Sigitui Gedai – 80. Vaikiškas teisybės poreikis

Ši knyga – tai žvilgsnis į vieno talentingiausių mūsų rašytojų gyvenimą, o kartu ir gyventą laiką. Tai pasakojimas apie maištą, apie kūrybinį pyktį, kovą, konkurenciją, apie derybas ir konfliktus ne tik su kitais, bet ir su savimi. R. Kmita siekia ne aprašyti, bet suprasti poetą. Suprasti, kodėl jo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas, galbūt – suprasti, kokios buvo Sigito Gedos viduje kunkuliavusių gaivalų priežastys ir ištakos.

Ši knyga iš dalies – ir apie tą kainą, kurią už kūrybą sutiko mokėti poetas, o kartu ją mokėjo ir jo artimieji. Ir apie tą laiką, kuriame klestėjo Sigito Gedos poezija, apie santvarkų kaitą, apie vaikystę ir senatvę, apie gyvenimą, kuris buvo kaip nuolatinė kova ir niekad negęstanti ugnis.

Vaikiškas teisybės poreikis

Žmonių neteisybė berniuką užgavo ne kartą, į nesąžiningus žmones ir įvykius jis reaguodavo jautriai. Ilgam nusėdo nuoskauda, kad baltam arkliui pirkti kauptus pinigus išgraibstė broliai ir seserys, kad tėvas nebenuvežė išdžiovinto uosio pas meistrą padaryti iš jo slidžių, kad partizanas netesėjo pažado padovanoti karvelį. Turbūt patys emocingiausi epizodai iš Sigito vaikystės yra reakcijos į melą ir neteisybę.

Jau vėliau Sigitas Geda yra kalbėjęs, kad nuo vaikystės norėjo teisingumo, norėjo būti teisėju, advokatu, ginti skriaudžiamus ir pan. Tiesa jam buvo poezijos sinonimas. „Sunku man bendrauti su nedorais žmonėmis, sunku net ir su jų vaikais. Ypač tada, kai imi perprasti vos nujaučiamą klastą, – vėl atšoka kažin kokia senovinė būsena, kad esi tik žaisliukas demonų rankose. O vienintelis tavo ginklas – silpniausias – stipriausias pasauly – poezija arba tiesa.“ O pradėjęs rašyti Sigitas užčiuopia ir tai, kas jį piktina. Kaip kad ta komjaunuolė drg. Vilkelytė, kuri po susirinkimo Malenkovo vardo kolūkio kontoroje pro pirštus pasižiūrėjo į prašymą pasirūpinti, kad pionierius namo parvežtų šoferis.

Tąkart pionieriai parėjo namo, bet buvo ir kitas atsitikimas, kai Sigitas paeiti beveik negalėjo. Kaip geriausi LTSR turistai, veisiejiškiai vyksta į Baltarusiją, į sąjunginį turistų sąskrydį. „O Sigitą čia užklupo bėdos. Sutino koja, nes pėdoje subrendo furunkulas. Jis vos galėjo paeiti. Buvome ekskursijoje traktorių gamykloje. Iki stovyklos buvo toli, todėl paprašėme vadovių jam iškviesti taksi (finansai buvo mokytojų rankose). Bet jos nesutiko. Tada mes visi sukilome. Mūsų maištas baigėsi tuo, kad mums, grįžus į mokyklą, buvo sumažintas elgesio pažymys. Kreipėmės į mokyklos direktorių. Pokalbiui su direktoriumi vadovavo Sigitas. Tiesa, kurios ieškojo ir Sigitas, buvo pasiekta. Mokyklos direktorius, mus išklausęs, elgesio pažymius kitame mokytojų posėdyje ištaisė.“

Eiti pas direktorių tais laikais reikėjo didelės drąsos. Juk tai buvo tas žmogus, kuriuo gąsdindavo mokinius ir kurio kabinete nieko smagaus nevykdavo. O šis mokinys pats keliauja pas jį ieškoti teisybės. Nes tiki ja, nes tai svarbu.

Tad klasiokai neabejotinai atsiimdavo nuo jo ne tik už neteisybes, bet ir už elementarų aplaidumą, kuris, šiandien sakytume, asmeninis reikalas. Kaip prisimena klasės auklėtoja, Sigitas „[k]ruopščiai ruošdavosi klasės susirinkimams, neretai juos pats pravesdavo. Jų metu su klasės draugais, stovėdamas prie stalelio, kalbėjo kaip mokytojas, moralizuodavo juos. Prisimenu, kaip vienam klasės draugui su pykčiu tiesiai į akis rėžė:

– Tu tingi, nesimokai. Jei tau duotų vieną gyvenimą, tu jį prarūkytum, jei kitą – pragertum, o trečią – pratingėtum…

Kartais man tekdavo net užstoti S. Gedos apibartą auklėtinį, teisinti, kad gal jis negabus, jam gal kokios pagalbos reikia… Jis tuojau pat nutraukdavo mane, dėstydamas konkrečius pavyzdžius, toliau rėždavo viską savo draugui atvirai ir teisingai“.

Kitą kartą po konflikto su auklėtoja Sigitas sušunka: „Tai prisidirbote, Buratinai, reiks atsiprašyt auklėtojos.“ Atsiprašyti už visus vis tiek, aišku, tenka jam pačiam.

Vėliau prisimindamas šeimą yra daug svarstęs, koks svarbus yra tėvų pavyzdys. Žmogus mokosi, bręsta mokydamasis dirbti darbus kartu su tėvais. Ir iš to kylanti pagarba. „Jeigu ką bloga padarai, „teisia“ ir šeima, ir visas kaimas. Taip šeima perauga į bendruomenę. „Gėda prieš žmones!“ – koks didelis būdavo kaltinimas!“, – 1985 metais kalbėjo Sigitas Geda.

Pats nerūkė, nekrėtė išdaigų. Tarsi todėl, kad nebūtų preteksto kuo nors apkaltinti, kad nebūtų gėda. Kad nenukryptų nuo to, kaip reikia būti. Teisingumo jausmas toks stiprus, gėdos baimė tokia didelė, kad vėliau, susitikęs su klasiokais, apgailestauja neturintis ką prisiminti. („Pavydžiu aš jums, – apgailestavo vieno susitikimo metu su klasės draugais jau baigus mokyklą Sigitas. – Jūs, va, juokiatės, prisimenate nuotykius, o aš neturiu ko prisiminti… Kad kokį šposelį būčiau iškrėtęs ir aš…“)

Ar negalėjo taip būti, kad tas teisingas berniukas vėliau tapo tuo, ką reikia paneigti? Ar nekilo noras gyventi taip, kad būtų ką prisiminti, o apie vaikystės laiką prisiminimus sukurti? Kad būtų ne klasės seniūnas, ne mokyklos pionierių būrio tarybos pirmininkas, o dramatiškas paauglys? Bent jau jo viešuose prisiminimuose jis gerokai kitoks. Mokytojų ir artimų žmonių prisiminimuose aštrių kampų nėra. Buvęs tylus ir stropus mokinys, akivaizdžiai gabiausias daugelyje dalykų. Klasės seniūnas ir autoritetas. Kitų žmonių atsiminimuose nėra nieko, ką pats poetas vėliau atsimena kaip šaipymąsi iš pavardės ir daug rimtesnes nuoskaudas. „Iš ko susideda mano vaikystė? Iš meškeriojimo, vagysčių daržuose, sviedinių sprogdinimo. Pilna skaudulių.“

Gal vėliau prisimindamas ėmė ryškinti vaikystę kontrastingomis spalvomis? „Mokykloje bene buvau išdykėlis ir muštukas – reikėdavo nuolat muštis su keturiais broliais Č. (vyriausiajam sykį vožiau su dideliu akmeniu, tasai vis maudavosi kelnes, rodydavo mėlynę ir grasino apskųsiąs mano motinai…).“ Kai kada ir visai įsismarkaudavo su savo padūkusios pusės vaizdavimu: „aš, apskuręs, seilėtas ir murzinas vaikigalis, kuriam šventė būdavo peštis, mėtytis akmenimis, vaikyti žvirblius ir varnas, plėšikauti apleistuose pokario soduose?“ O kas tada būdavo sėdėjimas vakarais su knygomis ar vaikščiojimas po apylinkes? Bausmė? Pareiga? Tikrai ne, knygos jį traukė rimtai, literatūros srityje jam sekėsi, todėl tikrai ne vien akmenų mėtymas ir peštynės leisdavo išsiskleisti.

Dar grįšiu vėliau prie paties Sigito ir kitų žmonių prisiminimų skirtumų, bet bent jau vienas vaikystės dalykas, atrodo, yra bendras tiek Sigito, tiek jo mokytojų atsiminimuose. Turbūt niekas Lietuvos pokario kaime negalėjo pasigirti bent kiek labiau pasiturinčiu gyvenimu, tačiau gausi Gedų šeima net ir lyginant su kitais, atrodo, gyveno sunkiai ir varganai.

Sigitai, parašyk straipsnį!

„Vilniuje visi plepa, kad Maskvoje pilna kavos… Ar tiesa? Tikriausiai vaidenasi žmogeliams ir tiek. Jei tiesa – nupirk pūdą!“

Maskvoje pilna ne tik kavos, bet ir naujų politinių vėjų, kartu su kava jie pasiekia Vilnių. Tiksliau, Vilnių pasiekia poreikis įgyvendinti naują imperijos kryptį – Перестройка, демократия, гласность! Persitvarkymas, demokratija, viešumas. Ir šią kryptį diktuoja Michailas Gorbačiovas, iškeitęs kombaino vairą į valstybės.

O į ką gi dar kreiptis Lietuvoje įgyvendinant naują šūkį? Tik į tuos, kurie visada buvo laisvi, kuriems nereikia laukti perestroikos.

Sigitui skambina Aldona Žemaitytė, Literatūros ir meno publicistikos skyriaus vedėja. Kam daugiau skambinti, kai Maskvoje vis drąsiau kalbama, įvardijamos visuomenės problemos, jau galima apie tai rašyti, o Lietuvoje dar niekas nedrįsta. Drįsta tik kalbėti apie tokį poreikį.

Kalbėti tiesą – šių dienų poreikis ir imperatyvas. Poreikį visada jautėme, raginimą girdime dabar, o rezultatus matome skaitydami centrinę spaudą, naujausius rusų, kirgizų literatūros kūrinius. Turime įsidėmėti – konceptuali kalba paneigia visus įsikaltus tabu. Naujo stipraus lietuviško tiesos balso šiemet kol kas neišgirdome, tik jo pranašus rašytojų publicistikoje. Kaip sako mūsų žurnalų redaktoriai, nieko tokio, deja, net ir nepasiūloma. Be abejo, tai ne tik vidinės literatūros būsenos, bet ir publikavimo sąlygų bei tempų pasekmė. Būtina išgyvendinti vilkinimą ir kūrybos administravimą, leidyklų ir redakcijų apeliavimą į anonimiškas pastab „iš aukščiau“, kurių pagrindu gyvuoja apsidraudėliškumas, įvarantis neviltį arba nenuoširdaus atsargumo kompleksą ir pačiam rašytojui.

Ir Aldona Žemaitytė prašo Sigito straipsnio. Antai rusų rašytojai kokie drąsūs, o mūsų – tyli ir bijo. Kas kitas pradės perestroikos dvasios diskusijas Lietuvoje, jeigu ne Sigitas. Ir Sigitas, tarsi jam būtų negana nemalonumų dėl „Maironio mirties“, parašo apie vieno kolūkio apsivogusį pirmininką. Greit gauna laišką iš Literatūros ir meno redakcijos bei straipsnį su pataisymais.

Sigitai!

Labai prašau nesupykti dėl braukymų, jie, žinoma, ne mano, bet gana argumentuotai man paaiškino – kodėl. Mes jau kalbėjom, kad ir jį galima suprasti… O dabar dėl antrosios pusės tiesos. Matyt, kad pasakyti tai, ką manai, reikalingi perkūnsargiai, vadinasi, ir antroji tiesos pusė. Tą įvairiai galima padaryti: ir švaistantis partijos nutarimų vėzdu, ir prisimenant ką nors gražaus, ir šiaip pamąstant apie pozityvius dalykus. Vardan to, kad išeitų į viešumą, kas skauda. Linkiu sėkmės ir ištvermės. O po keleto dienų paskambinsiu.

Su geriausiais linkėjimais – Ald. Žemaitytė.

Demokratijos režimo neįjungsi taip paprastai. Demokratijai reikia patirties, o kol kas tai panašu į simuliacijas. Nors „antroji tiesos pusė“ skamba net geriau negu „alternatyvūs faktai“, tačiau dviejų tiesos pusių nėra, tėra vienos pusės bandymas kontroliuoti kitą – braukyti ir stabdyti. Pedagogo ir kultūros tyrinėtojo Viktoro Aleknos archyve yra nepublikuotas straipsnis su pastaba: „Parašiau, bet niekur nesiunčiau.“ V. Alekna piktinasi Literatūros ir meno redakcijos pozicija, kuri puikiai įkūnija persitvarkymo atvirumo strategiją: „Kaip šitaip galima! Dar nespausdintą S. Gedos straipsnį pasiųsti skaitytojui K. Stonceliui ir leisti jam sukritikuoti S. Gedos mintis. Maža to, kad K. Stoncelis kritikuoja S. Gedą, – kritikuoti galima visus, – bet jis dar prisidengia skydu „LKP Lazdijų rajono komiteto pirmasis sekretorius“, tuo lyg ir norėdamas pasakyti, kad tik mano žodžiai teisingi ir svarūs, nors jo pamokslas S. Gedai ir parašytas lakavimo laikų žodžiais…“

V. Alekna skaito laikraštį nuo pirmojo numerio ir neprisimena antro tokio atvejo, kad skaitytojui būtų leista susipažinti su redakcijos portfeliu. Savo tekste demonstruodamas Stoncelio retorikos tuštumą ir faktų neatitikimą, Alekna analizuoja jo straipsnį akivaizdžiai stodamas Gedos pusėn ir reziumuoja, kad „reikia skatinti, panašiai kaip S. Geda, kelti negeroves, o ne smerkti tokius pasisakymus, kaip tai padarė K. Stoncelis. Aiškinti trūkumus, ieškoti jų šaknų…“

Stoncelis, už kurį, Gedos nuomone, rašė Antanas Drilinga, nepripažįsta Gedos kaltinimų ir formuluoja savo argumentus sena ideologine kalba (apie ką rašė ir Alekna): „Atviras žvilgsnis į gyvenimą turėtų būti platesnis, liaudiškai tariant, – vyriškesnis. Ne per atskirų, apskritai nebūdingų faktų prizmę ar nuotaikos suvirpėjimus. Matyti vien tik juodą ir pagal tai vertinti viską, vadinasi, neįžvelgti mūsų gyvenimo platumos, lemiamų visuomenės tobulėjimo faktorių.“

Kokia sena šita giesmė apie tipiškus reiškinius, tipiškus personažus. Senos ir patikrintos socialistinio realizmo schemos išsitraukiamos permainų laikais. Bet permainų lozungai – lozungais, o kas išmokta apie „teisingą“ mąstymą ir rašymą, to neišmesi. O tas Stoncelis ne pirmą kartą bando savomis priemonėmis susitvarkyti su visokiais išsišokėliais publicistais ir teisybės ieškotojais306. Gorbačiovo iniciatyvos iki Lazdijų ėjo dar ilgiau negu kava iki Vilniaus.

Taigi nors Sovietų Sąjungoje prasidėjo perestroika su demokratijos, atvirumo šūkiais, cenzūra dirbo savo darbą toliau. Prisiminkime, kad panašiu laiku Geda patyrė „Maironio mirties“ publikavimo peripetijas, strigo ir Žalio gintaro vėrinių (1988) leidimas. Galiausiai net ir mitinguose pasakytos kalbos Literatūroje ir mene šiek tiek koreguojamos, nors Drilinga atrodo beviltiškai, taisydamas tokias smulkmenas, tarsi kaišiodamas pagaliukus į užtvanką, pro kurią jau veržiasi vanduo.