Sielovadininkas T. Dolfo-Smithas: skirkime laiko išklausyti homoseksualius žmones

Tokiu keliu eiti krikščionis kviečia kanadietis Tonis Dolfo-Smithas, sielovados bendruomenės „Journey Global“ vadovas, kuris praeitą savaitę lankėsi Lietuvoje. Apie jo komandos padalinį „Kelionė Lietuva“ „Bernardinai.lt“ rašė anksčiau. O šįkart dėmesį skiriame svečio įžvalgoms apie homoseksualių asmenų sielovadą ir vis dar menkai atrastą jų vietą Bažnyčioje.

Kas čia ypač svarbu – pats T. Dolfo-Smithas yra katalikas vyras, kuris visą gyvenimą jaučia potraukį tai pačiai lyčiai, tad „Kelionės“ tarnystėje jis visada dalijasi ir savo patirtimi. Renginyje, kurį suorganizavo Vilniaus akademinės sielovados centras (ir kurį galėjo tiesiogiai stebėti feisbuko bei jutubo vartotojai), kanadietis papasakojo savo gyvenimo istoriją ir atsakė į vedėjo Lauryno Jacevičiaus klausimus. Į lietuvių kalbą pokalbį vertė „Kelionės“ komandos narė Monika Beniulytė.

Gerbdami T. Dolfo-Smitho šeimos privatumą ir išankstinį susitarimą, interneto svetainėje detalaus pasakojimo apie jo gyvenimo istoriją nepateiksime. Tačiau skaitytoją galime trumpai supažindinti su šiuo žmogumi – ir su jo įžvalgomis bei patarimais, išsakytais interviu metu.

Daugiau, nei mes norime

„Mano istorija nėra apie tai, kaip gėjus virto paprastu vyru. Tai istorija apie Dievą, kuris mums yra paruošęs daug daugiau, negu mes įsivaizduojame“, – sako T. Dolfo-Smithas. Jis gimė Pietų Afrikos Respublikoje. Augdamas suprato, kad turi potraukį tai pačiai lyčiai. Būdamas krikščionis, meldė Dievo, kad Jis tą potraukį pašalintų, tačiau nieko neįvyko. Priėmęs tai kaip ženklą, kad Dievui šis potraukis pernelyg nerūpi, Tonis, išvykęs į JAV, pasinėrė į homoseksualų gyvenimo būdą ir aplinką.

Tačiau maldoje Tonis išgirdo Dievo raginimą, kad Jis turi vyrui parengęs kur kas daugiau. Nenoromis (nes jautėsi turįs viską, ko visada troško) T. Dolfo-Smithas nusprendė paklausyti šio balso – ir atsitraukė nuo tuometinio gyvenimo (kaip manė, laikinai). Tačiau, žengęs šį žingsnį, vyras patyrė vieną sunkiausių laikotarpių savo gyvenime. Jis ėmė galvoti, kad Dievas tiesiog jį apgavo.

Po kiek laiko Toniui pasisekė sutikti dvasininką, kuris išklausė jį, nesmerkė jo, užmezgė stiprų ryšį ir tapo dvasiniu jo mokytoju. Pamažu Tonio gyvenimas pradėjo keistis. Jo homoseksualus potraukis niekur nedingo – tačiau jam tai jau nebebuvo tokia didžiulė problema kaip iki tol. Jis pradėjo suprasti, kad potraukis tai pačiai lyčiai – tik dalis jo tapatybės, bet ne jis visas pats.

O dar vėliau, kaip jis pats sako, Dievo malonės dėka homoseksualus vyras įsimylėjo vieną vienintelę moterį savo gyvenime, kuri vėliau tapo jo žmona. Šeima susilaukė vaikų. Potraukis tai pačiai lyčiai ir toliau išliko – tačiau T. Dolfo-Smithas liudija, kad įmanoma ir būti homoseksualų polinkį turinčiu asmeniu, ir gyventi visavertį krikščionio gyvenimą.

„Viena iš priežasčių, kodėl tarnauju bendruomenėje „Kelionė“ – kad kuo daugiau žmonių patirtų Dievo buvimą ir gyvenimą, dėl kurio už mus visus mirė Jėzus. Tai, ko mes patys trokštame ir siekiame, kartais nebūtinai yra gyvenimas, kurio mums trokšta Dievas. Noriu, kad žmonės tai pažintų“, – sako sielovadininkas.

T. Dolfo-Smithui klausimus užduoda Laurynas Jacevičius

Netikintys draugai ar pažįstami kartais klausia: „Kodėl jums, krikščionims, taip svarbu, ką kiti žmonės daro su savo kūnais, su kuo jie gulasi į vieną lovą, ir t. t.? Kodėl kišatės į kitų žmonių gyvenimus? Susidaro įspūdis, kad esate apsėsti minčių apie lytinius santykius.“ Ką atsakytumėt?

Dievas yra paruošęs ir mūsų lytiškumo planą. Manau, kad netikintys žmonės užduoda šį klausimą, nes jie į tokius dalykus žiūri kitoniškai. Ką dažnai matome populiarioje kultūroje, tarp jaunimo – kad labai daug dėmesio skiriama seksui, ir galbūt pateikiama priešprieša, jog krikščionims seksas yra blogai.

Tačiau Dievo plane iš tiesų yra labai daug aistros ir gyvenimo jėgos, kas dažnai pamirštama – o netikintieji krikščionybėje mato labai daug draudimų: negalima daryti to ar ano. Bet esmė juk yra – į ką mane kviečia Viešpats.

Minėjote, kad Jūsų gyvenimo istorija nėra stebuklingas gėjaus perkeitimas į heteroseksualų vyrą. Tačiau, kaip pasakojote, esat vedęs moterį.

Neseniai kalbėjausi su vienu draugu, kuris yra krikščionis ir turi potraukį tai pačiai lyčiai. Šio troškimo jis neįgyvendina jokiais veiksmais ir yra apsisprendęs gyventi skaisčiai. Pasak jo, niekas, kas skaito Šventąjį Raštą, negalėtų pasakyti, kad homoseksualaus potraukio aktualizavimas yra Dievo planas. Vis dėlto jis mano, kad dauguma santuokų, kai potraukį tai pačiai lyčiai turintis asmuo susituokia su kitos lyties asmeniu, nebūna sėkmingos. Ar sutiktumėt su tokiu teiginiu?

Turėčiau tarsi dvejopą atsakymą. Jeigu žmogus prieš santuoką neprisipažįsta, kad jaučia potraukį tai pačiai lyčiai – tokiu atveju santuokos beveik visada išyra, jos pasmerktos žlugti. Tačiau aš esu vienas iš pavyzdžių (kurių visame pasaulyje daug), kai tokios santuokos iš tikrųjų yra sėkmingos.

Manau, jog vienas iš tokių porų sėkmės veiksnių – kad sutuoktiniai vienas nuo kito nieko neslepia, jog žino apie potraukį tai pačiai lyčiai. Kad apie tai kalbama ir bendruomenėje. Ir, kai tai šeimai reikia pagalbos ar paramos, ji į bendruomenę drąsiai kreipiasi.

Manau, mano draugas nenorėjo pasakyti, kad tokios santuokos yra blogas dalykas. Tiesiog skaistus gyvenimas, susilaikant nuo lytinių santykių, dažnai yra mažiau vertinamas negu šeimyninis gyvenimas.

Taip, kartais Bažnyčioje yra taip žiūrima. Mano patirtis Bažnyčioje rodo, kad tiems žmonėms, kurie nepriklauso tradicinei šeimai, turinčiai vaikų, yra sunkiau atrasti savo vietą bendruomenėje. Net ir į mane kai kuriose bažnyčiose žiūrima įtariai, nes neatitinku visuotinės normos. Kartais susidaro pojūtis, jog esu paraštėse.

Tai, ką jaučia Jūsų draugas, greičiausiai yra didžiojo Bažnyčios iššūkio atspindys – kaip šiuos žmones priimti, įtraukti, kad jie jaustųsi kaip namuose.

Pasakėte tai, ką minėjo ir mano draugas. Jo manymu, Bažnyčia tarsi turi viziją, planą, kad žmonės anksčiau ar vėliau privalo sukurti šeimą, susilaukti vaikų. Tačiau visai šalia yra homoseksualūs asmenys, vienišos moterys ir merginos –  kurių tarp tikinčiųjų daug – ar net benamiai žmonės, kurie visi sunkiai bando atrasti savo vietą Bažnyčioje.

Tad, anot mano draugo, jog Bažnyčia, užuot priėmusi visus (žinoma, jis nenorėjo pasakyti, kad Ji turėtų laiminti kiekvieną jų sprendimą), vis dėlto pasirenka lengvesnį kelią – vieną iš dviejų kraštutinumų: vienose bažnyčiose sakoma – jeigu turite potraukį tai pačiai lyčiai, nieko tokio, galite tuoktis. O kitose bažnyčiose puolama į kitą kraštutinumą – jei esi homoseksualus, negali likti mūsų bendruomenės nariu. 

Ar sutiktumėt su tokia įžvalga? Ir koks galėtų būti sprendimas?

Visiškai sutinku. Manau, kad mūsų bažnyčiose būtinas sielovados atsinaujinimas. Kai kurios bažnyčios tiesiog persisunkusios tuo pasaulietišku požiūriu, kas yra meilė. Aš savo gyvenimu galiu paliudyti, kad mačiau visą Bažnyčios virsmą nuo 9-ojo dešimtmečio, kai Ji visiškai nežinojo, kaip mane priimti. 10-ajame dešimtmetyje, kai jau buvau vyras, turintis potraukį tai pačiai lyčiai, ir kartu vedęs moterį –  vis dar nebuvo aišku, ką Bažnyčioje galiu veikti, kaip Ji pasiruošusi mane priimti. Taip pat ir dabartiniais laikais, man regis, vis dar nėra iki galo suvokiama, kaip dirbti su šiomis žmonių grupėmis.

Kaip šį dalyką spręsti? Galbūt mes – tokie žmonės, kaip Jūsų draugas ir aš pats – ir esame tie, kurie galėtų apie tai kalbėti ir skatinti diskursą šita tema: kaip padėti tokiems kaip mes. Ir kalbėti apie tai tiek, kad mus išgirstų net ir aukščiausioji Bažnyčios vadovybė.

Bendruomenė „Kelionė“ kaip tik ir yra vieta, kur tarnaujame tokioms grupėms. Tačiau mūsų idėja nėra priimti žmones, kuriuos atstūmė Bažnyčia. Priešingai – mes siekiame mokyti ir ugdyti Bažnyčios žmones, vadovybę, kad turintieji potraukį tai pačiai lyčiai būtų pripažinti ir integruoti į vietos bendruomenes.

Atrodo, kad žmonės kartais mano, jog jų priėmimas ir integravimas reiškia, kad Bažnyčia turi pritarti jų gyvenimo būdui. Ir, jeigu Bažnyčia nepatvirtina visų to žmogaus gyvenimo pasirinkimų, jis gali sakyti – jūs netolerantiški, priimkit mane tokį, koks esu. Kaip susitvarkyti su šia įtampa?

Noriu atkreipti dėmesį, kad priimti žmogų ir patvirtinti jo veiksmus – tai du skirtingi dalykai. Esame persismelkę pasaulio požiūrio į meilę: jeigu tu nepritari mano sprendimams, vadinasi, tu manęs nemyli. Tokiu atveju nebeturime erdvės diskusijai ir kitokiam požiūriui.

Noriu pateikti vieną pavyzdį. Viena mano pažįstama moteris su savo partneriu vyru kartu gyvena jau 25 metus. Ji žino mano įsitikinimą, kad jiedu turėtų būti susituokę, daug apie tai diskutavome. Nesutariame šiuo klausimu. Bet, nepaisant to, mus vis tiek mus sieja nepaprastai geri santykiai. O tuo metu pasaulis teigia, kad, jei nepritariame kažkam, tai to žmogaus nemylime.

Rašytojas C. S. Lewisas yra sakęs, kad meilė yra griežtesnė ir nuostabesnė nei tiesiog gerumas. Manau, jog iš tiesų mylėti kitą žmogų reiškia, kad kartais galiu jam pasakyti ir griežtesnį žodį. Kad galiu išsakyti kitokią nuomonę. Mes, kaip Bažnyčia, neturime pasiduoti spaudimui mylėti taip kaip pasaulis. Mes turime mylėti Jėzaus meile.

Taip pat manau, kad Bažnyčia yra skolinga atsiprašymą žmonėms, esantiems paraštėse – tiek vyrams ir moterims, turintiems potraukį tai pačiai lyčiai, tiek neįgaliesiems. Pastebėjau, kad tuose kraštuose, kur Bažnyčia tą atsiprašymą išreiškė, santykis su šiomis žmonių grupėmis tapo daug atviresnis ir geresnis.

Paminėjote porą klaidų, kurias daro Bažnyčia, reaguodama į homoseksualius asmenis. Pirmoji – tai pasaulio požiūrio į meilę ir seksualumą perėmimas bei taikymas. O kita klaida – žmonių, jau ir taip esančių paraštėse, dar stipresnis išstūmimas iš bendruomenės. Kokių dar klaidų įžvelgiate?

Bažnyčia taip pat yra patikėjusi esencializmo teorijos melu, kad, jei negyvenu tuo, ką jaučiu, vadinasi, negyvenu tikruoju aš. Šiai minčiai visiškai priešinga Jėzaus skelbiama žinia. Bažnyčia nepakankamai akcentuoja (ir truputį abstrakčiai kalba) apie Jėzaus kvietimą atsižadėti savęs ir sekti Juo. Ir kad mūsų, krikščionių, neatsiejama augimo ir tikėjimo dalis yra kančia.

Tai, kad iš diskurso yra pašalinami šie du akcentai, man atrodo, labai sumenkina Jėzaus skelbiamą žinią ir ją iškraipo.

Kita daroma klaida – kad Bažnyčioje per daug dėmesio skiriame sąvokoms. Kažkas yra gėjus, kažkas – ortodoksiškų pažiūrų krikščionis, ir t. t. Tol, kol susitelkiame į sąvokas, labiau akcentuojame skirtumus, o ne tai, kas mus šioje bendruomenėje vienija.

Paminėjote sąvokas. Galbūt yra momentų, kai jų vartojimas gali būti svarbus besikalbant su kitu žmogumi? Pavyzdžiui, tokie terminai kaip gėjus, homoseksualas ar LGBTQ+? Kokią svarbą jie užima – ir ar mes gerai suprantame, ką žmogus sako, kai jis tapatinasi su viena ar kita mažuma?

Manau, kad kiekvieną kartą būtinai turime pasitikslinti, ar tikrai kalbame apie tą patį. Daug jaunimo, su kuriuo dirbame, kurie išgyvena potraukį tai pačiai lyčiai, niekada taip neįvardytų savo jausmų. Jie tiesiog sakytų: „Aš esu gėjus.“ Tai nebūtinai bus baigtas jų tapatybės paveikslas. Visada gerai žmogų perklausti, ką jis turi omenyje, kai vartoja kokį nors terminą sau apibūdinti.

Norėčiau grįžti prie temos, apie kurią kalbėjome anksčiau. Minėjote, kad Bažnyčia, regis, apleido labai svarbią Evangelijos dalį apie savęs atsižadėjimą ir kentėjimą. Tačiau atrodo, kad šita žinutė sunkiai parduodama. Jeigu vaikščiotumėte ir skelbtumėte, kad turite atsižadėti savęs ir sekti Jėzumi, toks kvietimas nebūtų itin patrauklus…

Ir vis dėlto Jūs daug kalbate apie tai, kaip atpažinti savo augimą, savo besiplečiančią tapatybę Dievo plano šviesoje. Man tai atrodo labai geras dalykas, kuris Jums atneša daug džiaugsmo.

Tikrai taip!

Katalikų rašytojas G. K. Chestertonas kalba apie tikėjimo paradoksus – ir jų keliamą įtampą. Taigi kaip žmogui suvokti paradoksą, kad, viena vertus, jis kviečiamas atsižadėti savęs ir kentėti, o iš kitos pusės, šitaip jis išaugs, išpildys Dievo planą ir dėl to jaus džiaugsmą?

Štai čia man atrodo labai svarbūs pasakojimai ir liudijimai. Jeigu vien aiškinsime teologiją – tai bus labai sausa. Tačiau gyvi liudijimai gali viską pakeisti. Kartais atrodo, kad Bažnyčioje esame išmokę tiesą, bet ji nėra paremta gerais pavyzdžiais. Mes skelbiame Gerąją Naujieną, tačiau mažai surandame gyvų pavyzdžių, kuriuos toji naujiena realiame gyvenime perkeitė.

Vienas iš mūsų bendruomenės „Kelionė“ privalumų yra tas, kad tarnaudami pasitelkiame tikrus žmones, gyvus liudijimus. Tikimės, kad taip ugdome ir visą Bažnyčią.

Turiu Jums dar vieną klausimą, susijusį su realiu gyvenimu. Tarkime, Jums labai artimas, brangus žmogus – sūnus, dukra, giminaitis – prisipažįsta, kad yra homoseksualus. Kaip mes, krikščionys, turėtume tokioje situacijoje elgtis? Kaip reaguoti?

Klausytis. Kai kažkas jums prisipažįsta turintis potraukį tai pačiai lyčiai – skirkite laiko tą žmogų gerai išklausyti. Neskubėkite dėstyti jiems teologinių žinių arba pasakoti, kaip jūs jaučiatės išgirdę šią naujieną. Išklausykite jo pasakojimo, kaip jis išgyveno šią situaciją. Paklauskite, kodėl jis priėjo prie tokios išvados. Paklauskite, kaip tas žmogus galvoja, kokios priežastys ir veiksmai lėmė, kodėl jo gyvenime dabar vyksta tokie įvykiai.

Laikui bėgant, tęsdami santykį, vėliau galėsite pasidalinti kitokiu požiūriu – kaip jums iš šalies atrodo, kas vyksta to žmogaus gyvenime. Šeimoms, tėvams, kurie kreipiasi tokiu klausimu, visada sakome: „Svarbiausia tokiose situacijose – kad išsaugotumėte santykį su brangiu žmogumi – ar tai būtų Jūsų vaikas, ar sesuo, ar brolis.“ Leiskite jiems žinoti, kad juos mylite. Pasakykite tam žmogui, kad ir toliau esate atviri ir pasirengę kalbėtis šita tema su jais.

Ir įprastai prašome: „Nebandykite užimti Šventosios Dvasios vietos“ (šypsosi). Ne Jūsų pareiga tam žmogui pasakyti, kad jis kažką daro blogai. Laikui bėgant galėsite papasakoti apie savo turimą kitokį požiūrį, kitokius įsitikinimus. Bet tą progą turėsite tik tada, jeigu gebėsite dabar, šią akimirką, su tuo žmogumi ramiai išbūti.

Vienas klausimas liko iš ankstesnio susitikimo, kurį organizavo Vilniaus akademinės sielovados centras [Apie homoseksualių asmenų sielovadą kalbėjo tarptautinės organizacijos „Courage“ vadovas kun. Philipas Bochanski – red.]. Nuotolinio renginio metu žiūrovai galėjo užduoti klausimų. Vienas iš jų, į kurį tąkart nespėta atsakyti, susijęs su tuo, apie ką Jūs ką tik kalbėjote:

Man kartais atrodo, kad ši tema yra kaip dramblys kambaryje. Dalykas akivaizdus, bet žmonėms labai sunku apie tai kalbėti, nors poreikis tai daryti labai didelis. Tad kaip reikėtų su jaunuoliais pradėti pokalbį apie Bažnyčios požiūrį į potraukį tai pačiai lyčiai turinčius asmenis? Nuo ko reikėtų pradėti, pavyzdžiui, tėvams?

Manau, neturėtume kalbėti susitelkdami vien tik į homoseksualumo tematiką. Negalime jos atskirti nuo platesnio požiūrio, bendro paveikslo, ką Dievas yra sumanęs žmogaus gyvenimui, jo lytiškumui. Apie tai reiktų kalbėti platesniame kontekste, t. y. kokios Dievo intencijos ir planas, kas apskritai yra lytiškumas ir kam jis skirtas. Bet jeigu organizuotume seminarą vien apie homoseksualumą, nebūtų didelės naudos.