Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Simo Kudirkos šuolis į laisvę. Žvilgsnis po 50 metų

Jutubo kadras iš Giedrės Žičkytės dokumentinio filmo „Šuolis“, 2020 m.

Lapkričio 11–29 dienomis virtualiai vykusiame Niujorko dokumentinių filmų „DOC NYC“ festivalyje buvo rodomas ir Lietuvoje gyvenančios režisierės Giedrės Žickytės dokumentinis filmas „Šuolis“, skirtas prisiminti lietuvį Simą Kudirką ir visą pasaulį sukrėtusį įvykį, apie kurį buvo sukurta filmų, parašyta ne viena knyga.

Vienos iš jų – „Day of Shame“ („Gėdos diena“, lietuvių kalba išleista 2013 m.)  – autorius Algis Rukšėnas pasidalino mintimis apie G. Žickytės filmą ir apie tai, kokia jam atrodo S. Kudirkos šuolio prasmė žvelgiant šiandienos žmogaus akimis.

Kaip keistai kartais susidėlioja datos. Nežinia, ar tai vyksta atsitiktinai, ar kažkieno valia? Ir visai neaišku, kodėl. Tikriausiai tam, kad praėjus laikui, prisimintume ir galbūt naujai įvertintume kai kuriuos praeities įvykius ir jų prasmę.

Filmas „Šuolis“ – tai  pasakojimas apie buvusį sovietinio laivo „Sovietskaja Litva“ radistą Simą Kudirką, kuris Šaltojo karo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos metu bėgdamas iš „peklos“, kaip pats pavadino sovietinę sistemą, peršoko į amerikiečių kranto apsaugos laivą „Vigilant“. Tačiau laivo vadas, paklusęs admirolo Williamo B. Elliso sprendimui, bėglį sugrąžino jo reikalavusiems sovietams.

Visi Amerikoje gyvenantys vyresniosios kartos lietuviai prisimena tą visus sukrėtusią istoriją ir jos tęsinį – JAV ir visame pasaulyje kilusios masinės demonstracijos, taip pat Amerikos lietuvių pastangos lėmė, kad Sovietų Sąjungoje S. Kudirka buvo anksčiau laiko išleistas iš lagerio, kuriame atliko bausmę „už tėvynės išdavimą“,  ir su visa šeima atvyko gyventi į JAV.

Simas Kudirka. Fotografija iš sovietinio paso. Lituanus.org nuotrauka

Keistai sutapo, kad filmas „Šuolis“ buvo parodytas tuomet, kai nuo S. Kudirkos bandymo pabėgti praėjo lygiai 50 metų. Lietuvio laivo radisto, tuo metu dar tik 40-mečio vyro, dramatiško šuolio data – 1970-ųjų lapkričio 23-ioji, prieš pat Padėkos dieną, kuri tais metais buvo švenčiama lapkričio 26-ąją. Šių 2020 metų Padėkos diena taip pat švenčiama lapkričio 26-ąją. Prieš keliolika metų atgal į Lietuvą gyventi grįžęs S. Kudirka šių metų pavasarį atšventė savo 90-metį.

G. Žickytės filme – šio laisvės kovos simboliu tapusio žmogaus istorija, pasakojama, žvelgiant į praeitį dabartinėmis jos dalyvių akimis.

Ir tai nėra paprastas pasakojimas, tai skausmingas to meto įvykių prisiminimas. Filme apie juos kalbantys vyrai netramdo ašarų. Nes tie prisiminimai – tarsi surandėjusios žaizdos pjūvis. Jeigu kas leistų juos pakartoti – tikriausiai kiekvienas iš jų dabar elgtųsi kiek kitaip. Nes tas šuolis pakeitė ne vieno žmogaus gyvenimą.

Žurnalistas ir  rašytojas, ne vienos knygos autorius Algis Rukšėnas netrukus po S. Kudirkos bandymo patekti į Ameriką ir jo grąžinimo sovietams, parašė knygą „Day of Shame“. Joje – dokumentinis pasakojimas apie tai, kas vyko laive, kol buvo sprendžiamas S. Kudirkos likimas, ir kas lėmė, kad bėglys buvo grąžintas į laivą „Sovietskaja Litva“. Kokių minčių A. Rukšėnui sukėlė G. Žickytės filmas? Rašytojas mielai sutiko jomis pasidalinti su „Draugo“ skaitytojais.

Gerbiamas Algi, tikriausiai datos atsitiktinai susidėliojo, atrodo, kad niekas netaikė filmo „Šuolis“ premjeros kone dienų tikslumu susieti su S. Kudirkos bandymo pabėgti iš laivo „Sovietskaja Litva“ 50-mečiu. Kaip jums atrodo šio filmo pasirodymas, praėjus pusšimčiui metų po visą pasaulį sukrėtusios Simo Kudirkos istorijos? Juk, lyginant su anais laikais, dabar pasaulis labai pasikeitęs…

G. Žickytės filmas parodytas labai laiku, nes pabėgėlių tema Amerikoje vėl, kaip niekada, aktuali. Per prezidento Donaldo Trumpo vadovavimo laikotarpį emigracijos, pabėgėlių prieglaudos principas buvo smarkiai pažeistas ir iki šiol pažeidinėjamas. JAV yra nusistačiusi prieš Jungtinių Tautų priimtą pabėgėlių pagalbos principą. Mūsų šalis sumažino emigrantų galimybes prašytis prieglobsčio Amerikoje. Tad G. Žickytės filmas šioje šviesoje atrodo labai aktualus. Jis tarsi priešpriešina ano, prieš 50 metų buvusio, įvykio tragediją dabartinei situacijai. Tuomet ne tik Amerika, bet ir visas pasaulis sukilo dėl to, kad Šaltojo karo metu pabėgėlis buvo grąžintas sovietams. Tai buvo sensacingas įvykis, nuskambėjęs garsiai ir toli – iki valstybių prezidentų ir viso pasaulio „didžiųjų“. Taigi, svarbu, kad ta tema vėl iškelta dabar, Amerikos politinių įvykių sūkuryje.

Kokia jūsų nuomonė apie šį filmą?

Aš manau, jis yra labai gerai sukurtas. Režisierė, būdama menininkė, pasirinko parodyti tą istorinį šuolį per paties herojaus S. Kudirkos pamąstymus, prisiminimus ir vertinimus. Filme sugretinama, parodoma, kaip jis galvojo tada ir kaip jis vertina tuos įvykius dabar, praėjus 50-čiai  metų. Autorė savo pasakojimui pasirinko tokį požiūrio tašką, bet nesiėmė analizuoti politinių aspektų ir to, kas ką ne taip šioje situacijoje padarė. Tada labai pasisekė, kad S. Kudirka vis dėlto galėjo  atvykti į Ameriką su šeima – su žmona, dviem vaikais, mama. Kas tame filme labai svarbu – paskui, po daugelio metų, Simas grįžo į Lietuvą, bet tik tuomet, kai ji tapo laisva. Jis negrįžo į Sovietų Sąjungą, bet parkeliavo gyventi į laisvą Lietuvą. Labai svarbu tą parodyti, kad suprastų amerikietis žiūrovas. Nes kyla klausimas, kodėl jis šoko, juk po daugelio metų vis vien grįžo. Filme yra atsakymas. Tai labai svarbus momentas. Juk daug kas iš Vakarų grįžo į laisvą Lietuvą gyventi. Bet, kas įdomu, jo vaikai liko gyventi Amerikoje.

Aš pats esu bendradarbiavęs su Giedre, ji dirbo su šiuo projektu maždaug penkerius metus. Aš jai leidau pasinaudoti apie tuos įvykius savo paties sukaupto archyvo nuotraukomis, pasikalbėjimo su „Vigilant“ įgulos nariais, kapitonu, admirolu – įrašais. G. Žickytė svečiavosi pas mus kelis kartus, antrą kartą atvyko su vyru, kuris, beje, šiuo metu yra paskirtas Lietuvos Respublikos ambasadoriumi Rusijoje.

Giedrė Žickytė. Karolio Kavolėlio / Fotobanko nuotrauka

O ar jums teko bendrauti su Simu Kudirka, kai prieš porą metų jis su G. Žickyte buvo atvykęs į JAV, kur buvo nufilmuota nemažai jaudinančių šio filmo scenų?

Filmavimo metu neteko su juo susitikti. Aš su Kudirka ne kartą esu telefonu kalbėjęs. Ir kai jis  į Ameriką atvyko 1974 metais, per visas lietuvių kolonijas keliavo, mes jį priėmėme Klivlande. Aš buvau vienas iš tų, kuris su juo bendravo. Buvau jo vertėjas ir miesto rūmuose, ir televizijoje. Tuo laiku labai artimai su juo bendravau. Simas keliavo ne tik per visą JAV, bet buvo ir Pietų Amerikoje. Jis buvo laikomas laisvės siekio simboliu. Tas jo siekis buvo ketverius metus užgniaužtas [turima mintyje S. Kudirkos kalinimo lageryje metai. Jis buvo nuteistas „už tėvynės išdavimą“ dešimčiai metų, tačiau, teigiamai susidėliojus aplinkybėms,  buvo išleistas po 4-erių metų – red.], bet galų gale jis iš tos „peklos“, kaip pats pavadino Sovietų Sąjungą, išspruko su visa šeima. Daugelis tautiečių labai padėjo S. Kudirkai įsikurti čia, Amerikoje. Tarp jų buvo ir broliai Romualdas ir Brutenis Veitai, kurie finansiškai parėmė ir mano knygos „Day of Shame“ atsiradimą.

Žiūrint tą filmą, ir sekant to meto įvykius, panašu, kad S. Kudirka tiesiog pataikė „įkristi“ į tą palankų laikmetį, kai visuomenė buvo subrendusi šiems įvykiams – palaikyti laisvės siekius. Simas tapo simboliu tiesiog todėl, kad taip susiklostė aplinkybės – jis atsirado reikiamu metu reikiamoje vietoje. Kartais man atrodo, kad jis buvo tarsi „suvartotas“  spaudos, politikų, visuomenės; iškeltas tarsi vėliava, nors ir nelabai pajėgus atlikti tą vėliavos, vedlio, vaidmenį. Kaip jums atrodo, gal jis, turėdamas tą visuomenės suteiktą simbolio svorį, galėjo nuveikti kažką daugiau?

Mes su Giedre labai daug apie tai kalbėjomės, ji manęs irgi klausė, ar aš manau, kad Kudirka yra herojus? Ir aš atsakiau jai, kad Simas pakilo virš savęs. Nesvarbu, ar jis buvo stiprus, ar silpnas, ar jis gerai, ar blogai padarė palikęs šeimą ir pan., koks buvo jo charakteris – jis tapo simboliu lietuviams čia, išeivijoje, labai svarbiu Lietuvos simboliu. S. Kudirkos atvejis buvo nuostabi proga lietuviams pasakyti pasauliui apie Lietuvos situaciją – kad ji okupuota Sovietų Sąjungos, kad joje žmonės jaučiasi kaip kalėjime ar net „pekloje“. Atsirado galimybė iškelti Lietuvos liūdną padėtį. Ir visi išgirdo, reagavo į šią žinią. Staiga Vilnius tapo žinomu miestu. Net per amerikiečių TV programą buvo paklausta, kas yra Lietuvos sostinė.

Ir amerikiečiai žinojo Vilniaus vardą, nors prieš tai, iki Simo Kudirkos šuolio, daugelis jų nieko apie Lietuvą nebuvo girdėję. Rusai Simą naudojo kaip tėvynės išdaviko simbolį, o Vakaruose jis buvo laisvės siekio simbolis. Ir jis amžinai toks liks.

Simas Kudirka. Jutubo kadras iš Giedrės Žičkytės dokumentinio filmo „Šuolis“, 2020 m.

Papasakokite, kaip nusprendėte parašyti šią knygą?

Tuo metu, kai Kudirka peršoko į amerikiečių laivą, aš dirbau korespondentu „United Press International“ žinių agentūroje [A. Rukšėnas pats parašė ne vieną straipsnį apie šį įvykį – red.]. Jie, broliai Romualdas ir Brutenis Veitai, išviliojo mane iš darbo ir pasiūlė mokėti tą patį atlyginimą, kad parašyčiau knygą apie tai, kodėl S. Kudirka iš amerikiečių laivo buvo grąžintas sovietams. Tai aš nusikrausčiau į Bostoną ir rašiau tą knygą. Beje, ta knyga iki šios dienos yra privalomos programinės literatūros sąraše Pakrantės sargybos karininkus rengiančioje akademijoje. Mano knygoje  išsamiai pasakojama to įvykio eiga: kaip klostėsi situacija tuo metu, kai Simas buvo uždarytas į amerikiečių laivo tualeto kambarėlį ir kodėl jis vis dėlto buvo sugrąžintas.

Tuomet buvo padaryta visokiausių biurokratinių klaidų. O svarbiausia – admirolas Williamas B. Ellisas, kuris davė nurodymą Si­mą grąžinti, tuo metu buvo namuose, sveiko po medicininės operacijos ir, neidamas savo pareigų, negalėjo duoti jokio nurodymo. Laivo vadui Ralphui Eustisui nereikėjo klausti admirolo, ką jam daryti. Jis turėjo iš karto apsukti laivą ir su S. Kudirka grįžti į Bostoną. Sovietų Sąjungos atstovai jau buvo pasirengę grįžti į savo laivą be S. Kudirkos. Bet kai pastebėjo, kad amerikiečiai sutrikę, neduoda komandos grįžti, jie įsidrąsino – net nebenorėjo išlipti iš „Vigilant“. Juk sprendimas, ką daryti, nebuvo priimtas iš karto. Buvo sprendžiama visą dieną, nuo ryto iki beveik vidurnakčio. Per tą laiką amerikiečiai ieškojo būdų, kaip tą admirolo įsakymą „apeiti“ – skambino į Valstybės departamentą, visaip bandė manevruoti. Ir kapitonas R. Eustisas ir jo pavaduotojas, ir įgulos nariai, kurie buvo pasirengę kovoti su Rusijos atstovais, kad apgintų Simą, visi galvojo, sprendė, kaip jo neatiduoti. Bet vis dėlto pabijojo nepaklusti savo admirolo įsakymui.

Algis Rukšėnas. Jutubo kadras

Tame G. Žickytės filme yra ne viena jautri scena, kur vyrai – tiek Simas, tiek buvę laivo „Vigilant“ karininkai, prisimindami tą istorinį šuolį, netramdo emocijų ir jų akyse ne kartą pasirodo ašaros. Po šio lietuvio jūreivio Simo Kudirkos poelgio ir jų gyvenimai pasikeitė – pasisuko tarsi iki tol nenumatyta, neplanuota linkme. Tai iliustracija, kaip vienas, gal net spontaniškas, veiksmas, gali pakeisti gyvenimus, o kartais – net istoriją.

Taip, kadangi R. Eustis nebegavo paaukštinimo, iš komendanto nebuvo pakeltas kapitonu, jis perėjo dirbti į administracinę įstaigą ir nebepasiliko laivyne. O jo pavaduotojas pasiliko, dirbo Aliaskoje, o vėliau nebežinau, kaip pasisuko jo karjera. Mūsų ryšiai buvo laikini, tol, kol aš rašiau knygą. Admirolas Williamas B. Ellisas, kuris davė nurodymą S. Kudirką grąžinti, buvo atleistas iš pareigų. Kapitonas Brownas taip pat buvo atleistas. Tik, kartoju, Giedrė tą įvykį prisimena kartu su pagrindiniu jo herojumi, prisiminimus papildo ir kiti šiame įvykyje tiesiogiai dalyvavę žmonės. Viskas, kas tuomet nutiko, tarsi vertinama iš bendražmogiškos pozicijos. Meniškai sugretinama, kaip S. Kudirkai viskas atrodė tuomet ir kaip dabar, praėjus 50-čiai metų. Manau, kad visa ta istorija gražiai ir dramatiškai papasakota.

Kaip jūsų gyvenimą paveikė tas įvykis? Juk parašyti tokią dokumentuotą knygą nėra paprasta. Jūs atlikote didžiulį tiriamąjį darbą, susipažinote su įvairiais su tuo susijusiais žmonėmis. Ji skaitoma, iš jos mokosi būsimieji JAV pakrančių apsaugos karininkai. Tai nemenkas pasiekimas. Kas jūsų gyvenime pasikeitė po to, kai knyga buvo išspausdinta?

Per tą knygą susipažinau su savo žmona (juokiasi). Ji tuo metu buvo lituanistinės šeštadieninės mokyklos vyresniosios klasės moksleivė. Aš toje mokykloje skaičiau paskaitą apie savo knygą „Day of Shame“. Naudojausi tokiu pasenusiu projektoriumi ir, pasakodamas apie ant sienos projektuojamą vaizdą, nepastebėjau, kad ta mano knyga projektoriuje ėmė svilti. Man už nugaros kažkas sako: „Ponas Rukšėnai, jūsų knyga dega.“ Viena iš tų perspėjusių merginų ir buvo mano būsima žmona. Vėliau mudu susitikome ir artimiau susipažinome kitur. Aš buvau parašęs pjesę „Posėdis pragare“, kuri buvo rodoma Teatro festivalyje Čikagoje ir laimėjo pirmąją premiją. Taigi apie tą pjesę skaičiau paskaitą skautų būrelyje. Ir ten taip pat buvo Nijolė. Taip knygos suvesti mudu ėmėme susitikinėti, draugauti, o vėliau sukūrėme šeimą. Tai svarbiausias mano gyvenime dalykas, susijęs su šia knyga.

O šiaip „Day of Shame“ pelnė ne vieną premiją, tarp jų – 1975 metais Ohajo aukščiausią literatūrinę premiją dokumentinių knygų kategorijoje. Išleidęs  šią knygą, buvau kviečiamas skaityti paskaitų Pakrantės sargybos karininkams. Pamenu, jie mane labai šiltai priėmė, nes buvo labai suerzinti to įvykio atomazgos – kad S. Kudirka buvo atiduotas sovietams. Kariškiai sakė, kad tas faktas suteršė jų organizacijos vardą. O Pakrantės sargybos karininkų rengimo akademijoje,  kaip minėjau, „Day of Shame“ buvo įtraukta į jų mokslų privalomos literatūros sąrašą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Po to, kai buvo išleista knyga, dirbau Klivlande kalbų rašytoju (angl. Speechwriter), kurį laiką buvau komisionieriaus asistentas, po to tapau direktoriumi tarptautiniame socialinės tarnybos centre – Internationas Services Center (ten dirbau kokius 19 metų), kuriame padėdavome įsiteisinti JAV priglaustiems pabėgėliams ir imigrantams, padėdavome jiems susirasti darbus. Teikdavome jiems visokias paslaugas maždaug 70-čia kalbų. Kadangi Klivlande gyvena daug įvairių tautybių žmonių, mes turėjome įkūrę vadinamąjį „Kalbų banką“. Taigi, po šios knygos mano didžioji darbinės karjeros dalis, galima sakyti, buvo susieta su pabėgėlių reikalais. JAV valstybės departamentas iš Vašingtono per Jungtines Tautas siuntė į Klivlandą apgyvendinti pabėgėlius.

Šalia to parašiau keletą knygų. Bet knyga „Day of  Shame“ paskatino mano šuolį į karjerą, susietą su rašymu ir rūpinimusi emigrantų reikalais. Taigi, man tai irgi buvo šuolis.

Svetainės lankytojų periodinė parama yra pagrindinis „Bernardinai.lt“ veiklos finansavimo šaltinis.

Šiandien ypač reikia Jūsų, mieli „Bernardinai.lt“ bičiuliai, pagalbos.

Taip, paremsiu