Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

14 min.
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

14 min.

Šiaudų sodai – darnos dangus virš stalo, kur renkasi šeima

Senosiose Lietuvos sodybose XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje buvo gyvas gražus paprotys – virš stalo, prie kurio susirenka šeimynykščiai, palubėje kabinti iš javų šiaudų išnarstytus sodus su besisupančiais juose paukščiais, saulelėmis, žvaigždelėmis ir žmogaus gyvenimu. Šie trapūs, trumpaamžiai šiaudiniai dirbiniai švyti auksu, dailiais geometrijos tūriais, savo meditatyviu sūkuriavimu skleidžia gerą energiją ir kelia žvilgsnį aukštyn.

Nors šiaudų sodai žmogaus gyvenime nebeturi ankstesnės apeiginės paprotinės paskirties, tačiau namų interjeruose tebemėgstami, tebekabinami, dovanojami vienų kitiems per virsmo šventes: vestuves, jubiliejus, kūdikiui gimus, per krikštynas, juolab kad ir nekainuoja itin brangiai. Tiesa, žvelgdamas į besisupantį subtilų grožį, sukurtą kantrių rankų, kaskart pagalvoji: neįkainojama. Vienų tebeprisimenama, o kitų gal primiršta, kad kiekvienas šiaudų sodas į namus atsineša savo baltą burtą – darnos, sėkmės, sugyvenimo linkėjimą šeimos padangei.

Tautodailininkė, sodų rišimo meistrė LINA ŽIVATKAUSKAITĖ-ŽALIAUSKIENĖ, gimusi ir augusi Vilniuje, gyvenanti Dzūkijoje, dirbanti technologijų mokytoja, kartoja mėgstamą posakį: „Aš visada sakau, kad sodas yra genialiai paprastas dalykas. Kaip ir visi nuostabūs dalykai, kurie dažniausiai būna genialiai paprasti. Sodui sukurti reikia tik šiaudų, kantrybės ir mokėti surišti vieną vienintelį mazgą. Tai pagrindas. O paskui tiems, kurie nori, viskas ir pavyksta.“

Mokytoja kokių ypatingų sodų rišimo paslapčių nesaugo – dosniai dalijasi savo žiniomis ir patarimais edukacijų metu, sakydama, kad senosios tradicijos negali slėpti – ją turi perduoti. Darbas mokykloje, aiškina L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė, jai leidžia neprarasti malonumo rišant sodus. „Kaip sakau, duoną užsidirbu iš mokytojavimo, o sviestą užsitepu iš sodų rišimo“, – džiaugiasi. L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė taip pat margina vašku margučius, pina iš pušų šaknų ir šiaudų krepšelius.

Kad sodą pavyktų nunarstyti kokybišką ir gražų, anot meistrės, svarbu tinkamai pasiruošti žaliavą, todėl sodų rišėjos paprastai javus auginasi ir kitką darosi pačios – kad laiku nusipjautų javus, būtinai karštą dieną, kad šiaudai greitai išdžiūtų ir išsaugotų gražią spalvą. Laiku nupjauti šiaudai netrūksta, neskyla, būna gana tvirti. „Kokybiškas sodas nėra toks trapus, kaip atrodo“, – sako L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė.

Lietuviškas šiaudinis sodas yra atkeliavęs iš paprotinės dailės, o kas yra paprotinė dailė? Tai tam tikras burtas, tam tikra apeiga, atliekama norint pritraukti gerus dalykus, pasakoja tautodailininkė.

„Sodas yra darnos linkėjimas. Dovanoti sodą – tai linkėti sklandaus, lengvo gyvenimo. Todėl paprastai sodas rišamas ar dovanojamas virsmo laiku: prieš Kalėdas, prieš Velykas, kūdikiui gimus, krikštynų proga. Gana gerai išsilaikiusi, ypač Aukštaitijoje, yra vestuvinių sodų tradicija. Ir dabar darau daug sodų vestuvėms, – kalba meistrė. – O sodo vieta – virš stalo, kur renkasi šeimyna. Kitas sodo pavadinimas – dangus, kad po juo susirinkę šeimos nariai darniai sugyventų. Kaip šiaudelis prie šiaudelio mazgeliais stipriai surišti.“

Kadangi šiaudų sodai yra trapūs kūriniai ir neįmanoma, kad jų būtų rasta archeologinių kasinėjimų metu, tačiau jie savo sandara ir simbolika, mokslininkų teigimu, yra ikikrikščioniški kūriniai, o pati sodų rišimo tradicija per amžius negalėjo niekaip kitaip išlikti, tik vieno žmogaus perduodama kitam.

Mano kolegės, rišančios sodus, kalba ir apie kosminę energiją, visatos išvalymą, bet aš į juos žiūriu žemiškai ir paprastai: na ko tas žmogus prieš šimtą du šimtus metų galėjo norėti ir tikėtis? Gyvenimas jam nebuvo lengvas. Reikėjo padaryti kažkokį burtą, kad viskas būtų darniai, kad sektųsi jam pačiam ir jo vaikams, kad visi sveiki būtų ir gražiai sugyventų. Kūrė grožį iš to, kas buvo po ranka.

Kokius senuosius ženklus, simbolines prasmes šiuolaikinis žmogus turėtų įžvelgti tradiciniuose šiaudų dirbiniuose? Meistrės teigimu – tai paprasčiausi universalias prasmes turintys elementai, būdingi daugelio tautų kultūrai: trikampiai – dvasios ženklai, kvadratai – materijos. Taigi sodas yra dvasios ir materijos dermė, kurios kiekvienam žmogui reikėjo visais laikais. Tebereikia ir šiandien.

Saulutės soduose – kaip ir ant margučių lukšto, kalviškose saulutėse, kryžių viršūnėse, audžiamose juostose, siuvinėjimuose, yra gyvybės ženklas. Paukšteliai, kuriuos L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė labai mėgsta ir stengiasi būtinai įkabinti į kiekvieną savo kuriamą sodą – tarpininkai tarp šio ir kito pasaulio. Taip pat paukštis gali būti ir žmogaus sielos, skrydžio, polėkio simbolis.

Pats sodas yra tobulos visatos modelis, kuriame rombą sudarančios dvi piramidės, sudėtos viena prie kitos pagrindais – vienos viršus nukreiptas į dausas, kitos – į požemį, simbolizuoja žmogaus gyvenimą tarp dangaus ir žemės, tarp pradžios ir pabaigos. Sodo piramidžių ašyje sutelpa visas žmogaus gyvenimas su džiaugsmais ir vargais, norais, siekiais, svajonėmis ir rūpesčiais.

„Rišdamas sodą į jį įdedi gerą energiją ir geras mintis. Kiekvienas mazgelis, užmetant ir pertraukiant siūlą, turėtų būti užkalbėjimas. Jeigu rišame sodą sau, savo šeimai, į kiekvieną mazgelį turime įrišti linkėjimą: darnos, sveikatos, kantrybės, sutarimo. Ir, aišku, daug kartų kartoti tą linkėjimą. Mano kolegės, rišančios sodus, kalba ir apie kosminę energiją, visatos išvalymą, bet aš į juos žiūriu žemiškai ir paprastai: na ko tas žmogus prieš šimtą du šimtus metų galėjo norėti ir tikėtis? Gyvenimas jam nebuvo lengvas. Reikėjo padaryti kažkokį burtą, kad viskas būtų darniai, kad sektųsi jam pačiam ir jo vaikams, kad visi sveiki būtų ir gražiai sugyventų. Kūrė grožį iš to, kas buvo po ranka“, – aiškina tautodailininkė ir teigia visada, jeigu daro sodą pagal užsakymą, papasakojanti būsimam jo turėtojui, kad šiaudų dirbinys nėra vien gražus dekoro elementas – tai ir linkėjimas, užkalbėjimas, burtas gyvenime skristi lengvai kaip paukščiui.

Sodų rišimo meistrės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės sodas. Tautodailės metraščio archyvo nuotrauka
Sodų rišimo meistrės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės sodas. Tautodailės metraščio archyvo nuotrauka
Sodų rišimo meistrės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės sodas. Tautodailės metraščio archyvo nuotrauka
Sodų rišimo meistrės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės sodas. Tautodailės metraščio archyvo nuotrauka
Sodų rišimo meistrės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės sodas. Tautodailės metraščio archyvo nuotrauka

L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė sodus rimtai rišti pradėjo jau sukūrusi savo šeimą (menininkės amatą sėkmingai perėmusi ir jos dukra Morta, irgi pripažinta sodų rišėja), o prie tautodailės prisilietė dar vaikystėje, nors tuomet tokio žodžio nė nevartojo. Tai buvo tiesiog gyvenimo kasdienybė.

„Visas vasaras ir visą ikimokyklinę vaikystę praleidau kaime Dzūkijoje pas savo senelius. Margučių marginimas, močiutės austi abrūsai, pagalvės, puoštos jos nertomis stafkomis, tetos siuvinėtos staltiesės – tas gyvenimas tada nesivadino tautodaile ir etnokultūra, bet toks jis lydi mane nuo pat mažumės. Tiesiog kai kasdien šluostaisi rankas į naminio audimo rankšluostį, tau atrodo, kad taip ir turi būti, kad taip tik ir gali būti. Vieną vasarą sugalvojau, kad man reikia išmokti siuvinėti. Paskui išmokau nerti. O paauglystėje Atgimimo laikais mamai dirbant gamykloje pirmą kartą pamačiau susikūrusį folkloro ansamblį.

Pamačiau tautinį kostiumą, išgirdau senas dainas ir supratau, kad va – šito aš ieškojau, šito man gyvenime reikėjo. Tada, būdama kokių penkiolikos metų, pati pagal knygas siuvausi tautinį kostiumą, siuvinėjausi marškinius, prijuostę. O sodai – vėlesnis užsiėmimas, iki jų jau daug ką mokėjau, daug ką dariau. Kadangi esu technologijų mokytoja, specialybė mane įpareigoja plėsti akiratį ir ieškoti naujų dalykų.

Tiesiog vieną dieną nuvažiavau pas savo pažįstamą Mariją Liugienę, vadinamąją sodų mamą, kurios inicijuotas su Nepriklausomybe prasidėjo sodų atgimimas, ir paprašiau, kad man parodytų, kaip techniškai teisingai juos rišti. Ankstesni mano savarankiški bandymai buvo nesėkmingi, nepasisekė padaryti taip, kaip aš noriu – bet tai buvo daug anksčiau. Marija Liugienė man parodė, kaip padaryti paprasčiausią detalę – to aš pati dabar mokau visuose mokymuose“, – pasakoja sodų rišėja L. Živatkauskaitė-Žaliauskienė.

Sodus meistrė kuria dešimtmetį, o tautodailės amatui įgyti, kaip sako, tai labai trumpas laikas. Tačiau menininkė sparčiai tobulėjo, retsykiais pati save nustebindama: „Tai buvo man skirta sritis. Pamenu, pirmąjį – savo auksinį – sodelį šitiek laiko suprakaitavusiais delnais dariau, o paskui kuo toliau, tuo greičiau, tuo lengviau darbai sekėsi. Net nepajutau, kaip pradėjau dalyvauti konkursuose, parodose. Kaip išgirdau, kad esu vadinama viena geriausių sodų rišėjų.“

Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Sodų rišimo meistrė Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė. Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Sodų rišimo meistrės Linos Živatkauskaitės-Žaliauskienės dukra Morta. Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras
Gedimino Šulco videomedžiagos kadras

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba.