„Šiluma, kuri dvelkia iš Tavo laiškų, mane užburia…“. Iš N. Bražėnaitės ir J. Lukšos-Daumanto susirašinėjimo: Meilė

Nuo 1954 m. Nijolė gyvena Niujorke. Jai dabar 97-eri. 2020-ųjų rudenį moteriai teko mėnesį praleisti ligoninėje, o artimiesiems dėl pandemijos buvo griežtai uždrausta ją lankyti. Kas vakarą jai skambindavau ir ilgai kalbėdavomės.

Norėčiau tikėti, kad mūsų pokalbiai padėjo jai nors trumpam užmiršti ligą ir izoliaciją. Daug kalbėjome ir apie praeitį, ir apie pokarį, kaip Nijolė mėgsta sakyti, „anuos nepamirštamus laikus ir žmones“. Pasakodama apie tą gyvenimo tarpsnį, Nijolė stebisi, kad, likus trejetui metų iki šimtmečio jubiliejaus, ji vaikystę ir jaunystę atsimena daug ryškiau nei dabartinių laikų detales.

Ji prisimena, kad po karo Paryžiuje visi skaitė Antoine de Saint Exupery „Mažąjį princą“ (pranc. „Le Petit Prince“). Nijolė pasakoja: Tai buvo labai populiari knyga. Kai aš gyvenau Paryžiuje, knyga buvo ką tik išleista – Exupery rašė apie tėvynės meilę. Ši knyga palikusi įspūdį ir Juozui: „Jis buvo idealistas.“

1949 m., kai jų draugystė dvasiškai sustiprėjo, Juozas su Nijole dalinosi savo mintimis, džiaugėsi, kad jų pažiūros į gyvenimo prasmę ir laimę sutapo. Jų meilė vieno kitam atspindi ir jų abiejų mėgstamoje knygoje „Mažasis princas“. 

Džiaugiuosi, kad aš Tave sutikau gyvenime – su tokiomis pažiūromis į gyvenimo prasmę ir laimę. Didžiuojuos, kad Tau tinka, pilna to žodžio prasme, lietuvės patriotės vardas. Tavoji pažiūra į meilę (jei ją turi iš Tavo skaitytos Antoine de Saint Exupéry) visiškai sutinka su manąja, kad mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės. Nereikia tad tragiškai vertinti padėties, susijusios su uždaviniais vergovę pašalinti. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 01 12)

Kauno Vytauto Didžiojo universitete architektūrą studijavęs Juozas Lukša nuo 1941 m. įsitraukė į Lietuvos pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui. Ginkluoto pasipriešinimo vadovybė suteikė specialius įgaliojimus Juozui Lukšai atstovauti laisvės kovos sąjūdžiui Vakaruose. Lukša su savimi iš Lietuvos išsinešė galybę dokumentų ir liudijimų, tarp jų ir prancūzų kalba rašytą laišką Jungtinėms Tautoms bei lotynų kalba rašytą laišką Romos popiežiui Pijui XII. Laiškuose aprašyti masiniai Lietuvos žmonių ir pasipriešinimo dalyvių ir jų rėmėjų trėmimai į Sibirą. Iš Katalikų Bažnyčios laiške tebuvo prašoma „atjautos ir paguodos žodžio“.

Lukšos užduotis buvo susitikti su kontaktiniais asmenimis Vakarų Europoje, perduoti informaciją ir dokumentus apie Lietuvos ginkluotą pasipriešinimą prieš sovietų okupantus ir įtikinti Vakarus įsikišti, sustabdyti masinius lietuvių trėmimus į Sibirą. Jo misija buvo rasti atsakymus į du esminius klausimus: ar Lietuvos pasipriešinimo judėjimas gali tikėtis Vakarų ir Sovietų Sąjungos konflikto artimiausiu metu? Ir ar Vakarai ketina padėti išlaisvinti okupuotas šalis, atsidūrusias anapus geležinės uždangos?

Likus kelioms dienoms iki 1947 m. Kūčių, Lukša su keliais bendražygiais prasilaužė pro geležinę uždangą pasienio zonoje tarp pokario Rusijos Kaliningrado anklavo ir Lenkijos. Iš Lenkijos pasiekė Gotlandą Švedijoje, kur susisiekė su rezistentu Jonu Pajauju. Tada nukeliavo į Prancūziją.

Nijolė su Juozu susipažino Paryžiuje 1948 m. liepos mėnesį. Nijolės senas bičiulis, rezistentas ir architektas Jonas Pajaujis, supažindino Nijolę ir Juozą. Jis paprašė Nijolės aprodyti Juozui ir jo bendražygiams Paryžių. Juozą labai domino miesto architektūra. Karo metais jis studijavo architektūrą Kaune, o iki studijų pabaigos likus vos metams, pasitraukė į pogrindžio rezistenciją. Juozui Paryžiaus architektūra buvo įdomi, – prisimena Nijolė. – Kol dar nesusirgau mes eidavome pasivaikščioti po Paryžių ir jis žiūrėdavo į pastatus architekto akimis.

Juos iš pradžių siejo bendros vertybės: Man jisai buvo paslaptingas žmogus – visada linksmas ir gražus, – prisimena Nijolė. – Vėliau sužinojau, kas jis iš tikrųjų buvo. Jo nebuvo įmanoma atkalbėti nuo grįžimo į Lietuvą. Juozas griaužėsi, kodėl jis čia, o ne Lietuvoje. Jis išreikšdavo savo mintis man rašydamas.

Nuo 1948 m. pradžios Nijolė dirbo Šv. Antano ligoninėje (L‘hospital de St. Antoine) Paryžiuje Kraujo transfuzijos centro laboratorijoje, o tų pačių metų lapkritį jai buvo diagnozuota plaučių tuberkuliozė – todėl teko šešiems mėnesiams gultis į tą pačią ligoninę gydytis.

Juozas privalėjo nuolat slapstytis, be to, jo tarnyba – pirma su Prancūzijos žvalgyba ir po to – Amerikos CŽV, užėmė jo laiką. Tuo metu Juozas neregistruotas gyveno Paryžiuje, naudojosi padirbtais asmens dokumentais. Jis slapstėsi ir nuolat keitė savo gyvenamąją vietą. Jo laiškų vokų adresų įvairovė tai byloja: 33 Rue St. Amand, 33 Rue Delambre, Hotel de Baines, Rue du Maine, 57 Edgar Quinet, 5 Rue des Carmes ir kiti. Juozas saugojasi, kad jo pėdos nebūtų susiektos. Lietuvoje partizanai turėjo slapstytis, tai jis Paryžiuje, keitėsi gyvenamąsias vietas, – atsimena Nijolė.

Juozas gyveno su pramanytais vardais, kuriems nestokojo humoro. Pavyzdžiui, Adam Mickiewicz. Ši pavardė, matyt, Nijolei sukėlė rašybos sunkumų, nes viename savo laiške Juozas juokauja:

Pirmiausiai, tai Tu dar tiksliai nesurenki mano pavardės raidžių. Paskutiniosios dvi sukeistos vietomis ir trečioji nuo galo nebereikalinga. Tatai gal reiktų suprasti [kaip] per mažą manimi domėjimąsi, kad net ir pavardės nežinai!!! Bet, Niliuk, nenustebk: kai man reikia ją sužinoti, taip pat neapsieinu be pažiūrėjimo į pasą. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 02 19)

Po to, kai prancūzų žvalgyba nutraukė ryšius su Lietuvos partizanais, Juozas ieškojo būdų grįžti į pavergtą tėvynę tęsti kovą toliau. Galiausiai jį surado Amerikos lietuvis Antanas (Tony) Vaidila, kuris jį suvedė su Amerikos CŽV.

Juozas vos kelis kartus tegalėjo aplankyti Nijolę, kai ji buvo perkelta iš Paryžiaus į sanatoriją Sancellemoz, esančią už 600 km nuo Paryžiaus. Juozo laiškai buvo atrama Nijolei kovojant su ilgai nesitraukiančia liga, o Nijolės laiškai padėjo Juozui nepasiduoti nevilčiai. Abu jie per karą prarado brolius ir tėvus. Abu matė, kaip jų namus sunaikino sovietų okupantai, abu tikėjosi vieną gražią dieną grįžti į tėvynę ir gyventi ramų taikų gyvenimą, koks buvo iki karo. Abu tvirtai tikėjo tuo, kad būtina kovoti už Lietuvos laisvę, o pareigą tėvynei laikė svarbiausiu dalyku. Mūsų šeimos – Juozo keturi broliai, mano brolis Mindaugas – žuvo arba buvo kalėjime, – pasakojo Nijolė.

Skaitydama visą sukauptą dvejų metų jaunos įsimylėjusios poros korespondenciją ir kalbėdama vos ne kas vakarą su Nijole, taip pat prisiminus mūsų su Nijole pokalbius per trisdešimt metų draugystės, negaliu atsižavėti Nijolės ir Juozo meilės gilumu ir švelnumu.

Nijolė ir Juozas pradėdavo savo laiškus mielais kreipiniais. Juozas kreipdavosi į Nijolę: Mano Brangus Dienų Žiburėli, Mano Širdies Karalaite, Mano Dienos ir Nakties Saule, Auksel, Mano Rupulis, Mano Širdies Vagilka, Mano Brangus Dienų Žiburėli. 

Nijolė (Niliukė) kreipdavosi į Juozą (Juozuką): Mano Širdies riteri, Skrupulukas (nes skrupulingai ja rūpindavosi) arba Mano Latras (taip vadino nes gyveno pigesniame Paryžiaus bohemiškoje kvartale ir dar dėl to, kad klajojo po pasaulį). Viename laiške ji net kreipiasi į Juozą: „Mano mielas bandite.“ 

Ką Tu veiki, mano mielas bandite? Tu man liepi Tave taip vadinti, pildau Tavo norą sakydama, kad banditas nelygus banditui. Norėčiau išgalvot geriau, negu auksas ir perlas, tačiau nieko nerandu, geresnio už tą banalų žodį meilę. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1948 03 18)

Nijolė iš karto atpažino, kad jų meilė bus „kitokia, negu įprasta“ ir su šmaikštumu ir meile vadina Juozą savo „latru klajūnu“:

Rašai, kad man nepavydi turėt tokį klajūną, kaip Tave. O aš pati kitoms nė kiek nepavydžiu, kai matau turinčias „sėslius“, nes aš pati jaučiuosi laimingesnė su savo latru klajūnu, negu jos su savo „sėsliais“. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 05 02)

O užbaigdavo laiškus siųsdami vienas kitam „busiukus“ (bučinius), net suskaičiuodami, kiek jų turėtų būti. O „busiukais“ tikrai jie nebuvo vienas kitam šykštūs: Tave, mano Meile, karštai karštai bučiuoju ir, kaip visada, glaudžiuosi bent mintim prie Tavęs ir gyvenu tuo palaimintu gilios ir nepamainomos meilės jausmu. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 01 31)

O Juozas: Deduos prie vėjo bučkių Tavuos skruostuos… (Juozas  Nijolei, Paryžius, 1949 08 11)

Kartais pradėdavo savo laiškus nuo „busiukų“: Siųsdamas šiai dienai Tau mano skirtus busiukais sveikinumus… (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 03 30) Taip pat vienas kitam mandagiai padėkodavo už atsiųstus „busiukus“:

Ačiū Tau už Tavo vėlyvus busiukus. Jeigu save laikai nedroviu, tai ką turėtum apie mane pagalvot, kai aš Tau bet kuriuo nakties laiku busiukus siunčiu, jeigu tik prabundu. (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1949 05 18)

Šilti mieli žodeliai ir „busiukai“ buvo siunčiami 600 kilometrų pirmyn atgal tarp sanatorijos Sancellemoz prie Šveicarijos sienos, kur Nijolė turėjo prabangą gydytis Prancūzų socialinės pašalpos dėka (Sécurité sociale), ir Paryžiaus, kur Juozas slėpėsi, rašė memuarus apie rezistenciją prieš Sovietų okupantą ir ieškojo kelio atgal į Lietuvą.

Laiškai, rašyti su šiluma ir atvirumu, suteikė tiek Juozui, tiek Nijolei stiprybės išgyventi pokario vargą ir neviltį. Juozas aprašo tą šilumą jo laiške, skirtame Nijolei:

Šiluma, kuri dvelkia iš Tavo laiškų, mane užburia. Norėčiau kiekvieną minutę, kada Tavyje pradeda viešpatauti vienuma ir ilgesys manęs, džiaugtis su Tavim ir būti laimingas kaip niekad. Deja, tolių kliūtys mums tai sutrukdo. Išvis likimo Dievas yra pavydulingas. Tu lipdyk, žmogau skruzdės kruopštumu ir meilė sau ateičiai rūmus, o jis vienu rankos mostelėjimu patrikdo visa, ir palieka tik ilgesio kančia ir laimės miražai. (Juozas Nijolei, Paryžius, 1949 05 10)

O Nijolė atsakydavo Juozui su tokia pat šiluma ir emociniu intensyvumu:

Mano brangus Juozuk,

Kaip Tau pasakyt ačiū už Tavo tokį puikų laišką su Tavo taip brangiom mintim ir išreikštais jausmais? Esu be galo laiminga turėdama Tavo meilę man tokią, kokią aš visada norėjau turėt, ir just kartu su Tavim visiškai tą patį. Argi gali būt pasauly kas gražesnio už tai? Aš taip pat, mano Juozuk, netikiu, kad mano siela kada nelydėtų Tavęs visur, kur tik Tu bebūtum. Gyvenimo realybė ir reikalavimai gali mudviem daug kur pastot kelią, tačiau gal Dievas leis iš viso to išeit laimėtojais ir gyvenimui, kurį Lietuva vadinu, ir mudviem abiem. Tikėkim, Juozuk, kad gyvenimo realybė nebus per daug žiauri, ir leis mudviem ne tik iš toli, bet ir iš arti, džiaugtis vienas kitu. Aš vien tik gyvenu ta mintim ir vis savęs klausiu, ar visos šios dabartinės sąlygos leis visa tai suderint? Tu juk žinai, kad ne kliūtim kovai už laisvę, bet tik jos skatintoja norėčiau būt ir kartu su Tavim viskuo, mūsų džiaugsmais ir skausmais, dalintis. Taip pat ir savo visa Tavęs ištroškusia siela nenorėčiau Tau priklausyt ir Tau gyvent ne tolybių atskirtai, bet iš arti, arti.

Su Tavo atvažiavimu šis uždarytas ir tuščiai atrodantis gyvenimas prisipildė džiaugsmu, ir bent mano siela perpildyta Tavim. Juk manęs nieks netrukdo Tavim gyvent ir Tavęs ilgėtis, o Tave šventos pareigos išblaško. Tačiau, kaip yra gera turėt tą šventą ir tyrą meilės jausmą savyje, kurio nieks atimt negali ir kuris viską viršys ja. Tau, mano brangi Meile, siunčiu visa tai, ką žodžiais išreikšt negaliu, bet žinau, kad Tu junti, ir bučiuoju Tave karštai karštai.

Tavo Širdis (Nijolė Juozui, Sancellemoz, 1950 01 26)

Paklausiau Nijolės – o išdrįsau paklausti tokį klausimą tik po ilgametės draugystės – ar ji nebandė perkalbėti Juozą, paprašyti jo negrįžti į Lietuvą kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Juk jis galėjo likti kartu su ja, su savo žmona Vakaruose. Nijolė prisipažino, kad jos dėdė Petras Karvelis bandė Juozą atkalbinėti nuo misijos ir grįžimo atgal į Lietuvą, taip pat jų artimas draugas Jonas Pajaujis. Tačiau, anot Nijolės, jo atkalbėti buvo neįmanoma.

Nijolė, prisimindama savo ir Juozo meilės istoriją, man pasakoja:

Aš žinojau pamildama jį ir ištekėdama už Juozo, kad jis turi išpildyti savo misiją Lietuvai. Aš žinojau, kad, jeigu Juozas nebūtų to padaręs, jis nebūtų galėjęs gyventi su savimi. 

Nijolė atsiduso ir aiškino toliau: Apie tokius dalykus gyvenime nereikia daryti jokių logiškų išvadų. Kai esi toje padėtyje, negalvoji, kad kitaip gali būti. Darai, ką jauti. Mes visą laiką galvojome: „O gal Dievulis dar leis mums susitikti?“ 

Valandėlę patylim, tada Nijolė sako: Aš negalėjau Juozui įsikibti į švarką ir nepaleisti.

Prisimenu sakinį iš Juozo paskutinio laiško Nijolei, rašyto 1950 m. rugpjūtį, prieš pat išskrendant į savo misiją: Kai kartais mūsų pabrolys (J. Būtėnas) pastebi mane, Tavyje skendintį, atsidūsta ir taria: „Aš bijau, Juozel, kalbėti su Tavim… Mačiau, koks Tu buvai laimingas ir sunkiai suprantu, kaip tu dabar gali nepastebimai tai pergyventi…“

Aš paklausiu Nijolės, kaip ji jautėsi, kai paskutinį kartą su Juozu atsisveikino.

Nijolė man sako: Kai atsisveikinome paskutinį kartą, aš savo emocijas sulaikiau. Aš nenorėjau, kad jam būtų dar sunkiau. Jis ir taip kentėjo dėl mūsų išsiskyrimo. Aš turėjau tylėti, kentėti, išturėti…