Sielovados bendruomenės „Kelionė Lietuva“ vadovė: „Mūsų tikslas – padėti susitikti su Jėzumi“

O su tarptautinės „Kelionės“ bendruomenės („Journey Global“) vadovu galėsime susipažinti (ir jo gyvenimo istoriją išgirsti) jau visai netrukus. Šiandien, spalio 4-ąją, 19.00 val., Vilniaus akademinės sielovados centras kviečia į nuotolinį susitikimą su kanadiečiu Toniu Dolfo-Smithu. Jis dalinsis savo patirtimi ir įžvalgomis, kaip krikščionys gali lydėti homoseksualų potraukį išgyvenančius asmenis jų kelionėje.

Tonis Dolfo-Smithas, baigęs Vankuverio Regento kolegiją ir gavęs šeimos bei santuokos konsultanto diplomą, pastaruosius 15 metų vadovauja tarnystei, padedančiai krikščionims augti kuriant santykius ir atrandant savo tikrąją tapatybę.

Kas labai svarbu – šis vyras pats yra homoseksualus asmuo, kuris sutiko lietuviams papasakoti apie savo patirtį, kaip priimti potraukį tai pačiai lyčiai ir kartu gyventi visavertį krikščionišką gyvenimą su Dievu.

„Tikslas – kuo daugiau kalbėti šia tema. Homoseksualių asmenų yra ir tarp krikščionių, šie žmonės dėl to išgyvena labai daug gėdos. Apie tai nekalbama, tai yra baisu ir gėdinga, – teigia „Kelionė Lietuva“ vadovė Jacinta Baciuškaitė. – O Tonis augo, gyveno ir iki šiol gyvena su šiuo potraukiu. Tad mums atrodo, kad jo liudijimas svarbus, teikiantis vilties – kaip kelionėje su Dievu galima gyventi apstų gyvenimą turint potraukį tai pačiai lyčiai. Kad tai tavęs nedaro atskirtuoju ar pasmerktuoju, nepaisant skausmo, kurį tu nešioji viduje.“

Įdomu tai, kad T. Dolfo-Smithas yra vedęs moterį  ir turi keturis vaikus. Tai, kad jaučia ir yra išsiugdęs potraukį vienai vienintelei moteriai pasaulyje – savo žmonai – Tonis priima kaip Dievo dovaną.

Šiandien apie tai vyras kalbės plačiajai auditorijai, o rytoj, spalio 5-ąją, „Domus Maria“ viešbutyje Vilniuje dalyvaus seminare Lietuvos sielovadininkams, kur su kolege dalinsis patirtimi, kaip Dievo link vesti homoseksualius asmenis.

Padeda atrasti viltį

Kaip jau minėta, Kanadoje įsikūrusi „Journey Global“ savo narių turi ir Lietuvoje. Prieš 15 metų čia atvykęs T. Dolfo-Smithas kartu su kitais sielovadininkais kalbėjo temomis, kuriomis mūsų krašte praktiškai nebuvo kalbama – apie lytinę tapatybę, smurtą, lytiškumą, seksualines priklausomybes. Tai paskatino žmones susiburti ir padėti kitiems, galiausiai įsikūrė ekumeninė sielovados bendruomenė „Kelionė Lietuva“ (anksčiau komanda vadinosi „Gyvasis vanduo“ ir vykdė kitokią programą). Ši tarnystė vyksta Vilniuje – jau 10 metų bendruomenė glaudžiasi Šv. Jono kongregacijos (joanitų) vienuolyne.

Ekumenizmas išlieka itin svarbus šioje tarnystėje. „Norime, kad tai būtų vienybės, susitaikymo vieta ne tik žmogui, bet ir Bažnyčioms“, – sako „Kelionė Lietuva“ vadovė J. Baciuškaitė.

Nors šiandienos susitikime bus kalbama apie homoseksualumo patirtį, mūsų minima sielovados bendruomenė anaiptol nėra (vien) apie tai. „Kelionė“ padeda per gyvenimą su Dievu eiti tiems, kurie patiria sunkumų santykių, lytiškumo ir tapatybės srityse. Pasak J. Baciuškaitės, gali būti įvairiausių situacijų: „Žmogus jaučia – mano gyvenime kažko stinga, kažkas nepavyksta santykiuose. Jaučiuosi esantis nevisavertis. Nesuprantu, kaip man, kaip vyrui ar moteriai, būti šiame pasaulyje. Kokia mano tapatybė? Gal nepriimu savo lytiškumo? Gal kenčiu nuo emocinių, seksualinių priklausomybių, jaučiu gėdą, nesusidoroju su pykčiu? Gal nesugebu priimti autoriteto, ilgai neišbūnu viename darbe?“ Jei tokie kankinantys klausimai neduoda ramybės – galima kreiptis į „Kelionės“ bendruomenę.

Šią iniciatyvą pristato bendruomenės savanoriai ir programoje dalyvavę žmonės:

„Man dažnai atrodo, kad jeigu išgyvenam nuolatinį suklupimą (dedam pastangas, bet grįžtam į ten pat), tada pradedam netekti vilties. Ateidami į bendruomenę ir dalyvaudami mūsų programose, girdėdami kitų liudijimus, sutikę Jėzų, žmonės atranda viltį – kad vis dėlto gali būti kitaip. Ir kad esu toks ne vienas. Ką mes bandome žmonėms pasakyti – kad Jėzui svarbu ne pašalinti tavo sunkumus, padaryti tave tobulą, bet keliauti su tavimi, būti tavo draugu. Ir tai gimdo viltį“, – dalijasi pašnekovė.

Jacinta mini vieną vaikiną, kuris kovoja su seksualine priklausomybe. Dalyvaudamas programoje ir išgirdęs liudijimus žmonių, kurie perėjo per tokius pačius išbandymus, maldoje jis išgyveno vaizdinį, kad Jėzus žvelgia į jį ir juo džiaugiasi. Kad jis nėra atmestas. „Tada suvokiame, kad nesam raupsuotieji, kad ne mums vieniems nepasisekė. Kad ne aš vienas nežinau, kaip gyventi, praleidau kažkokį skyrių, nežinau kažkokių taisyklių.“

Svarbu paminėti tai, jog „Kelionė“ suteikia konfidencialumo erdvę – dalyviai įsipareigoja, kad tai, ką išgirs iš kitų žmonių, neišeis į viešumą. Šitaip siekiama, kad žmonėms būtų saugu atsiverti ir dalintis.

Tiesa, pašnekovė priduria, jog yra kelios grupės žmonių, kuriems „Kelionė“ padėti negali – tai turintieji aktyvią priklausomybę, susijusią su cheminėmis medžiagomis (alkoholizmas, narkotikai ir pan.) bei sergantieji psichikos ligomis. Šioms ligoms gydyti jau reikalingi atitinkami specialistai.

Kaip vyksta užsiėmimai „Kelionėje“? J. Baciuškaitė pasakoja, kad bendruomenėje tarnauja apie 20 savanorių iš evangelikų ir katalikų Bažnyčių. Šie savanoriai veda mokymus, kuriuose nagrinėjamos temos tiek iš psichologinės, tiek iš teologinės pusės, bet galiausiai akcentai sudedami į Dievo pagalbą žmogui. Savanoriai taip pat liudija apie savo gyvenimo patirtis. Vėliau vyksta konfidencialus dalijimasis grupelėse, kurios visos programos metu – visada tos pačios. Vyrai ir moterys dalijasi atskirai. Kiekvienas dalyvis kalba apie tai, kas jam šią savaitę atrodo svarbu ar kas įsiminė iš girdėto mokymo, liudijimo. Kai visi pasisako, grupelė nutyla ir meldžiasi.

„Tai nėra dalyvių pasikalbėjimas, – sako J. Baciuškaitė. – Klausydami vienas kito istorijų, dalyviai nieko nekomentuoja. Iš esmės bandom klausti, o ką Jėzus šioje situacijoje nori man pasakyti. Grupelės vadovas gali užduoti klausimų, patikslinti, palydėti į maldos laiką ir susitikimą su Kristumi – bet nemoko kitų, kaip turi būti. Tikrą atsakymą gali suteikti tik Jėzus, ir žmogus maldoje turi įsivardyti, kaip jis nori keliauti toliau.“

Neteisingi būdai poreikiams patenkinti

Ekumeninė sielovados bendruomenė „Kelionė“ rengia tris programas. Štai kaip jos aprašomos oficialioje interneto svetainėje: „Mokinystės kelionė. Įvadas“ padeda atpažinti sužeidimus ir atrasti žodyną, su kurio pagalba gebama įvardinti viduje vykstančius dalykus bei priimti sprendimą, pradėti vidinio gijimo kelią, kuris truks visą gyvenimą.

Programa „Pradžioje“ orientuota į santykius su motina ir tėvu; apžvelgiant, kas tame santykyje buvo gera ir naudinga, bei stengiantis įvardyti tai, ko jame trūko ir nebuvo geriausia mums (nes mūsų tėvai taip pat gimė ir buvo užauginti nuodėmingame pasaulyje). Programa skirta atkurti tikrą santykį su Dievu, išmokti būti savimi, būti laisviems labiau mylėti savo tėvus, atleisti jiems ir pan.

Na, o „Mokinystės kelionė“ (programa, kurią parašė pats T. Dolfo-Smithas) skirta kiekvienam asmeniui, kuris yra pasiruošęs atvirai dalintis apie savo gyvenimą su kitais bei trokšta pagilinti savo santykį su Jėzumi. Tiems, kurie kenčia dėl savo santykių, lytiškumo ar tapatybės problemų (pvz., netvarkingi santykiai, neapykanta sau, gėda, seksualinė priklausomybė, pornografija, smurtas, santuokinės problemos, nenorimas atpažintas potraukis tai pačiai lyčiai ir t.t.)

Bendruomenės „Kelionė Lietuva“ vadovė sako, kad visų šių krikščioniškų programų centras – Jėzus Kristus ir jo Kryžius, be kurio neįmanoma patirti išganymo. Taip pat visas programas sieja tai, kad jose skiriamas dėmesys neatlieptiems poreikiams, kurių turime visi: „Bandydami tuos poreikius patenkinti, dažnai griebiamės neteisingų būdų. Tad, kai pradedame dalyvauti programoje, bandome kartu atpažinti, kokie tie mano poreikiai, kaip bandžiau juos atliepti anksčiau ir ką dabar jau galiu daryti kitaip – kaip pasirūpinti savo poreikiais teisingu būdu, kartu gręžiantis į Jėzų, kuris bet kurį mano poreikį gali „maitinti“.

Tarkim, žmogus jaučia neįgyvendintą poreikį būti pripažintas, todėl tampa darboholiku. Su Jėzaus pagalba tai galima pakeisti. Ir yra įvairių priemonių – pavyzdžiui, paprašyti draugo, kad kartą per savaitę parašytų, primintų, jog esu visada vertingas, nepaisant to, kiek dirbu.“

„Mes nesame profesionalai ir neužsiimame vidiniu gydymu. Tai yra sielovados programa, kuri padeda žmonėms įsivardyti dalykus, atrasti reikiamų žodžių. Dažnai būna, kad mano gyvenime vyksta kažkas ne taip, bet iki galo neaišku, kas. Tad mes tai įsivardijame ir programos metu gauname įrankių – ką daryti, kai savyje aptinkame skaudulį. Padedame žmogui susitikti su Dievu, dalintis su kitais ir būti pažintam. Ir žengti žingsnius, kurie priklauso nuo mūsų, kad dalykai keistųsi į gera“, – pasakoja J. Baciuškaitė.

Pašnekovė dar kartą pabrėžia tris svarbiausius etapus, kuriuose „Kelionė“ lydi dalyvius: kreipimasis į Dievą (susitikimas su Juo ten, kur man skauda, mokymasis išgirsti, ką Jis man kalba), pasidalijimas (ten, kur man skauda, įsileidžiu brolį ir sesę) ir mano paties veiksmai (darau tai, kas priklauso nuo manęs).

Gyvenimą keičianti patirtis

Pasak Jacintos, itin stipri sielovados programų dalis yra asmeniniai liudijimai, kurie dalyviams ne tik atskleidžia, jog jie yra ne vieni, bet ir kviečia pagalvoti apie tai, kad visuose sunkumuose su manimi kartu buvo Dievas: „Yra buvę labai sunkių, tragiškų situacijų, kurios galėjo pasibaigti savižudybe ar prostitucija. Bet pamatome, kad tos žaizdos neužgožia, kad Dievo malonė išgelbėjo žmogų.“

Pašnekovė trumpai papasakojo, kaip „Kelionė“ padėjo keliems dalyviams įveikti vidinius sunkumus. Štai viena mergina, atėjusi į bendruomenę, jautėsi nesaugi, nežinojo, ką gyvenime sugeba, patirdavo sunkumų santykiuose. Ir norėjo gauti patvirtinimą iš aplinkos: „Pasakykit man, kas aš esu.“ Pradėjusi programą suprato, kad ji – ne viena tokia. Ėmė daugiau suprasti apie savo santykius su tėvais, įsivardijo neatlieptus poreikius.

Dėl netobulų santykių su tėčiu, būdama devyniolikos, mergina užmezgė ilgalaikį romaną su žymiai vyresniu vedusiu vyru – nors kaip krikščionė žinojo, kad tai yra labai blogai. Kai romanas baigėsi, ilgą laiką dėl to ją slėgė kaltė ir gėda. Tačiau, atėjusi į „Kelionę“, mergina suprato, kad dėl viso to kalta ne ji, bet tas vyras, kuris labai gerai žinojo, ką daro – gebėjo jauną moterį suvilioti, naudodamas netgi savotišką seksualinį smurtą. Šis suvokimas pakeitė jos žvilgsnį į situaciją, mergina padėjo viduje gyti. Tai suteikė daug laisvės bendraujant su vyrais ir pakeitė požiūrį į save.

O vienas vaikinas liudijo apie itin aktualią problemą – priklausomybę nuo pornografijos ir masturbacijos, kuri, ko gero, lydės jį visą gyvenimą. Tačiau atėjus į „Kelionę“ ir išgirdus kitų vyrų istorijas, jam pagaliau nukrito gėdos šydas – ir galėjo išgirsti Dievo balsą. Keliaudamas su kitais bendražygiais, vaikinas gavo įrankių, ką daryti, bandant keisti savo įpročius ir atpažįstant poreikius.

Homoseksualių asmenų sielovada dar tik prasideda

Dar vienas krikščionis liudijo apie potraukį tai pačiai lyčiai. Dėl šio dalyko žmogaus viduje ilgą laiką vyko varginanti kova. Kol priėmė tiesą, jog tai – dalis jo ir kad, nepaisant to, Dievas jį myli, jis yra vertingas. Toks žvilgsnis vaikiną tiesiog išlaisvino.

Panašiai dalijosi ir kitas homoseksualus žmogus, kuris, pabaigęs programą, patyrė labai daug laisvės, požiūris jo gyvenime pasikeitė. Nebeliko kančios, jis pagaliau galėjo save priimti.

Pasak J. Baciuškaitės, nors „Journey Global“ vadovas T. Dolfo-Smithas yra homoseksualus krikščionis ir turi daug patirties tokių asmenų sielovadoje, į bendruomenes Lietuvoje ir kitose šalyse vis dar ateina palyginti nedaug (iki 5 proc.) homoseksualų potraukį išgyvenančių žmonių – galbūt dėl to, kad Bažnyčiose apie tai iki šiol beveik nekalbama.

„Kokia homoseksualių asmenų sielovados situacija Lietuvoje? Ji turbūt žengia kūdikio žingsnius. Bet džiaugiuosi, kad tie žingsniai yra žengiami, greičiausiai juos paskatino mūsų realijos – Partnerystės įstatymo projektas ir pan. Kartais reikia ir tokių dalykų, kad Bažnyčia išsijudintų. Nes mes aplink šias temas vaikštom tartum ant pirštų galų.

Man atrodo, tai labai svarbu, nes homoseksualus potraukis yra labai stigmatizuojamas Bažnyčioje. Mes labai dažnai vartojame šiurkščią kalbą, smerkiame tokius žmones. Jeigu girdime, kad kažkas turi potraukį tai pačiai lyčiai, tai iškart sutapatiname žmogų su tuo potraukiu – ir manome, jog jis taip ir gyvens. Nors yra žmonių, kurie pasirenka gyventi kitaip. Tad labai svarbu, kad mes pradedame apie tai kalbėti. Ir tikiuosi, jog tai atneš daug vaisių.

Mūsų tikslas nėra pakeisti žmogų, jį „išgydyti“. Mūsų tikslas – padėti susitikti su Jėzumi, o kas jau bus paskui – priklauso nuo žmogaus ir Jėzaus santykio. Iš tiesų tikime, kad Dievas daro stebuklus. Bet kokie jie bus – kiekvienas supras pats. Galbūt kas nors pamatys, jog žmonės nėra tokie agresyvūs jo atžvilgiu. Tai jau bus dovana ir stebuklas“, – sako J. Baciuškaitė.