naktis baigiasi, tada ateina rytas ir šviesa. Žinau, kad tai, kas nepailstamai stumia mus į priekį, yra viltis ir svajonės. Martinas Lutheris Kingas už savo svajonę sumokėjo gyvybe, jį sušaudė. Mano užmokestis už svajonę mažesnis, bet turi siaubingų pasekmių. Aš nė trupučio nesigailiu. Juk mano svajonė verta visų asmeninių aukų. Mano idealai dera su mano vyresnių draugų ir dvasinių mentorių – čeko Václavo Havelo ir baltarusio Vasilio Bykovo – idealais… Abu jie patyrė didelių gyvenimo išbandymų, abu vedė savo tautas ir kultūrą į priekį, abu kovojo už demokratiją ir žmogaus teises iki paskutinės savo gyvenimo minutės.

Plyname lauke iš karto užauginti gero derliaus neįmanoma. Laukas turi būti gerai patręštas, reikia surinkti akmenis… O tai, ką komunistinė valdžia paliko Baltarusijoje po 70 valdymo metų, galima vadinti išdeginta žeme…

Devintojo dešimtmečio pabaigoje pažinojome vienas kitą tiesiog iš matymo… Tačiau 10-ojo dešimtmečio pradžioje mūsų buvo tūkstančiai ir dešimtys tūkstančių… 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijoje vyko prezidento rinkimai. Jų masinis klastojimas privertė žmones išeiti į gatves. Gėris ir blogis susikirto. Blogis buvo gerai ginkluotas.

O iš gėrio pusės vyko tik taikūs, šaliai negirdėti masiniai protestai, sutraukę šimtus tūkstančių žmonių. Reaguodama į tai, valdžia visiškai paleido represinį kankinimų ir žudynių mechanizmą – jo aukomis tapo Romanas Bondarenka, Vitoldas Ašurakas ir daugelis kitų. Tai žiauriausios represijos, kokias sunku suvokti. Žmonės patiria siaubingus kankinimus ir neįsivaizduojamas kančias. Kameros ir kalėjimai labiau primena sovietinius viešuosius tualetus, kuriuose žmonės laikomi mėnesius ir metus. Esu kategoriškai prieš tai, kad moterys sėdėtų kalėjime, bet įsivaizduokite jų įkalinimą Baltarusijoje – šiame pragaro filiale žemėje!

Lukašenkos pareiškimai patvirtina, kad jo saugumo pajėgoms buvo suteikta teisė sustabdyti žmones, kurstant baimę ir gąsdinant mases.

Tačiau Baltarusijos piliečiai reikalauja teisingumo. Jie reikalauja, kad tie, kurie padarė masinius nusikaltimus, būtų nubausti. Jie reikalauja laisvų rinkimų. Baltarusija ir baltarusių visuomenė niekada nebebus kaip anksčiau, kai buvo visiškai surištomis rankomis ir kojomis. Žmonės pabudo…

Dabar nuolatinė gėrio ir blogio kova išsiplėtė beveik gryniausia forma visame regione. Šaltas rytų vėjas susidūrė su Europos renesanso šiluma. Neužtenka būti išsilavinusiam ir demokratiškam, neužtenka būti humaniškam ir gailestingam. Turime mokėti apginti savo pasiekimus ir savo Tėvynę. Ne be reikalo viduramžiais Tėvynės sąvoka buvo siejama su laisvės samprata.

Aš tiksliai žinau, kas patenkintų Rusiją ir Putiną – priklausoma diktatūra Ukrainoje. Tokia pat kaip dabartinėje Baltarusijoje, kur engiamų žmonių balso nesigirdi. Rusijos karinės bazės, didžiulė ekonominė priklausomybė, kultūros ir kalbos rusifikavimas – tai atsakymas, kieno pusėje yra Lukašenka. Baltarusijos valdžia yra nepriklausoma tik tiek, kiek Putinas jai leidžia būti. Todėl būtina kovoti su „diktatūrų tarptautiškumu“.

Esu žmogaus teisių aktyvistas, todėl ir nesmurtinio pasipriešinimo šalininkas. Iš prigimties nesu agresyvus žmogus, visada stengiuosi atitinkamai elgtis. Tačiau pripažįstu, kad gėris ir tiesa turi apsiginti. Kaip sugebu, sieloje saugau ramybę, auginu ją kaip gležną gėlę, atsikratau pykčio. Ir meldžiuosi, kad tikrovė nepriverstų iškasti seniai palaidoto kirvio ir ginti tiesos su kirviu rankose. Taika. Tegul ramybė išlieka mano sieloje. O gruodžio 10 d. noriu visiems pakartoti: „Nebijokite!“ Tai yra žodžiai, kuriuos ištarė popiežius Jonas Paulius II devintajame dešimtmetyje, kai atvyko į komunistinę Lenkiją. Tada jis daugiau nieko nesakė, bet to pakako. Tikiu, nes žinau, kad po žiemos visada ateina pavasaris.“

Citavau Alesį Bialiackį. O savo kalbą baigsiu jo sielos šauksmu: Laisvė baltarusių tautai! Laisvė pavasariui! Tegyvuoja Baltarusija!

2022 m. Nobelio taikos premijos laureatui Baltarusijos žmogaus teisių gynėjui Alesiui Bialiackiui atstovaujančios jo žmonos Natalios Pinčuk paskaita anglų, norvegų, baltarusių, ukrainiečių ir rusų kalbomis – čia.