Sielos kauliukas

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. gruodžio 24 d., Nr. 47)

Laura Sintija Černiauskaitė, „Džiaugsmynas“. Esė. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.

Trokštu išgerti šias begalines erdvias birželio dienas ir trumpas it mirksnis naktis – iki dugno, nuo aušros iki sutemų pamatyti kiekvieną jų valandą, įsidėti į širdį. Tarsi tai būtų paskutinė vasara, paskutinė diena, paskutinė naktis. Kiekvienas šių valandų žiedlapis atsiskiria ir krenta giliai man į vidų, sukeldamas geliančią laimę; panašiai įsčiose raivydamasis kūdikis užkliudo nemalonias, kone skausmingas vietas. Viskas yra, viskas atsitinka, ateina ir praeina.

Plūduriuoju ant nugaros Rimšės ežero vandenyse, sekmadienio vidurdienis, ką tik po Mišių. Mažas debesėlis it sukramtyta Ostija kukliai kabo danguj virš manęs. Gaivus birželio vanduo kvepia ir glosto, esu jo glėby, vos plevenu galūnėmis; nuo laukų sklinda neapsakomai gardus šieno aromatas, anapus ežero – kalnas lyg milžiniškas, jaukus, prie žemės prigludęs gyvis. Viskas čia sava ir mylima, taip slaptai ir visam laikui esu su viskuo sujungta neregimais siūlais… Nuo laimės jausmo sopa širdį. Ji atveda iki neregimos ribos, prie kurios patiriu savo praeinamumą, ir skaudžiai sutvinkčioja mano prisirišimai, surusena kaip daugybė smulkių vidinių žaizdelių. Sukyla ilgesys to kažko, ko čia žemėje nepažįstu, tik kartais užčiuopiu aklai, kažkokia grynai dvasine jusle.

Gyvenimas tikrai yra išbandymų ruožas. Šį pavasarį jie krito ant mūsų galvos. Toje karštligiškoje sumaištyje ir bejėgystėje vienintelę paguodą man retsykiais suteikdavo mintis, kad vis tiek kada nors mirsiu ir būsiu nuo viso to išlaisvinta. Ką tada reikš visa ši žemiška mėsmalė? Daugybę metų guosdavausi padangių paukščių, kurie nei sėja, nei pjauna, pavyzdžiu. O šiandien galvoju: juk mudu sėjame. Ir dar kaip sėjame. Tik tai, kas mūsų pasėta – pjauna kiti. Mudu nesugebame nusipjauti savo pasėto derliaus, pasinaudoti juo, jei ne dėl savęs, tai bent dėl savo vaikų. Užtai nieko ir neturime, užtai taip lengva vienu telefono skambučiu išmest mus į gatvę.

Vienos žaizdos sugyja lengvai ir pasimiršta, kitoms prireikia daugiau laiko ir lieka randas, kartėlis atmintyje ilgiems metams, o dar yra negyjančių žaizdų. Kai tą pagaliau supratau ir pamažu priėmiau, pasidarė lengviau.

Yra žaizdų, kurios skirtos visam gyvenimui; laikas jų neužgydo; jos vis atsinaujina, ir jas lydintis skausmas nė kiek nemažėja. Tiesiog išmoksti su juo gyventi, kai vėl užeina, iškenti kaip kokią migreną. Man regis, Viešpats tų žaizdų neužgydo ne todėl, kad negali ar nenori, ir net ne todėl, kad patys nesugebam jų iki galo Jam patikėti – tiesiog kai kurios žaizdos turi skaudėti. Skaudėti kaip auksas, kaip šviesa. Jos būtent tam ir duotos. Tai kančios slėpinys, kurio žmogus vabalėlis niekada nesupras, nors dar ir kaip jame dalyvauja.

Retsykiais nustebina kalbos, kad Lietuvoje per daug Kryžių, kad mes neva per daug adoruojam kančią, ir panašiai. Iš tokių kalbų supranti, kad žmonės nepažįsta Kristaus, gal ir nesistengia Jo pažinti. Net jeigu ateina į Mišias. Tik kyla klausimas, o ko jie į jas ateina? Pas ką?.. Varomi inertiškos tradicijos, ieškodami prasmės, norėdami pabūti „geri“ tarp „gerų“? Bet krikščionys nėra geri žmonės. Jie tiesiog stengiasi gyventi su Kristumi, kaip sugeba. Tarp krikščionių yra alkoholikų, buvusių kalinių, keistuolių, psichiškai nestabilių žmonių. Nes mes silpni ir mums reikia Gydytojo. Ir mes neadoruojam kančios, mes tik pripažįstam, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas ja kiaurai persmelktas. Nuo sunkumo keltis rytais į darbą iki paralyžiaus. Nuo nemalonumo matyti veidrodyje savo senstantį veidą iki rimtų ligų, depresijos, nepakenčiamų santykių, finansinio kracho ir t. t.

Net jeigu esi sveikas, jokios ligos nekankina, kūnas vis tiek amžinai reikalauja duoklės: tai jam šalta, tai karšta, tai žarna žarną ryja, tai nevirškina, tai visai ne laiku prireikia į tualetą, tai nėra energijos, tai neturi kur jos padėti, tai marina miegas, tai negali užmigti. Mūsų viduje nuolatinė neramybė nuo pat ryto: protelis juda, kupa, nenustygsta, per jo filtrą nuolat košiama daugybė informacijos, jį kirbina visokio plauko reikėjimai, norai, planai, privalomybės. Tas proto judrumas, alkanumas, neramybė – irgi kančia. Gal ne per daug kankinanti, gal esame prie jos įpratę, gal net – nuo jos priklausomi. Bet neigti, kad įvairiausios rūšies ir intensyvumo kančia lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą – neprotinga. Krikščionis neieško kančios, bet nuo jos ir nebėga. Jis priima tai, kas neišvengiama, ir įtraukia savo kančią į gėrio apyvartą.

Kuo labiau priešiniesi kančiai, tuo labiau skauda. Kryžius mums tą primena ir paguodžia, teikia stiprybės: nekentėk vienas, vaikeli, junk savo kančią su Manąja, ir ji taps vaisinga. Ji nesumažės. Bet taps vaisinga, nes priklausys jau ne tau, skaudantis, savyje užsidaręs vabaliuk, o Kristui, kuris perkeis tavo skaudėjimą Jam vienam įmanomu būdu ir sujungęs tavo skausmelį su Savo paties kančia pratęs pasaulio gyvybę. Dovanok visus savo skausmelius Kristui, vos tik jie kyla, kad ir tūkstantį kartų per dieną. Paprastai ir patikliai, kaip vaikas atneša mamai savo keverziškus piešinėlius. Tai sugraudina Jo širdį. O ji niekada nepavargsta imti ir perkurti; perdirbti tavo šiukšles į Viešpaties auksą. Tai vienintelis būdas įprasminti kančią, paversti ją vaisinga. Nes kitaip ji išties yra gryniausias blogis. Ir būtent Kryžius mums tą primena. Tai visiškai mistinis slėpinys, ką Viešpats padaro su mūsų skaudėjimais, jeigu juos patikliai atiduodame jam. Ką Jis nuveikia su mumis ir mumyse. Kryžius yra apie tai. Ir jį būtina garbinti, už jį dėkoti, juo sekti. Ačiū Dievui, Kryžių mūsų Lietuvėlėje yra būtent tiek, kiek reikia… Mūsų tremtiniai tą suprato. Tai jų, kentėjusių ir mirusių dėl to, kad mes gyventume ramiai ir sočiai, palikimas.

Dabar, kai guliu ežere po tuo švelniu debesėliu, pasinėrusi vėsiam vandeny, kaip siela pasineria į maldą, man atrodo, kad apskritai neturiu jokių žaizdų, jokių randų. Akimirką nieko netrūksta. Viduje viskas lygu, vientisa, sutaikyta. Tai apšviesta malonės valandėlė, kai, atrodo, atvirstu tikrąja savimi. Bet aš žinau, kad ji praeis ir papūs kitokie vėjai. Ir prireiks visos stiprybės juos atlaikyti.

Dienos vis dar ilgėja, naktys – vis dar trumpėja. Tuoj atsitrenksim į vasarvidžio ribą, pernokusi vasara sprogs Joninių ugnim, o tada vėl, vos pastebimai, pasigręšime link žiemos. Štai tau ir deguto šaukštas medaus statinėje – tas liūdesėlis, suvokus, kad teliko kelios ilgiausios šios vasaros dienos… Užtai ir norisi palaikyti rankose kiekvieną jų valandėlę – lyg šiltą, spurdantį laukinį karvelį – palaikyt – ir paleisti… Palaikyt – ir paleisti!..

Po maudynių važiuojam žvyrkeliu. Graži mergaitė plaukais kaip tigrinės lelijos, su baltu šuneliu, išsukus iš pamiškės vienkiemio vis vaikšto keliu ir šnekasi telefonu; dažnai ją aplenkiam. Dažniausiai atrodo įsimylėjusi – tai svajingai, tai nerimastingai; kartais – aiškinasi santykius, net gyslelės ant smilkinių iššokusios. Visada su telefonu prie ausies, o šunelis oriai bindzena priekyje, vis grįžtelėdamas pasitikrinti, ar šeimininkė neatsiliko. Sodybos, banguojantys laukai, kapinės, mėsinių karvių banda, viena už kitą gražesnės, sugulusios sename obelyne slepiasi nuo karščio; romūs, mieli veršiukai joms prie šonų – kada nors bus papjauti ir suvalgyti mėsėdžio žmogaus. Sena moteris sodyboje prie pat kelio sėdi ant suolo, nuleidusi ištinusias kojas į dubenį su vandeniu. Jos kojos kaip tų senų obelų kamienai – pajuodusios, gumbuotos, nepajudinamos. Ir virš viso to plaukia, plaukia balti praeinančios vasaros debesys… Plaukia valandos lyg gyvas, kvaitinantis, širdį skalaujantis vanduo – apvaisindamos ją kažin kokia saldžiagėle laime…

Vežuosi vaizdinį moters, mirkančios nuvargusias kojas dubenyje, kone iki Čepukų posūkio ir staiga galvoju: kodėl tik Jonas, mylimasis Viešpaties mokinys, aprašė, kaip Jis paskutinį kartą vakarieniaudamas su savo apaštalais numazgojo jiems kojas? Kodėl tokio įsimintino įvykio nė žodeliu nepamini kiti evangelistai? Juk jis turėjo juos gerokai sugluminti, gal net sukrėsti; tokio poelgio tiesiog neįmanoma pamiršti… Neįmanoma jo ir išsigalvoti. Tai kodėl kiti apaštalai apie jį lyg susitarę tyli?.. Numazgojęs jiems visiems kojas, Jis paklausė: „Ar suprantate, ką jums padariau?“

Iš apaštalų tylos regisi, kad jie nesuprato. O juk tą akimirką, priklaupęs prie kiekvieno iš jų, Jėzus kiaurai matė kiekvieno širdį. Galbūt kojų plovimą lydėjo ir keletas žodžių, patarimų, palinkėjimų ar įgaliojimų. Juk tai buvojo atsisveikinimas, o ką daro žmonės prieš mirtį? Ką jie kalba? Pačius svarbiausius dalykus. Kas galbūt neišsisako ar paprastai nėra sąlygų to išgirsti, priimti kasdienybėje. Tas kojų plovimas kiekvienam iš jų turėjo būti labai asmeniškas, intymus pabuvimas akis į akį su Jėzumi. Man regis, kad savo tylėjimu apaštalai iš pagarbos Jam tiesiog pridengia, nuslepia gluminantį faktą, kad Jis jiems mazgojo kojas. Bijodami, kad žmonės nesupras, kad tai sumenkins Jėzų jų akyse. Juk Mesijui nedera taip elgtis! O Jonas, mylimasis mokinys, vienintelis nugyvenęs ilgą gyvenimą ir miręs sava mirtimi, turėjo daug laiko atsiminti ir apmąstyti su Jėzumi praleistus metus. Šventoji Dvasia įkvėpė jį aprašyti tą įsimintiną sceną labai gyvai, su smulkmenomis ir dargi pradėti ja trečiąją savo evangelijos dalį, pavadintą Šlovės knyga. Šlovės!.

Virš mūsų kelio – pilnatis… Trys stirniukai stovi prie žvyrkelio karpydami ausimis, tokie tyri ir švelnūs aukštoje vasaros žolėje. Mama stirna, nuskuodusi iki pamiškės, atsigręžia ir nerimastingai laukia: ko žioplinėjat, vaikai, juk tai žmonės, bijokite jų. Dar toliau, jau apytamsoje, kelią mums perbėga keturi lapiūkščiai – net sunku patikėti, pirmą sykį matau juos tokius mažus – vienas, smalsiausias, sustoja tiesiog ant kelio ir žiūri taip smalsiai į mus pakreipęs galvutę. Šitas ilgai negyvens, konstatuoja Gelminė, per daug jau neatsargus. Matau juos motinos širdimi, ir man gera, kad jie yra ir kad taip netikėtai yra mums parodyti.

O motinos širdis padeda daug ką suprasti. Visam gyvenimui įsiminiau pirmąjį gimdymą ir ką per jį patyriau: tiesiog supratau, kaip reiks mirti. Panašiai kaip gimdant, turėsiu visiškai nurimti ir leisti per mane ristis mirties bangoms. Jos risis per mano kūno audinius, per sąmonę, atlikdamos savo nesuvokiamą darbą, atjungdamos visus laidelius. Nesipriešinsiu joms, tai beprasmiška, ir tik padvigubins kančią. Priimsiu ir sutiksiu: tebūnie. Tada įsisiūbavus gimdymui atrodė, kad susitelkiau vienoje savo dalyje, tokiame mažyčiame, ramiame ir blaiviame, skausmo nesudrumstame kampelyje, iš kurio stebėjau, kas vyksta, ir valdžiau savo kūną. Jis stipriai kvėpavo – viskas, ko iš manęs reikėjo, – tik nesipriešinti ir kvėpuoti, o visa kita vyko savaime.

Atrodė, kad ta ramioji, valdančioji mano dalis sumažėjo iki sielos kauliuko. Labai mažo, labai gyvybingo, tokio, kurs viską atlaiko. Man regis, tas kauliukas ir yra mano siela. Mažas, tankiai suspaustas, ramus ir visiškai laimingas, nesvarbu, kas bevyktų kūne, pilnas slaptos gyvybės taškelis, laikantis savo branduoliuke visatos užtaisą. Toks buvo gimdymas. Tokia bus mirtis – pascha, sielos kauliuko pernešimas ir persodinimas į amžinąją dirvą, kur jis pagaliau gaus erdvės išsiplėst pagal tikrąjį poreikį.

Virš mūsų kelio – jau dyla pilnatis… Važiuojame per pelenų melsvumo Joninių naktį. Pačią trumpiausią – kaip plykstelėjusi aistra, kai negali miegoti, negali valgyti, negali nieko daryti – tik atvėręs visas jusles gerti mylimą asmenį. Ir aš šiąnakt negaliu miegoti, negaliu grįžt namo, negaliu net trumpam užsimerkti: bijau prarasti kažką labai svarbaus. Noriu gerti šią naktį iki paskutinio lašelio, kiekvieną jos valandą, kiekvieną spalvą, kiekvieną kvapsnį. Tarsi būtų paskutinė. Mano sielos kauliukas išskleidžia baltą burę, ji plečiasi, pasklisdama virš visko, ką regiu. Manyje tiek erdvės! Atrodo, galėčiau pasiekt net Visatos pakraštį – ir tai tebebūčiau aš… Visa, ką regiu, šią akimirką myliu – iki svaigulio, iki džiaugsmo ašarų. Prie sodybų lyg nežabotos aistros karūnos liepsnoja laužai, kimba į tamsą savo deginančiais nagais, o mes važiuojam ir važiuojam, kol vyniojasi kelias, pasineriame į Joninių sutemas, lyg pamažėle leistumės į jūros dugną, kuriame dega neužgesinamos ugnys.

2021 birželis