Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Šiaurės Lietuvos Žemaitė. Eugenijos Karoblienės 100-mečiui

Nežinomas fotografas, Eugenijos Karoblienės knygos pristatymas 1999 m. spalio 12 d. Maironio lietuvių literatūros muziejaus eksponatas. Limis.lt nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnalo „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2022 m. Nr. 1)

Eugenija Gugaitė-Karoblienė gimė 1922 metų gegužės 9 d. Šimoniuose, Pasvalio rajone, Antano ir Elenos Gugų šeimoje. 1942 m. ištekėjo už Pranciškaus Karoblio. 1948 m. ištremta į Sibirą su mažu sūneliu, metų pabaigoje paleista, paaiškėjus, kad tremtyje atsidūrė per klaidą. Grįžusi su šeima gyveno Nidoje, Petrašiūnuose, vėliau pasistatė namą Palemone, Kauno priemiestyje. Mirė 2008 metų vasario 1 d. Kaune.

Jos atsiminimų knyga „Sodyba ant Mūšos kranto“ pasirodė 1999 m. (leidykla „Regnum“ fondas). Mykolas Karčiauskas, kurio rūpesčiu ši knyga išleista, Eugeniją vadino Šiaurės Lietuvos Žemaite.

Iš tiesų tiek Žemaitė, tiek Eugenija Karoblienė turėjo prigimtinį talentą pasakoti – aprašyti: jos abi aprašė tai, ką matė, kas rūpėjo, dėl ko skaudėjo, ką išgyveno; abi rašymo ėmėsi ne jaunystėje, dėliojo raides į žodžius be taisyklių; abi žavėjo gebėjimu taikliai, šmaikščiai, vaizdingai savo mintį išreikšti (beje, abi gimė gegužės mėnesį, bet jas skyrė ilgas laikas: Žemaitei mirus, po pusmečio gimė Eugenija…).

E. Karoblienės rankraštis (penki A4 formato languoti lapai, rašyta abiejose pusėse) kažkaip pateko į mano asmeninį archyvą. Prie eilėraščių (jų yra 14) užrašytas ir pasakojimas apie tremtį į Sibirą:

1942 X 14 apsivedėme, o 1944 m. spalio 4 vyro batus numovė rusų kapitonas apsuptoje Jakumų sodyboje, ir jie vyrą išgrūdo į Brianską, paskui į frontą. Aš likau su 1 metų nevaikštančiu dar sūneliu. Mes bėgome į Vakarus, manėme papulti į Ameriką – ten gyveno mano teta ir mano vyro 3 tetos. O va, nespėjome, mus užklupo prie Platelių ežero, ant Babrungos upės kranto. Tenai ir prasidėjo mūsų vargai ir ašaros. 

Kai vyras prie Liepojos buvo kontūzytas, sužeistas, be atminties gulėjo Rygos ligoninėje, mane tada tardė stribai, statė prie sienos, klausė, kur slepiu banditą vyrą. O aš turėjau pranešimą iš komisariato: dingęs be žinios. Atgavęs sąmonę vyras grįžo į Kauną, ten gydėsi. Aš gyvenau pas motiną Šimonių kaime. O 1948 m. buvo stribų nusiųstas šaukimas į Levaniškį man pranešti, kur slepiu vyrą. Uošvis tą kvietimą nuvežė į Pasvalį, padavė Stepo Karoblio žmonai, kad paduotų man, o aš turiu pristatyti dokumentą, kur gydosi vyras. Liucė Karoblienė kvietimą paslėpė, aš du sykius buvau užėjus pas juos. 1948 V 22 mane ir 5 metų sūnelį ištrėmė į Buriatiją. Sako: ko neatėjai į miliciją pagal šaukimą? Tada aš sužinojau, kad buvo šaukimas. Taip Liucė Karoblienė mane išsiuntė Sibiran…

Motinos rauda ir didelės ašaros ant Mūšos kranto ir prie miežių lauko… Vežė ne keleliu, o laukais į Monkevičių vienkiemį, o tenai jau buvo atvežta Šimonių Žagrakalytė Elzė su motina. O mano mažo vaikelio 5 metų mamai jie neleido palikti, aš ištiesiau rankas ir sakiau: „Aš viską dirbsiu, palikite tą mažą vaikelį motinai…“ O kapitonas sako: „Visų banditų šaknis reikia išrauti! Renkis važiuoti!“ Pas Monkevičius Kiznis Petras prašė palikti jam mano vaikelį, neleido. Nuvežė į Ustukių kaimą pas Indrišiūnus, suvertė kieme mūsų maišelius, o tenai jau buvo daugybė šeimų iš Šimonių, Medinių Vileišienė su 4 mažomis dukromis, iš Tetirvinų, iš Parvalkų, Putrių, Skrebotiškio, Nemeikšiūnų, Sindriūnų, Vytartų. Šimtai žmonių rauda… O kariškos mašinos veža į Panevėžį, meta į paruoštus gyvulių vagonus…

Aš manau, kad Indrišiūnų kieme reikėtų pastatyti paminklą. Šitiek šeimų tenai vežė, mėtė jų kieme, o ir juos, Indrišiūnus, buvo ištrėmę kartu su mumis. Jų vienas sūnus Jonas žuvo miške Lietuvoje, o kiek tremtinių mirė Sibire, išvežtų iš Indrišiūnų kiemo. Tenai buvo šeimų surinkimo punktas, tenai visas kiemas ašaromis aplaistytas. Aš siūlau pastatyti ten paminklą – Indrišiūnų kieme, Ustukių kaime.

Eugenija ir eilėraščiuose pasakoja apie savo išgyvenimus – tai lyg atsiminimų tąsa, tik eiliuotu žodžiu. Eilėraščiai ilgi, vienas net 31 posmelio ir kelių temų kūrinys vadintinas poema. Rašyta ketureilėmis strofomis. Stengtasi rimuoti. Skyrybos ženklų nėra. Turbūt siųsta rajono laikraščio redakcijai, ko gero, 1998 metais (gali būti, kad man perdavė tuometis redaktorius Romualdas Stonkus): „Labai mėgstu pasakoti aš bet ką eiliuotai – darželius, žemę apdainuoju raštais… Gerai ar blogai, prašau jūsų nepykti, kaip sugebu, taip rašinėju savo malonumui ir jums pasijuokti ar pagailėti manęs siunčiu…“

Kiekvienas lapas pasirašytas, o paskutiniame parašyta taip: „Būsimos knygos „Sodyba ant Mūšos kranto“ autorė. Palemonas, Kaunas, Šilėnų 1a“.

Daugiau Eugenijos Karoblienės rankraščių saugoma Pasvalio krašto muziejuje bei Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne. 

Poetė Eugenija Karoblienė. Pasvalio krašto muziejaus nuotrauka
Asmeniniai Eugenijos Karoblienės daiktai, saugomi Pasvalio krašto muziejuje. Muziejaus nuotrauka
Asmeniniai Eugenijos Karoblienės daiktai, saugomi Pasvalio krašto muziejuje. Muziejaus nuotrauka

Eugenijos Karoblienės eilėraščiai

 

Ten, kur upė Mūša teka

(ištrauka iš poemos)

 Vėl pražys vienkiemiuos sodai –

Aukštaitijoj, ant Mūšos kranto…

Lėvuo, Mūša užteršti bėga – 

Skaudi praeitis mūsų kartai…

 

Atminimai praeities graudūs

Širdis senoliams slegia…

Kada žaizdos skriaudų užgis?

Nekaltus kankino, trėmė, vežė.

 

Dabar anūkai knygose skaito

Apie laisvę Lietuvos, 

Apie žiaurią tėvynės praeitį,

Mūsų priespaudą senos kartos.

 

Apie lagerių žiaurumus,

Sibire nutremtųjų kančią…

Badu lietuvius marino,

Priešams nieko nebuvo šventa.

 

Ten, kur upė Mūša teka

Šiaurės Lietuvoje,

Ten į Mūšą atbėga

Žąselė, Tatula, Ramojus.

 

Ten mano gimtinės krantas,

Džiaugsmai, juokas, ašaros mano.

Tenai mano mintys skrenda,

Penkios upės šaukia mane.

 

Ten aukštaičiai šiaurės krašto,

Kur molėta žemė

Upių, upelių vingiuotų raštų,

Ten aukštos tuopos į dangų remias.

 

Graži šiaurėj mano gimtinė –

Lygių laukų plotai snaudžia,

Garbingų žmonių daug gimė.

Pasvalys ten mane šaukia.

 

Žalioj girioj

Žalioje girioje tamsiąją naktį

Liovės lakštutės dalgelius plakti,

Ošė ąžuolai, šakas iškėlę,

Žalioje girioje šūviai pyškėjo.

 

Krito broleliai į žalią pievą,

Krauju aptaškė baltąją ievą.

Ne gegutė girioj kukavo,

Nušauto brolio sesė verkavo.

 

Miško balandžiai padangėn kilo,

Tekėjo saulė virš žalio šilo.

Ji pabučiavo kruviną žemę

Ten, kur ąžuolai į dangų remias.

 

Verkė tėveliai, rankas užlaužę,

Kruvina mirtis aplinkui šliaužė.

Budeliai šaudė, visiems grasino,

Sibiran vežė, šachtos kankino.

 

Žiaurūs čia priešai lietuvius naikino,

Ėmė jie plėšti mūsų tėvynę.

Miestuos ir kaimuos šūviai netilo,

Varė kolūkin, žemę atėmę.

 

Vežė Sibiran, raudos aidėjo,

Mūsų Lietuva skriaudas kentėjo.

Lyg koks čia smauglys Lietuvon atėjo,

Liejosi kraujas, kai slibinas rijo.

 

Į žaliąją girią tamsiąją naktį

Bėgo lietuviai nuo priešų slėptis.

Nepjautos pievos, dalgiai neplakti,

Tušti arimai, javai nesėti…

 

Garbė motinoms

Tu pamilai mūs žemę bočių – 

Ją priešo batai trypė.

Žiūrėjo motinos į tolius,

Lyg obelys pakrypę…

 

Išaugo miestai ant griuvėsių,

Vėl obelys pražydo…

Sugrubo motinų rankelės,

Galvelės joms pražilo…

 

Ji tau mažai kasytes pynė,

Rytais lydėjo į mokyklą.

Tu mokslo žiedus skynei – 

Diplomui jau vainiką pynei.

 

Juo puoški tėviškės laukus,

Tėvynės miestus ir gamyklas.

O Lietuvos laukų dukrele,

Tebūna vardas motinos garbingas!

 

Sugrįžo vaikai

O aš vėlei sugrįžau,

Sibirą apkeliavus…

Siūbuoja, lenkias pamūšio medžiai,

Išbėgę pasitikti manęs.

 

Aš nulenkiau žilvičiams galvą

Ir savo tėviškėlei.

Aš sveikinau Mūšą ir kalną,

Ir seną motinėlę.

 

O mano motinėlė

Raudojo apkabinus:

„O sūnau, dukra, anūkėli,

Kodėl jus vežė į Sibirą?!“

 

Ir sesės, rankeles ištiesę,

Kvietė mus į gryčią:

„Prašom vidun! Jūs, brangūs svečiai,

Bėgiojot čia mažyčiai…

 

Jūs, tolimas šalis apkeliavę,

Jau vargų nusikratę,

Gaivinkite širdelę,

Tremty daug vargo matę…“

 

…Ir suskamba tėviškėj daina, 

Aukštuos krantuos pamūšio… 

Kai visi vaikai gryčion sueina,

Saldus džiaugsmas širdy motušės.

 

Būk pasveikinta, motule

Būk pasveikinta, motule,

Tu pagerbta žmonių ir Dievulio!

Būk pasveikinta, motule,

Sūnaitėlių ir dukrelių.

 

Jau pražydo gegužio gėlės,

Soduos slyvos, obelėlės.

Motinėlės džiaugias širdis,

Kai gegužis barsto žiedelius.

 

Būk pasveikinta, motule,

Su šviesia gegužio saule!

Būk pasveikinta, motule,

Gimdai Lietuvai vaikelius.

 

Tavo dukros, tavo sūnūs

Džiaugias Lietuvai pabudus.

Būk pasveikinta, iškentus skausmus,

Tau tūkstančiai žiedų gegužio!

 

Būk pasveikinta Sibiro toliuos

Su pirmu klyksmu kūdikėlio,

Su nutremtais sesėms ir broliais

Tu, motule, kančias pakėlei.

 

Būk pasveikinta, motule,

Gal Sibiro žemėj guli…

Būk pasveikinta, motule,

Visas skriaudas kenti…

 

Tu kankinta, vargų draskyta,

Su malda ir rauda ėjai.

Šventas žodis vaikams sakytas,

Jiems tikėjimo grožį skleidei.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kurkime kartu!

Kodėl bernardinams yra svarbus skaitytojų ir rėmėjų indėlis?