Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Šiluvos deklaracija. Užduokime esminį klausimą

Povilas Aleksandravičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Komentaras perskaitytas 2021 m. spalio 16 d. Katalikų radijo „Mažoji studija“ laidoje „Popiežius ir pasaulis“.

Prieš keletą savaičių universitete filosofijos seminaro metu nagrinėjome Platono Olos alegoriją. Žmonės, surakinti grandinėmis, atgręžti į sieną, negalintys pasukti galvos, mato prieš akis bėgančius daiktų šešėlius, o į pačius daiktus pažvelgti negali.

Toks yra mūsų gyvenimas: tikrovę matome ne tokią, kokia ji yra, bet pilką, susiaurintą, bedvasę. Kaip išsilaisvinti iš grandinių? Kaip nukreipti žvilgsnį nuo tikrovės šešėlių ir pamatyti pačią tikrovę – turtingą, švytinčią, gyvą? Kaip išskleisti prigimtį, tapti laimingiems?

Studentai samprotavo šiais klausimais, o vienas iš jų ištarė sakinį, kuris mane, kaip krikščionį, sukrėtė: „O ar tas liūdesys, kuris yra būdingas surakintiems ir tikrovės nematantiems žmonėms, nėra krikščionybės bruožas? Juk Bažnyčia pasisako už liūdesį, už tai, kad žmonės nebūtų laisvi, būtų surakinti ir klausytų tik jos.“ Teko ir vėl savęs paklausti: kodėl Bažnyčia ir liūdesys, krikščionybė ir grandinės jaunų žmonių akyse vis dar yra sinonimai?

Rodos, Lietuvos Bažnyčia skleidžia viltingą žinią apie žmogų ir jį mylintį Dievą. Štai šių metų rugsėjo 12 d. Šiluvoje, baigiantis tradicinėms atlaidų iškilmėms, buvo paskelbta deklaracija, kurioje randame daug gražių teiginių apie žmogaus prigimtį. Pabrėžiamas žmogaus troškimas būti laimingam, gėrio, grožio, tiesos ilgesys. Akcentuojama, jog tik laisvas žmogus gali išskleisti jo prigimtyje glūdintį potencialą ir kad Kristus padeda skleistis šiai laisvei. Man ypač patiko sakinys apie tai, kad, norint realizuoti mūsų prigimties potencialą, būtina atpažinti „Kūrėjo balsą ir veikimą kūrinijoje“. Tačiau kaip tik šis teiginys privertė susimąstyti.

Kas įvyksta, kai yra realiai atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas jo kūriniuose? Visa pabunda iš sąstingio. Visa ima judėti, tampa dinamiška ir gyva. Viskas – konkretu. Kiekvieno žmogaus gyvenimas ima skleistis tūkstančiais niuansų ir spalvų. Nė vienos problemos ir poelgio tuomet nėra įmanoma išsemti gražiomis teorijomis ir abstrakčiais paaiškinimais. Kai Dievo balsas ir veikimas yra atpažįstamas žmogaus prigimtyje, išryškėja asmens unikalumas, kurio klausomasi su meile, ir tampa aišku, koks nepakartojamas yra kiekvieno žmogaus gyvenimas. Blogis ir gėris atpažįstami konkrečiai. Tuomet nustojama žmonėms primetinėti teorines gėrio ir blogio sampratas, bet su meile įsiklausoma į jų skausmus, poreikius ir polėkius, kurie neretai buvo užgniaužti, ir su geranorišku rūpesčiu žvelgiama į realias, išties griaunančias, o ne tik katekizmo sąrašuose vardinamas, nuodėmes. Kai yra atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas, teisingi sprendimai gimsta kartu su jėga, leidžiančia juos įgyvendinti, jie jau nėra teoriškai išvedami iš abstrakčių schemų, paliekant žmones bejėgius ir verčiant jaustis kaltais.

Galbūt svarbiausia yra tai, kad Dievo balsas ir veikimas kuria nauja – tai, ko dar nebuvo. Todėl žmogaus prigimtis transformuojasi, asmuo auga, sąmonė atskleidžia tai, apie ką niekas nė pagalvoti negalėjo. Iš čia – nuolatinė viltis. Dievo balsas ir veikimas – tai kūryba, naujovė, konkretumas, tikslumas, meilėje ryškėjantys niuansai. Kai yra atpažįstamas Dievo balsas ir veikimas, žmogus yra sukrėstas savo potencialo ir žino, kur glūdi jo laimė. Tada žmogus yra tvirtas kaip mylintis ir vis naujai pažįstantis, o ne kaip visažinis, valios jėga prievartaujantis kitus ir save. Tada žmogus žino, ką reiškia būti laisvam, nes laisvas jis yra: jis žino, kad laisvė – tai naujo įsiveržimas į visa, kas buvo, ir seno atgaivinimas netikėčiausiais būdais. Dievo balso ir veikimo atpažinimas jo kūriniuose – tai gyvybė.

Moteris meldžiasi bažnyčioje
unsplash.com nuotrauka

Dabar užduokime esminį klausimą: kokį žmogaus prigimties ir Dievo veikimo joje vaizdą palaiko Lietuvos Bažnyčia? Nepaisant puikių iniciatyvų, tikros išminties ir nesuvaidintos meilės, būdingos keletui Lietuvos kunigų, vienuolių ir pasauliečių, teorinis karkasas ir dorybių sąrašai, o ne gyvas žmogus ir jo sielos dinamika yra Bažnyčios dėmesio centre. Kaip trūksta vedimo į gyvą žmogaus prigimties ir joje veikiančio Dievo patyrimą! O be šio patyrimo mūsų moralinis gyvenimas virsta tik pareigingu, tačiau sausu, bedvasiu, galiausiai – prievarta dvelkiančiu moralizmu. Liūdesys ir grandinės, kaip sako jaunimas. Juk jeigu turime tik teoriją, o ne gyvą patirtį, tai psichologinį gyvenimą, mąstymą, emocijas, kūną bandome pritempti prie negyvo idealo. Gražios šnekos apie Dievą ir žmogaus prigimtį, jų neišgyvenant realiai, veda į savęs ir kitų žmonių valios prievartavimą. Štai kodėl tarp Lietuvos krikščionių matome tiek daug psichologiškai sužalotų žmonių. Jie mėgsta kalbėti apie žmogaus prigimtį ir Dievo valią, o viduje yra liūdni tarsi žmonės be Dievo. Ar ne čia glūdi viena iš priežasčių, dėl kurių daugelis atmeta krikščionybę?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šiandien teorinių deklaracijų neužtenka. Pernelyg daug žmonių yra patyrę, kad gražūs žodžiai maskuoja veidmainystę, liūdesį ir grandines. Dievo tiesa nėra teorija. Dievas ryškėja žmogaus gyvenimo konkretume ir niuansuose, kurie negali būti išsemti teoriškai, bet gali būti užčiuopti per meilę ir dinamišką pažinimą. Kai atsiras daugiau krikščionių, daugiau kunigų, kurie bus pajėgūs realiai atpažinti Dievo balsą ir veikimą gyvoje konkretaus žmogaus prigimtyje ir nepakartojamose jo gyvenimo situacijose, tuomet Bažnyčios žodis vėl bus girdimas. Žmonės išgirsta tai, kas jų širdims yra išties aktualu. O kol Bažnyčiai teorinė schema bus svarbesnė už gyvą žmogų, Dievo bus ieškoma kitur, ne Bažnyčioje.

Komentaro autorius dr. Povilas Aleksandravičius yra MRU Žmogaus ir visuomenės studijų fakulteto docentas, www.mruni.eu

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu