2021 09 02

Remigijus Venckus

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Šiaurės Lietuvos regiono tapatumo klausimas

Remigijaus Venckaus nuotrauka

Tikriausiai daugumai nėra naujiena pastaba apie tai, kad pasaulį suparalyžiavus pandemijai sparčiau ėmė plėtotis vietinis turizmas. Nors žmonės ryžosi pažinti savo šalį, jos miestelius, kaimus ir net ištisus regionus, tačiau vis dar lieka aktualus regionų turizmo plėtros klausimas bei regionų atgaivinimo idėjos.

Domėdamasis šiais klausimais rugpjūčio pradžioje kartu su dailininku grafiku prof. Vaidotu Januliu, skulptoriumi Kaziu Bimba, dailininkėmis Nijole Sitonyte ir Birute Kuiciene lankiausi Šiaurės Lietuvos miesteliuose, kur susipažinome su išlikusia (greičiau merdinčia ir nykstančia) architektūra. Pažintinei kelionei mus pakvietė Izolda Gaigalaitė-Žagrakalienė.

Mūsų kelionė po regioną apėmė Linkuvą, Lygumus ir šių miestelių apylinkes. Čia anksčiau egzistavo inteligentiška, daugiakultūrė terpė. Regione vis dar gausu praeito gyvenimo architektūros. Miesteliuose gyveno žydai, lietuviai, latviai ir rusai. Buvo nemažai ir inteligentų, ir valstybės pareigūnų. Vystėsi ūkiai, plėtojosi net puiki dvarų kultūra. Visa tai lėmė savitą ir kažkada labai klestėjusį Šiaurės Lietuvos (Žiemgalos) regioną.

Šiandien lankantis Šiaurės Lietuvos regione apima tikrai keistas jausmas, kai suvoki, jog tai buvo ekonomiškai ir intelektualiai klestinčios žemės. Dabar vietovė atrodo esanti lyg savotiška kultūrinė dykynė, kurią vis dar palieka jaunimas, o interesantų ir juo labiau inteligentų beveik nebeatkeliauja gyventi. Katastrofišką situaciją lėmusių aplinkybių paaiškinimas yra labai paprastas: pirma – Antrasis pasaulinis karas sugriovė nemažai miestų ir miestelių; antra – masiniai trėmimai ir susidorojimai su ištisomis bendruomenėmis, orientuoti į lietuvių genofondo naikinimą, nušlavė visą kūrybinį / intelektualinį šalies potencialą; trečia – dabartinė, pasikeitusi globalioji kultūra ir vartojimo įpročiai sukuria ne labiau idėjiškai ir patriotiškai angažuotą, bet pragmatinę visuomenę.

Remigijaus Venckaus nuotrauka

Taigi situacija yra labai sudėtinga ir gana sunkiai kintanti. Dėl sunaikinto genofondo tikėtina, jog turės praeiti dar ne vienas dešimtmetis, kad praeityje kultūriškai ir inteligentiškai turtingi regionai atsitiestų, atgautų savo tapatybę ir garbę, o miesteliai didžiuotųsi savo istorija ir ją populiarintų kaip turistinio prekės ženklo svarų segmentą.

Manau, kad turizmą regione galima formuoti ir puoselėti skirtingai. Galima atnaujinti pastatus, gatves (o dažniausiai vienodai naujai ir nuobodžiai), sukurti miestelių skverus. Nors investicijos tikrai labai didelės, bet kyla abejonių, ar, atlikus tokius miestelių renovavimo namų darbus, regionai turizmui tikrai bus parengti ir skatins keliauti bei domėtis vietove. Pasinaudojus Europos Sąjungos parama atnaujintų miestelių Lietuvoje gausu, tačiau pravažiuodamas pro juos matai, jog vietos kultūra merdi. Tad būtina suvokti, kad, rengiant produktyvų atgaivinimo planą, reikia atkreipti dėmesį į jau minėtus raktinius žodžius: inteligentija, savita miestelio istorija, išskirtinis tapatumas, miestelio samprata / koncepcija, vietos istorijos pasakojimo renovavimas. Priešingu atveju, tik atstačius sinagogas, dvarus, Šiaurės Lietuva ir toliau neturės jokio tvaraus turizmo, o taps tik dar viena vieta, kurioje galima sukelti gražias vestuves sename dvare.

Regionų atgaivinimo politika gali plėtotis keliomis kryptimis: iš centro į periferiją arba iš periferijos į centrą. Pirmajai krypčiai yra skirta nemažai įvairių fondų ir projektų. Vis dėlto kyla klausimas, ar tokia kryptis veiksminga. Nors regionams tarsi sudaroma proga atsinaujinti, tapti patrauklesniems, tačiau dažnai prarandamas išskirtinis tapatumas. Lietuvoje gausu atnaujintų miestelių, kuriuose išpuoselėtos gatvės, vienodai atkurtos (greičiau sukurtos) aikštės su suoliukais (ant kurių beveik niekas nesėdi) ir gėlynais (kurių nelabai kas pastebi). Manau, kad antroji kryptis yra kur kas aktualesnė. Kryptis iš periferijos į centrą yra tokia, kai miestelio ir regiono atgaivinimo planas formuojamas atkreipiant dėmesį į vietos istoriją ir anksčiau buvusią kultūrą. Šio plano poreikį identifikuoja pats regionas, pats jį suformuoja ir siekia įgyvendinti. Taigi pats regionas turi identifikuoti savo raktažodžius.

Remigijaus Venckaus nuotrauka

Atgaivinimo kryptis iš periferijos į centrą reikalauja gana didelio intelektinio potencialo ne tik iš vietos gyventojų, bet ir iš pačios miestelio valdžios. Man tikrai yra tekę sutikti nemažai skirtingų Lietuvos regionų vietos valdžių atstovų. Deja, galiu tik apgailestauti, kad regionų valdymas dažnai suvokiamas tik kaip dabarties socialinių problemų tvarkymas, o ne regiono kaitos ar plėtros ateičiai matymas. Nemažai atvejų, kai vietos valdžia tik deklaruoja kaitos ir atsinaujinimo poreikį, bet jo neprojektuoja į ateitį.

Kodėl taip yra? Pirmiausia dabarties reikalus tvarkyti yra paprasčiau ir lengviau nei ateities (t. y. nėra ateities vizijos, todėl ateitis kelia tik baimę); antra – savivaldos galvos dažnai bijo įsileisti netipiškai mąstančių, kūrybingų ir šiuolaikiškų žmonių, nes neva jie (kitokie) pasikėsins į normalią kasdienybės tėkmę, arba vers suabejoti vietos valdžios autoritetu (t. y. įvardins, kad karalius nuogas); trečia – atstatyti pastatą arba iškloti trinkelėmis aikštę yra labai aiškus ir suvokiamas procesas, bet formuoti tapatybę, kurti miestelį kaip prekės ženklą, atgauti savąją kultūrą – visa tai jau apima sudėtingą komunikacinį foną (t. y. kantrų darbą su žmonėmis, o viso darbo vaisiai bus pastebimi tik gerokai vėliau, ateityje).

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tad ką aš visu šiuo tekstu noriu pasakyti? Regiono atsinaujinimas, turistinė trauka, išliekamoji vertė, išskirtinė kultūros tapatybė yra ir turi būti kuriama vietos gyventojų ir vietos valdžios. Joks miestietis, joks tarptautinis ekspertas ar rinkodaros specialistas nesukurs tvarios ir turistams patrauklios tapatybės. Kurti vietos kultūrą ir paversti prekės ženklu yra tik vietos gyventojų ir vietos valdžios reikalas. Tai suvokus ir pradėjus veikti, natūraliai kils poreikis atstatyti senąją architektūrą, išlaikyti ir atkurti miestelių gatvių planą, rengti tapatybę pabrėžiančius festivalius, meno plenerus, dirbtuves, atgaivinti mokslo ir mokymo veiklas. Tik tada naujai sukurtą dabartinę kultūrą bus galima traktuoti kaip nepakeičiamą tapatybės dalį, kaip tą dalį, kuri svariai prisideda prie prekės ženklo vystymo ir integravimo globaliajame pasaulyje.

Tikriausiai skaitytojui kyla klausimas, kada planas iš periferijos į centrą galėtų būti įgyvendintas. Gyvename globalizacijos laikais. Pasaulis yra globalus kaip komunikacinė terpė, kur, padedant naujoms telekomunikacijos priemonėms, keičiamės informacija, palaikome ryšius su skirtingais žmonėmis, susijungiame į virtualias bendruomenes, dalinamės idėjomis. Pandemijos siautulys mus visus ne tik uždarė į mažus butelius, bet ir lėmė išaugusį susidomėjimą savo kultūra. Galiausiai dėl globalizacijos tempo didmiesčiuose net jauni žmonės renkasi paprastesnį, lokalesnį, neapstatyto dangoraižiais kraštovaizdį. Tad galbūt dabar ir yra laikas atgaivinti Šiaurės Lietuvos miestelius ir regionus!