Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Skaitymo ir žiūrėjimo laikas:

25 min.

Signataras V. Jarmolenka: toks tada buvo gyvenimas – šalia purvo, bet jis neprilipdavo

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Vladimiras Jarmolenka. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras

„XX a. pabaiga tikrai pasižymėjo ekstremaliai dideliu politinių procesų greičiu ir globalinių pokyčių intensyvumu. Keitėsi pasaulio politinė architektūra“, – 2021 m. vykusioje konferencijoje kalbėjo VLADIMIRAS JARMOLENKA.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras, galvodamas apie prieš trisdešimtmetį vykusius procesus, sako: „Man pasisiekė dirbti su nuostabiais žmonėmis. Tiksliau sakant – aš dirbau Lietuvos komandoje.“ Pabrėždamas tai, kad yra Lietuvos rusas, V. Jarmolenka teigia lietuvybės įsikvėpęs iš draugų, gerų žmonių ir knygų.

Gyventi mokė geri žmonės

Astrachanėje gimęs Vladimiras Jarmolenka gyventi į Lietuvą atsikraustė vos dvejų. Iš Stavropolio kilusios mamos ir ukrainiečio tėvo sukurta šeima namus rado Kaune, Šančiuose, Čekų gatvėje. V. Jarmolenka ryškiai atsimena pavasarį, kai mirė Stalinas: kokia skaisti tuo metu buvo saulė ir jau tirpti pradėjęs sniegas.

Jis pasakoja, kad kaip tik tuo metu rusų mokykloje dirbusi mama sulaukė svečių: „Tada pas mamą atėjo rusų mokyklos mokiniai, nes ji buvo klasės auklėtoja. Tarp jų buvo visokių žmonių. Pagrindinis homo sovieticus bruožas – pavydas, žiaurumas ir noras sunaikinti. Močiutė padarė arbatos ir padavė jiems mylimiausią mano puoduką. Kai jie išėjo, klausiau jos, kodėl davė jiems mylimiausią mano puoduką. Ji atsakė – svarbu, kad išėjo.“

V. Jarmolenka mini, kad šeimoje buvo stengiamasi nekalbėti: „Mes nebuvom tremtiniai. Bet mano teta gyveno šalia Irkutsko, Rytų Sibire. Ten iš Baikalo išteka upė Angara, jos vanduo labai skaidrus. Kur teta gyveno, upėje atsirado nešvarumų, nuotekų juosta, ir vienoje upės pusėje tekėjo skaidrus, kitoje – juodas vanduo. Toks tada buvo gyvenimas – šalia purvo. Bet mums pasisekė, bjaurastis būdavo šalia, bet neprilipdavo. Aplink buvo gerų žmonių, jie mane mokino. Blogi žmonės savaime atsisijodavo. Žmonės, kaip ir gyvūnai, atpažįsta savus iš akių. Tai, ką pasakydavo vyresnieji arba draugai, kažkur įkrisdavo. Kai likdavau vienas su močiute, vis paklausdavau, ką reiškia vienas ar kitas dalykas.“

Darbas baigtas, laikas namo. Vytautas Sinkevičius ir Vladimiras Jarmolenka Maskvoje 1991 m. liepos 29 d. vakare. V. Jarmolenkos asmeninio archyvo nuotrauka

Biofizika ir Sąjūdžio pradžia

Baigęs rusišką 10-ąją mokyklą, V. Jarmolenka įstojo į biofizikos specialybę. Jis džiaugiasi, kad nuo vaikystės mokėjo abi kalbas – rusų ir lietuvių. Tačiau, prisiminęs stojamuosius egzaminus, neslepia, kad buvo neramu: „Man gerai sekėsi kalbėti, o ne rašyti. Gramatikos nesuprantu. O per stojamuosius egzaminus reikėjo rašyti rašinį rusų ir lietuvių kalbomis. Komisijai kilo klausimų. Tada dar drovėjausi kalbėti lietuviškai dėl savotiško Šančių akcento, nors lietuviškai viską supratau. Visgi įstojau. Mano grupėje buvo trys žydai, aš ir dar viena mergina – rusai, visi kiti lietuviai.“

V. Jarmolenka sako, kad studentais rūpinęsi dėstytojai vėliau tapo vyresniaisiais draugais: „Su profesoriumi Aronu Gutmanu vėliau įsitraukėme į Sąjūdžio veiklą. Iš mūsų dešimties berniukų grupės trys tapo signatarais, vienas Kauno meru, visi buvom Sąjūdyje.“

„Po Čekoslovakijos įvykių visiems pasidarė ankšta, net ir patiems kagėbistams. Prasidėjo Sąjūdis. Nebuvau Sąjūdžio Kauno taryboje, priklausiau tik darbo grupėms. Rusas tuo metu Lietuvoje negalėjo prisiliesti prie tautinių reikalų, nes tarybinė Lietuva neturėjo pilietybės įstatymo. Tačiau aš nesu rusas Lietuvoje, esu Lietuvos rusas – tai didelis skirtumas. Kartu su profesoriumi Gutmanu, kuris jau buvo mano draugas, dalyvavome šių darbo grupių veikloje“, – Sąjūdžio pradžią prisimena signataras.

Būsimas biofizikas ir sąjūdietis V. Jarmolenka dalyvavo kuriant naujus įstatymus: „Reikėjo parengti pilietybės įstatymą. Kaip tik tuo metu raginom žmones kalbėti, liudyti tarybinėje sistemoje nutikusius įvykius. Kagėbistai žinojo tikrą istoriją, jiems buvo baisu, kai žmonės kalbėdavo tiesą, kurios jiems nereikėjo. Mes kūrėme tuos įstatymus. Kai rusų valdininkams pasakėme, kad jų piliečiams, norintiems atvažiuoti į Lietuvą, reikės vizų, jie negalėjo šito suprasti. Jie nesuvokė, kad Lietuva yra atskira valstybė.“

Pūti ar nepūti?

V. Jarmolenka save vadina eiliniu sąjūdiečiu: „Mes šiek tiek pavėluotai įsitraukėm į atgimimą, atminties atgaivinimą. Kiekvienas vakaras po darbo turėjo būti skirtas Sąjūdžio veiklai. Tremtinių šeimos bijojo savo vaikus leisti į Sąjūdį – tai kartu buvo ir baimės nugalėjimo procesas. Kaune buvo kitaip nei Vilniuje – būdavo mažos grupelės, iš kurių rinkdavom vieną atstovą ir siųsdavom jį į Vilnių. Kartą pasiūlė siųsti mane. Pūti ar nepūti – šitaip klausėme Sąjūdžio metais. Šeima leido važiuoti, ir taip aš įsitraukiau. Lietuvybės sėmiausi iš draugų, gerų žmonių ir knygų. Kaip paskui paaiškėjo, mus stebėjo iš visų pusių.“

Prisiminęs darbą Aukščiausiosios Tarybos darbo grupėse, V. Jarmolenka sako: „Mūsų grupė buvo labai vieninga. Mums nereikėjo vienas kitam nieko aiškinti, žinojom, kada reikia kalbėti ar nekalbėti, su kuo bendrauti ar nebendrauti, kodėl vienu pasitikėti, kitu – ne.“

Derybų procesas

Signataras pažymi, kad Estija ir Latvija savo valstybių nepriklausomybės atkūrimo pereinamuosius laikotarpius buvo deklaravusios ir derybas vedė Rusijos pasiūlyto sutarčių projekto pagrindu, atitinkančiu jų deklaruotus tarpinius valstybinio suvereniteto statusus. Tuo tarpu Kovo 11-oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena, iš esmės pakeitė visuomenę – lietuvių visuomenė transformavosi iš „nebylios sovietinės liaudies“ į aktyvią dinamišką Tautą.

2021 m. konferencijoje V. Jarmolenka skaitė pranešimą „Lietuvos derybų su Rusija proceso aspektai „tarptautinių įvykių interjere“, kuriame nuosekliai paaiškino derybų su Rusiją procesą. Reikėjo valstybingumą įtvirtinančių derybų su SSRS. Derybas vesti buvo įgalioti Aukščiausiosios Tarybos Sąjūdžio daugumos deputatai. JAV ir kitos Vakarų valstybės perspėdavo SSRS vadovą Michailą Gorbačiovą nenaudoti prieš Lietuvą jėgos ir prie derybų stalo siekti „abipusiai priimtino sprendimo“.

V. Jarmolenka primena, kad tuo metu Lietuvai buvo taikoma ekonominė blokada, todėl buvo galutinai aišku, jog Kremliui priimtina derėtis tik dėl Lietuvos statuso numatytoje SSRS konfederacijoje. Dėl tokio statuso Lietuva derėtis nesutiko. 1990 m. gegužę Maskvoje įvyko skubos tvarka suderintas ir iš anksto neskelbtas pirmasis neoficialus Vytauto Landsbergio ir Boriso Jelcino susitikimas.

Vadovų pokalbis tête-à-tête tapo lemiamas dviejų vadovų ateities santykiams. 1990 m. rugpjūtį Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos ir Rusijos Federacijos komisijų konsultacinis posėdis, kuriame buvo svarstomas Lietuvos parengtas šalių santykių principų deklaracijos projektas. Lietuvos delegacija siekė sudaryti tokią visavertę tarptautinę sutartį, kuri nustatytų tarpvalstybinius šalių santykius pagal tarptautinę teisę kaip tarp dviejų nepriklausomų valstybių.

Po 1991 m. sausio įvykių, SSRS nusprendus panaudoti karinę jėgą prieš Lietuvą, Lietuva įtvirtino de jure atkurtos nepriklausomos valstybės įvaizdį kaip politinę realybę tarptautinėje aplinkoje. Rusijos Federacijos vadovas griežtai pasmerkė SSRS kariuomenės nusikalstamus veiksmus ir paskelbė Baltijos valstybių suvereniteto pripažinimą.

„Raundas Maskvoj, raundas Vilniuj“, – derybų su SSRS procesą apibūdina V. Jarmolenka. Per derybų raundus, delegacijoms susiderėjus dėl visų sutarties straipsnių, liko du esminiai nesutarimai: dėl SSRS 1940 m. įvykdytos Lietuvos aneksijos pasekmių pašalinimo nuostato bei Lietuvos ir Rusijos 1920 m. Taikos sutarties minėjimo sutarties preambulėje. Kadangi prieš šiuos nuostatus sutarties projekte buvo didelė opozicija Rusijos parlamente ir vyriausybėje, dėl jų atskirai vėliau teko tartis abiejų valstybių vadovams.

Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija

SSRS kariuomenės išvedimas iš Lietuvos

1991 m. liepos 18 d. Maskvoje įvyko Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir pirmojo Rusijos istorijoje prezidento Boriso Jelcino pirmasis oficialus susitikimas, kurio metu turėjo būti nuspręsta, ar sutarties preambulėje liks nuostatas, skelbiantis, kad prievartinio Lietuvos inkorporavimo į SSRS 1940 m. pasekmių pašalinimas sukurs papildomas pasitikėjimo tarp abiejų šalių ir jų tautų sąlygas.

1991 m. liepos 29 d. Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis pasirašyta. Praėjus trims savaitėms po sutarties pasirašymo, Maskvoje prasidėjo pučas. Tik alternatyviose derybose su B. Jelcino vadovaujama Rusijos Federacijos vyriausybe Lietuva galėjo išvengti susisaistymo su Rusijos valstybe valstybiniais ryšiais.

1992 m. sausio 17 dieną įvykusio abiejų valstybių vadovų susitikimo metu buvo susitarta neatidėliotinai pradėti šalių derybas dėl greito SSRS kariuomenės išvedimo iš Lietuvos tvarkos.

1991–1992 m. su Rusijos Federacija vykusiose derybose pavyko susitarti ir sudaryti teisingą Rusijos ir Lietuvos valstybinių santykių pagrindų sutartį, pagal kurią Rusijos Federacija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o vėliau – ir susitarimus dėl greito okupacinės kariuomenės išvedimo tvarkos. Galutinai kariuomenės išvedimo procesas buvo baigtas 1993 m. rugsėjo 1-ąją. Lietuvos teritorijoje neliko svetimos kariuomenės. Okupacijos laikotarpis baigėsi.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Vladimiras Jarmolenka. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Vladimiras Jarmolenka. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Vladimiras Jarmolenka. Kosto Kajėno videomedžiagos kadras
Susitikimas dėl Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Stasio Stačioko asmeninio archyvo nuotrauka
Trėmino minejimas Kaune 1989 m. birželio 14 d. Romualdo Požerskio fotografija
Pasieniečiai, Šventoji, 1992 m. rugpjūtis. Romualdo Požerskio fotografija
1990 m. lapkričio 23 d., Kaunas. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija
Rusijos kariuomenės palydos. Kaunas, 1993 m. rugpjūčio 31 d. Romualdo Požerskio fotografija

Už pagalbą rengiant pasakojimą dėkojame fotografui Romualdui Požerskiui.

Projektą iš dalies finansuoja Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien