Signataras A. Januška: „JAV vyksta gana įnirtingos diskusijos dėl paramos dydžio Ukrainai ir JAV interesų Europoje prioritetų“

Rugpjūčio pabaigoje dvidešimt įtakingų ambasadorių bei karo ekspertų, tarp kurių yra buvę JAV karinių pajėgų Europoje ir NATO pajėgų vadai gen. Philipas Breedlove`as, gen. Wesley K. Clarkas, gen. ltn. Benas, pasirašė viešą laišką JAV prezidentui J. Bidenui, raginantį JAV daugiau skirti ginklų Ukrainai. Atkreipdami dėmesį, kad, nesustabdžius Putino Ukrainoje, grėsmė kiltų NATO sąjungininkėms Baltijos šalims, Lenkijai bei kitoms Rusijos kaimynėms, jie taip pat tvirtina, kad ant kortos atsidūrė gyvybiniai JAV interesai. Nuo karo pradžios Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nuolat prašo tiekti daugiau ginklų Ukrainai, tačiau bent kol kas jų tiekimas nėra pakankamas išstumti priešą iš okupuotų teritorijų.

„JAV vyksta gana įnirtingos diskusijos dėl paramos dydžio Ukrainai ir JAV interesų Europoje prioritetų, lyginant juos su Kinijos problemomis“, – teigia buvęs prezidento V. Adamkaus patarėjas, signataras ALBINAS JANUŠKA. Jo nuomone, pamažu J. Bidenas ir didžioji JAV elito dalis pradeda suprasti, jog reikia palaipsniui didinti Ukrainos gynybinius pajėgumus iki puolamųjų, kartu reikalaujant garantijų, kad ukrainiečiai neperkeltų karo į Rusijos teritoriją.

Su A. Januška kalbamės apie JAV karinę pagalbą Ukrainai, V. Putino gąsdinimus branduoliniu ginklu bei Vakarų visuomenių atsparumą atsilaikyti prieš energetinį Kremliaus šantažą.

Kodėl iki šiol JAV delsia tiekti pakankamai ginklų Ukrainai, nors Ukrainos prezidentas V. Zelenskis nuolat to prašo?

Skaičiuojama, kad Ukraina jau gavo ginklų maždaug už 12–14 milijardų dolerių. Tai yra metinis visos Lietuvos biudžetas. Dar tiek pat planuojama suteikti iki metų pabaigos. Taigi JAV tiekia ginklus už milijardus ir tų milijardų dar neužtenka. Kai kurių ginklų trūksta, kai kurie ginklai yra tiekiami priklausomai nuo situacijos kare, šiuo metu galvojant apie Chersono susigrąžinimą. Tačiau iš to kreipimosi matome, kad ne viskas yra puiku. Kreipimosi autoriai teigia, kad tų ginklų pakanka karui įvaryti į aklavietę, bet nepakanka norint atsiimti teritorijas.

Palyginkime: per 20 metų Afganistane JAV išleido apie 2,3 trilijono dolerių – apie 100 milijardų per metus. O kariavo ne su Rusija. Autoriai labai aiškiai formuluoja JAV interesus šiame kare ir daro išvadą, kad „su pakankama ginkluote ir karine parama Ukraina gali nugalėti Rusiją“. Tai labai svarbi strateginė išvada, kuri, deja, gali likti neįgyvendinta. Anot JAV ekspertų, bet kokios derybos ir strateginės pauzės yra naudingos Rusijai, o Bideno administracijos neryžtingumas gali pergalę paversti pralaimėjimu. Autoriai nurodo ir pagrindinę tokio neryžtingumo priežastį – tai Bideno „kisindžeris“  J. Sullivanas su jo Rusijos neprovokavimo ir „Trečiojo pasaulinio karo išvengimo“ bet kokia kaina strategija. Beje, būtent J. Sullivanas buvo pagrindinis deeskalacijos ir tranzito koridoriaus per Lietuvą, atsižvelgiant į Rusijos reikalavimus, architektas.

Taigi JAV vyksta gana įnirtingos diskusijos dėl paramos dydžio Ukrainai ir JAV interesų Europoje prioritetų, lyginant juos su Kinijos problemomis. Sakyčiau, kad Bidenas ir dauguma JAV valdančiojo elito pamažu keičia nuomonę ir mano, jog reikia palaipsniui didinti Ukrainos gynybinius pajėgumus iki puolamųjų, kartu reikalaujant garantijų, kad ukrainiečiai neperkeltų karo į Rusijos teritoriją, nerizikuojant, kad Putinas galėtų atsakyti taktiniu branduoliniu ginklu.

Laiške taip pat teigiama, kad kol kas nei Bideno administracijai, nei  sąjungininkams Europoje nepavyko aiškiai išdėstyti, kodėl yra taip svarbu nugalėti Putiną Ukrainoje. Kodėl? Ar bijomasi branduolinio Putino šantažo?

JAV ir ypač Europoje yra populiari nuomonė, kad Rusijos nugalėti tiesiog neįmanoma. Intuityviai nėra labai gilinamasi, ką reiškia „nugalėti Rusiją“. O nugalėti Rusiją šiuo atveju reiškia tiesiog išvaryti okupantus iš Ukrainos teritorijos jėga, o ne „taikos už teritorijas“ būdu. Sakymas ar galvojimas, kad „nugalėti neįmanoma“, paralyžiuoja politinę valią veikti; ieškoma argumentų pagrįsti nuomonei, kad veikti reikia kuo mažiau. Ir, žinoma, branduolinio šantažo baimė yra akivaizdi, negalima sakyti ar paprastai įrodyti, kad ta baimė yra visiškai nepagrįsta. O štai kreipimosi autoriai nesutinka, jog egzistuoja realus branduolinio konflikto pavojus, ir mano, kad mes pasiduodame Rusijos šantažui. Todėl reikia ginklų tiekti tiek, kad Ukraina galėtų realiai turėti persvarą, nesuteikdama Putinui progos nepralaimėti.

Garsus Ukrainos publicistas V. Portnikovas pasigenda NATO aukščiausių viršūnių aptartos sisteminės reakcijos į tai, kaip reikėtų  reaguoti į grasinimus panaudoti taktinį branduolinį ginklą. Kaip tą pakomentuotumėte?

Sutartos ir vieningos reakcijos čia sunku tikėtis, nes nėra nei pakankamų kriterijų, nei pasitikėjimo Kremliumi, nei kritinės žvalgybinės informacijos. Viskas remiasi nuojautomis. O sveiko proto nuojauta po Putino agresijos yra sutrikusi, ir šiandien jaučiama, kad Putinas ir Kremlius viską gali, jei jis bus kampe. JAV žvalgyba yra vienintelė, galinti pasakyti ką nors sistemiško, bet net ir ji nepasižymi tikslumu, vertinant kitų šalių pajėgumus. Nenumatė dėl Afganistano, neatspėjo, kad Ukraina taip gali priešintis. Todėl esame strateginio neapibrėžtumo lauke. Kaip ir su Taivanu – nežinoma, ar JAV tikrai gins Taivaną visa savo jėga, kad Kinijai sunkiau būtų planuoti. Taip ir mes vargstame su Putino grasinimais – greičiausiai tai yra blefas, bet, jei jis tikrai beprotis, tai pasekmės bus rimtos iš rimčiausių.

JAV prezidentui J. Bidenui gegužės mėnesį pasirašius „2022-ųjų Ukrainos demokratijos gynimo lendlizo įstatymą“, administracija įgijo daugiau galimybių siųsti karinę įrangą ne tik Ukrainai, bet ir sąjungininkėms Rytų Europoje. Tačiau šis įstatymas įsigalios tik spalio 1 d., tad ar galima tikėtis, kad po šios datos Ukrainai teikiama karinė parama bus pakankama išvaryti Rusiją iš okupuotų Ukrainos teritorijų bei Krymo?

Teigiama, kad lendlizo įstatymas palengvins JAV administracijai biurokratinę naštą, tiekiant ginkluotę Ukrainai, Prezidentas turės daugiau galių. Bet pagrindinė problema išlieka ne biurokratinės kliūtys, o dabartinis nusiteikimas ir atsargumas, bijant sukelti pasaulinį branduolinį karą. Tačiau gera tendencija, kad kiekvieną mėnesį ginklų tiekimas greitėja, tabu sunkiajai ginkluotei tirpsta ir lieka vienintelė reali viltis, kad po spalio tie tiekimai vis didės ir didės. JAV administracija jaučia spaudimą padėti daugiau, ir ji į tą spaudimą reaguoja.

Nemažas būrys Vokietijos intelektualų yra pasirašę bendrą kreipimąsi į Vokietijos kanclerį O. Scholzą, kuriame – priešingai nei JAV ekspertų laiške – teigiama, kad daugiau siunčiamų ginklų Ukrainai tik suerzintų Kremlių ir išprovokuotų Trečiąjį pasaulinį karą. Ar tokia pozicija atspindi tik šių žmonių baimę ir naivumą, ar kažką daugiau? Ar ši nuomonė atspindi Vokietijos visuomenės nuotaikas? 

Vokietija paskelbė, kad daugiau netieks ginklų Ukrainai, nes jų daugiau nebeturi. Vokietijos socialdemokratai neišmetė G. Schroderio iš partijos, nes G. Schroderis yra gana populiarus Vokietijoje, o tarp socialdemokratų – dar labiau. Tokios realijos. Dalis vokiečių vis dar nemato, kad tarp Maskvos ir Berlyno yra kitos šalys, ne tik teritorijos. Dalis vokiečių neįsivaizduoja, kaip reikėtų be Maskvos gyventi Europoje, kaip kurti vokiečių gerovę be Kremliaus. Todėl kancleris ir yra atsargus. Sakoma, kad reikia laiko, kad Vokietija gydosi, kad energetinė nepriklausomybė išgydys trauką Kremliui. Gal, bet nesu tuo tikras. Lietuva su Vokietija turi strateginę partnerystę gynybos srityje, tad nieko mums nelieka, kaip laukti, kada vokiečiai taps nepriklausomi nuo Rusijos dujų.

Ar baimė dėl šaltos žiemos ir galimos recesijos gali priversti Europos šalių vyriausybes daryti nuolaidų Putino režimui? Ar galėtų žlugti demokratiškos vyriausybės, jei pavyktų šantažas karu, šalčiu, badu? 

Taip, karas ateina ir pas mus. Rusija ir Baltarusija savo politika buvo pasodinusi mus ant pigios elektros adatos, kaip Vokietiją ant dujų. Dešimtmečiais po Ignalinos uždarymo nebuvo vystomi jokie elektros gamybos pajėgumai. Privačiam verslui neapsimokėjo, valstybė nerodė iniciatyvos. Dabar už tai reikės susimokėti, laukia kelios sunkios žiemos. Galima sakyti, kad Putinas nugriovė Italijos vyriausybę. Ar bus tokių šalių dar daugiau? Kur yra Europos ištvermės ribos, kai karas rodėsi toli, o dabar jo pasekmės ateina jau ir į mūsų namus? Kas toliau? Ar yra planas B? Man trūksta Europos vieningos energetikos politikos, ypač tokiomis force majeure sąlygomis. Dabar kiekviena valstybė gelbstisi savarankiškai, pagal išgales. Putinas tikisi, kad Europa nebus atspari šalčiui ir pasiduos, išduos Ukrainą. Mūsų misija būtų nepasiduoti.