2021 02 16

Ieva Šimanauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Signatarų sielų variacijos patikėtos trapiai amžinybei

Jonas Basanavičius su žmona Gabriela Eleonora Mohl (Vidne, apie 1885 m.). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto nuotrauka

Ak, tos moterys... Ne vienam vyrui per gyvenimą išsprūsta šie žodžiai – kartais kaip laimės ištara, kartais kaip nusivylimo gaida ar, neduok Dieve, pats baisiausias prakeiksmas. Skirtingais gyvenimo etapais šios sušmėžuodavo, o kartais ir neaplenkdavo dalies gerai kiekvienam atpažįstamų pasauliečių, Lietuvos valstybingumo kūrėjų – Vasario 16-osios Akto signatarų.

Kantriai palinkus prie šiųjų paliktų dienoraščių bei atsiminimų, kuriuose kruopščiai fiksuoti autobiografiniai, politiniai bei visuomeniniai gyvenimo įvykiai, galima aptikti ir vieną kitą dailiai atgulusį, širdį jaudinantį pasažą. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, bent keletą tokių istorijų, išvedžiotų pačių signatarų maniera, verta pristatyti ir maloniajam skaitytojui. Tokiu būdu inteligentiškos laikysenos, bet praeityje spėję nutolti veikėjai atgis kartu su jiems į parankes įsikibusiomis ir juos gyvenimo kelyje lydėjusiomis apsukriomis, tačiau supratingomis moterimis. 

Jonas Basanavičius ir jautrioji Gabrielė Eleonora Mohl

Vyriausiasis iš būsimų signatarų dr. Jonas Basanavičius, 1879 m. baigęs Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, kaip gydytojas ilgesniam laikui įsikūrė Bulgarijoje. Keičiantis politinėms aplinkybėms, kurį laiką jis ištrūko ir keliavo per Belgradą, Zagrebą, Sarajevą, Vieną bei Prahą. Taip sutapo, kad pastarajame mieste 1883 m. jis sutiko ir dešimčia metų jaunesnę mylimąją – Čekijos vokietaitę Elę. Pasižymėjusi ypatinga jautra ir subtiliu išsilavinimu, ji patraukė daktaro dėmesį, o pažintis peraugo į santuoką. Tik netikėta žmonos liga (džiova) pertraukė jų gražią draugystę, kurios neišdildomas pirmo įspūdžio momentas liko užfiksuotas J. Basanavičiaus autobiografijoje.

Persikeldamas iš Karoliaus aikštės į Vynasodų Palackio gatvę aš nė manyti nemaniau, kad čia mano širdžiai teks pergyventi vieną svarbiausių momentų visame mano gyvenime – karštą meilę. Beveik prieš namus, kuriuose aš gyvenau, kitoje gatvės pusėje, trečiojo aukšto lange kartą pastebėjau dailią merginą, kuri su kanarka žaidė […] Sykį atkreipęs į ją atidą, aš interesuotis pradėjau jąją arčiau pažinti. […] Buvo tai labai dali mergina: vidutinio ūgio, gražios vopos figuros su puikumi biustu, tamsios spalvos labai ilgais plaukais, žalsvomis akimis ir išblyškusiu labai liūdnu veidu, kursai ją darė be galo interesinga. Ją galima buvo tuomet priskirti prie gražiausių, interesingiausių Pragos merginų. Kaip iš namų sargo patyriau, jiji vadinosi Gabriela Eleonora Mohl, čekų vokietaitė – Bohmin. (Jonas Basanavičius, „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija, 1851–1922 m.“, Vilnius, 1997, p. 87)

Petras, Eglė, Bronislava Klimai ir Barbora Mėginaitė (dešinėje). Biaritzas, apie 1926–1929 m. Vitos ir Vaivos Lesauskaičių archyvo nuotrauka

Petro Klimo ir Bronės Mėginaitės gyvenimus sujungusi paslaptinga misterija 

Galima aptikti, kad signatarų santuoka įgaudavo formą sulaukus vidutiniškai 30-ies metų amžiaus. Tokiam skubos nebuvimui įtakos galėjo turėti jų pagrindinis laiko paskyrimas visuomeniniam darbui, o tai patvirtina paties Petro Klimo atvejis: 

30 metų suaugęs nuolatiniame darbe, aš nebuvau pratęs ieškoti nei pramogų, nei šeimos painiavų. Vienuolio gyvenimas su visais jo rigorizmais man atrodė aukščiausias luxus. Moteris vaidenosi tik kaip sunkinanti atsvara mano pasišventimui. (Petras Klimas, „Lietuvos diplomatinėje tarnyboje“, 1919–1940 m., Vilnius, 1991, p. 41)

Vis dėlto P. Klimo valingas nusiteikimas moterų atžvilgiu prarado prasmę, kai toje pačioje darbovietėje – Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, jis vis dažniau susidurdavo su už institucijos archyvą atsakinga Brone Mėginaite. Diplomato karjerą Romoje ir Paryžiuje atlikusiam vyrui ji tapo nepamainoma talkininke tiek organizuojant pasiuntinybės priėmimus, tiek lydint į kitų diplomatinių atstovybių, valstybinių institucijų organizuotus susitikimus.

Mano pažintis su būsimąja žmona, Brone Mėginaite, buvo jau sena. Karo metu ji mokytojavo Voroneže, o 1918 metais per Skandinaviją sugrįžo į Vilnių. Vėliau dirbo šifrante užsienių reikalų ministerijoje. Kai atėjo laikas apsisprendimo valandai, aš spyriausi nebūsiąs tinkamas šeimos žmogus dėl apsikrovimo darbais. Bet ji priėmė visas sąlygas. Šliūbą mums davė jos dėdė kun. Tumas-Vaižgantas Palangoje. Jis buvo tiek liberalus, kad net neužsiminė apie išpažintį, žinodamas mano antiritualinį nusistatymą. Nebuvo nė iškilmių. Aš net neturėjau puošnaus juodo kostiumo ir stovėjau prie altoriaus su pilkuoju darbiniu. Bet gal labai retai būna toks darnus, sklandus, meilės kupinas sugyvenimas, kaip buvo mūsiškis. (Petras Klimas, „Iš mano atsiminimų“, Vilnius, 1990, p. 336)

Mykolas Biržiška. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka (eksp. nr. P-20969)

Mykolo Biržiškos jaunystėje nuvilniję ir laimingai pasibaigę šposai

Temperamentingumu pasižymėjęs, iš Žemaitijos kilęs bajorų Antano ir Elžbietos vaikas – Mykolas Biržiška, priskyręs save kairių pažiūrų atstovams, buvo linkęs rizikuoti ir nuosekliai laikėsi savo įsitikinimų. Dar carinės Rusijos laikais, būdamas studentas, jis kalėjo Butyrkų, Kauno ir Vilniaus kalėjimuose, o vėliau 1919 m. ankstyvuoju bolševizmu bei 1922 m. lenkmečiu buvo patekęs į Vilniaus Lukiškių kalėjimą. Galbūt šie biografiniai momentai bent kiek gali paaiškinti ir vieną jaunystės nutikimą, kai, paveiktas stiprių jausmų, jis ėmėsi drastiško žingsnio, tokiu būdu vos netapdamas kadaise sindromu virtusiu, nelaimingai įsimylėjusiu jaunuoliu, kaip ir kiti, kuriuos kadaise provokavo liūdnai pagarsėjęs Johanno Wolfgango Goethe’s kūrinys „Jaunojo Verterio kančios“. 

[…] patyriau mūsų Helę esant susižiedavusią su nepažįstamu Petrapilio savivaldybės tarnautoju Višinskiu, dėl ko aš kažkodėl tiesiog juodai nusiteikiau. Kai ji prieš tai kurį laiką buvo susižiedavusi su VII kl. gimnazistu Stan. Ivaškevičium, tas manęs nei šildė, nei šaldė, atrodė visiškai natūralu. Čia betgi pasijutau artimo žmogaus, tiesiog sesers amžinai nustojęs (šiaip jau neatrodėva kits kitam artimu), taigi kad ir niekam nieko nerodžiau, bet vietos sau neatrasdavau. Man ir pačiam dabar neaišku, ką aš galvojau. Neaiški 17 metų nedrąsaus gimnazisto, kiek privengiančio žmonių, ypačiai moterų „logika“, kuri vieną gražią ar negražią dieną atvedė prie staliuko su veidrodžiu prie tėvo lovos, ant kurio gulėjo tėvo visados užtaisytas revolveris, ir įkišo revolverį į jaunuolio, tikriau gal vaiko rankas.

Kad ne veidrodis, nežinau kas būtų buvę, bet veidrodyje pamatęs prieš save kvailą fizionomiją su pristatytu prie smilkinio revolveriu, ir nusigandau ir pats sau juokingas pasirodžiau, atsargiai padėjau pavojingą ginklą savo vieton, išbėgau prie kitų ir jutausi lyg iš naujo gimęs: daužiausi, šokinėjau, juokavau. Nusiminimas, staiga užėjęs, staiga ir užgaišo. Apie šį „įvykį“ kitiems nepasakojau ne tik gėdėdamasis savo durnystės, bet ir bijodamas, kad nebūčiau palaikydamas buvęs tą valandą įsimylėjęs ar ką ir kad žinia apie tai nepasiektų mūsų Helės, tad ir nesudrumstų tų nuoširdžių ir giminiškų santykių, kurie mums suaugus tarp jos ir visų mūsų dar stipresni pasidarė, ypačiai jos ir abiejų mano brolių. Tik tėvui, jau studentas, kartą atkreipiau dėmesį, jog neatsargu revolverį laikyti taip prieinamą, nes gali koks kvailas jaunuolis imti ir nemalonų šposą iškrėsti. Tėvas lyg ir paabejojo tokia galimybe, bet revolverį, rodos, paslėpė. (Mykolas Biržiška, „Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose: (iš 1882–1901 m. atsiminimų, pasakojimų ir raštų)“, Kaunas, 1938, p. 313–314)

Stulginskių šeima (apie 1923 m. prezidentūroje Kaune): Ona Matulaitytė-Stulginskienė, Aldona Stulginskaitė ir Aleksandras Stulginskis. Asmeninio A. Stulginskaitės-Juozevičienės archyvo nuotrauka

Aleksandro Stulginskio ir Onos Matulaitytės sąskambis

Anuomet signatarų apsisprendimą vesti veikė sudėtingi ir nevienareikšmiai viešojoje erdvėje vykstantys debatai apie tai, ką pridera vesti inteligentui, puoselėjančiam lietuvybės darbus – išsilavinusią ir lenkiškoje kultūroje išaugusią bajoraitę ar tik geriausiu atveju skaityti mokančią lietuvę, kilusią iš valstiečių šeimos. Vis dėlto didžioji dauguma rinkdamiesi gyvenimo partneres susiejo gyvenimą su tos pačios socialinės kilmės atstovėmis. Tarp jų ir valstiečių šeimoje augęs antrasis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, susižiedavęs su Ona Matulaityte. Žavinga pastebėti, kad jų darnios meilės sąjunga atsispindėjo ir vienturtei dukteriai suteikus vardą Aldona, kuriame prasmingai susilieja sutuoktinių vardai. 

Sūduvių žemės lygumų duktė, augusi ir brendusi prie pat Marijampolės gražiuose pašešupiuose. Jos charakteris lygus, kaip lygūs jos krašto laukai, jos būdas gražus, kaip gražios Šešupės pakrantės. Mokslai ir miesto gyvenimas jos natūralumo nepakeitė, pasiliko ir būdama prezidentienė, kaip nesugadinta kaimo mergaitė. Gilus inteligentiškumas ir švelnus paprastumas veiksmuose ir žodžiuose darė ją patrauklia. Ją mėgo ne tik lietuviai, bet ir aukštieji kitų valstybių ponai. Į politiką ji nesikišo ne dėl to, kad ji jos neinteresuotų ir kad jos nemėgtų, bet žinojo, kad tai ne jos darbas ir nenorėjo vyrui kliudyti ar daryti toj srity jam savo įtakos. Su kitais kalbėdavo paprastai nepolitinėmis temomis. Tačiau atsiradus reikalui, kai to reikalavo Lietuvos gerovė, ji sugebėdavo ir politinėmis temomis kalbėtis, visai laisvai kalbėdama keliomis vakarų Europos kalbomis. (Aleksandras Stulginskis, „Atsiminimai“, Čikaga, 1980, p. 171–172)

Iš kairės: Steponas Kairys, signataro dukterėčia Bronė Kairytė, žmona Ona Leonaitė-Kairienė ir jos mama. Birutės Raupelytės-Žukauskienės asmeninio archyvo nuotrauka

Steponas Kairys ir Onutė Leonaitė: iki kol karas išskirs…

1940 m. birželio 14 d. prasidėję įvykiai, kai Lietuvos užsienio reikalų ministrui buvo įteikta SSRS vyriausybės nota, pasikėsinusi į šalies valstybingumą, po kurios sekė priešiškai nusiteikusių Vokietijos ir SSRS valstybių karinės intervencijos, užsibaigusios sovietine okupacija, nulėmė daugumos signatarų tragiškus likimus. Pavyzdžiui, Steponas Kairys, visą gyvenimą pasižymėjęs kaip aktyvus politinio ir visuomeninio gyvenimo veikėjas, ir toliau nesitraukė, įsijungė į Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) veiklą, dėl antisovietinės veiklos iškilus pavojui gyvybei išsikėlė į JAV. Žmona Ona Leonaitė tuo tarpu liko Lietuvoje, tik neilgam, nes tuojau pat 1948 m. buvo areštuota ir aštuoneriems metams ištremta į Irkutsko sritį. Steponas Kairys, nenorėdamas, kad dėl jo veiklos ir toliau kentėtų žmona, pasitraukė iš VLIKo, tačiau, greičiausiai tikėdamasi išsivaduoti iš nesibaigiančių persekiojimų, Ona nusprendė formaliai santuoką su vyru 1957 m. birželio 11 d. nutraukti. 

Aš ir šiandien be gilaus liūdesio negaliu pagalvoti, ko esu nustojęs mano žmonos Onutės Leonaitės-Kairienės asmenyje. Tai buvo krištolinės sielos ir gražių būdo savybių žmogus, su kuriuo likimas man skyrė ilgus metus pavydėtinam minčių ir siekimų sutarime gyventi. Bendrame gyvenimo kelyje ji buvo man veikliu palydovu, bendradarbiu ir mano budriu pasiaukojančiu sargu, žiūrėjusiu, kad sveikas ir gyvas būčiau, kad niekas nepakenktų mano geram vardui. Buvome visai sutapę savo siekimais ir veikla. Ji nesvyruodama sutiko, kad pasitraukčiau nuo hitlerinės okupacijos ir beartėjančių bolševikų į laisvuosius Vakarus, pati tikrai nujausdama, kad bolševikų gali būti suimta ir išvežta. Ir 1948 m. Onutė buvo išremta į Irkutsko sritį, apgyvendinta Skoropadės kaime, kur išvargo iki 1956 metų. Iškankinta sugrįžo į Lietuvą ir 1958 m. birželio 11 d. mirė Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse šalia tėvų. (Steponas Kairys, „Tau, Lietuva“, Niujorkas, 1964, p. 8–9)

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien