2021 08 24

Aušra Čebatoriūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Simona Weil. Apie meilę artimui, pasaulio tvarkai ir liturgijai

Simone Weil. Youtube.com kadras

Filosofės, mistikės Simonos Weil laikysena Katalikų Bažnyčios atžvilgiu primena stovėjimą ant Bažnyčios slenksnio. Ji tarytum stebėtoja, užimanti nepatogią poziciją tarp tų, kurie yra Bažnyčios viduje, ir tų, kurie stoviniuoja už jos durų. Nors mąstytoja ir jautė prielankumą katalikybei, tačiau lemtingo žingsnio niekada nežengė – Katalikų Bažnyčios nare netapo.

Visgi ji neretai pavadinama šventąja pasauliete. Galbūt todėl, kad, skatindama nusimesti tariamą dieviškumą ir tapti atvira Dievui – ji pati jau buvo tai padariusi. Simone Weil buvo iš tų retų žmonių, kurių gyvenime atsispindi lotyniškas posakis „Concordet sermo cum vita“ (liet.. „Tesiderina kalba su gyvenimu“) išpildytas su kaupu, ir jos biografija bei amžininkų liudijimai tai tik paliudija.

Tačiau ką reiškia tarnauti Dievui? Taip pat – kaip pamatuoti savo tarnystės kokybę? Šiandien, kai minimos 78-osios Simonos Weil mirties metinės, kviečiu į trumpą pažintį su šios mąstytojos tikėjimo samprata per meilės artimui, pasaulio tvarkai ir liturgijai prizmę.

Simone Weil užrašų fragmentas. Youtube.com kadras

Ką reiškia tarnauti Dievui?

Remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, tarnauti Dievui tai – visų pirma tikėti: „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina“ (Hbr 11, 6). Taip pat mylintys Dievą ir norintys jam patikti turi laikytis Jo paliktų įsakymų: „Ir ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas Sūnuje. Ko tik prašysite mano vardu, Aš padarysiu. Jei mylite mane, laikykitės mano įsakymų (Jn 14, 13–15). Ir atitinkamai: „Kas neklauso įstatymo, to malda – pasibjaurėjimas“ (Pat 28, 9).

Dievo meilė ateina pas žmogų kada panorėjusi ir leidžia jam laisva valia pasirinkti – priimti meilę, ar jos atsisakyti. Anot S. Weil, vien tai, kad įsakymas „mylėk Dievą“ yra perteiktas liepiamąja nuosaka, sufleruoja, kad žmogus turi teisę pasirinkti, ar priimti siūlomą meilę, kuri nepavargdama beldžiasi į žmogaus širdį. Jos (meilės) pats žmogus dar nepažįsta, nes Dievas iki šiol dar nebuvo atėjęs ir nėra atėjęs iki tol, kol siela pateiks sprendimą, suteikdama galimybę Dievo meilei ateiti arba jį atmesdama.

Priimti Dievo meilę, tai – leisti mumyse pasėti grūdelį. Ir visa, ką gali žmogus padaryti – tėra laukti. Kaip kad ir sėjėjas po sėjos netikrina vykstančio dygimo ir augimo proceso atkapstydamas žemę, bet tiesiog laukia pasirodant daigelių.

Simone pabrėžia, kad dieviškojo grūdo augimas nėra lengvas procesas. Tame sode, kaip ir bet kuriame sode – auga ne vien Dievo pasėtas daigas, bet ir kiti, kurie savo buvimu gali trukdyti pirmajam suvešėti. Todėl saugant daigą, pasirodysiantį iš dieviškojo grūdo, piktžoles būtina išrauti. Šis procesas yra skausmingas ir neatsiejamas nuo kančios. Weil lyg apibendrindama pastebi, jog žinant piktžolių polinkį sparčiai daugintis ir ataugti „sodininko darbai – žiauri operacija“.

Kitaip tariant, Dievo meilės priėmimas reikalauja žmogaus pasikeitimo, buvimo kitokiam, todėl tenka paminti senuosius įpročius ir pratintis gyventi naujomis nuostatomis. Tai nėra greitai ir lengvai pasiekiamas dalykas, bet greičiau išminties ir tobulėjimo reikalaujantis kelias, kuris trunka visą gyvenimą: „Jei trokštama meilės, kuri apsaugotų sielą nuo žaizdų, mylėti reikia ne Dievą, o ką nors kita.“

Pasak S. Weil, tam, kad žmogus būtų pasirengęs priimti Dievo meilę, jo sieloje, prieš atpažįstant ir sutinkant priimti Dievo meilę, žmogus susiduria su trimis meilės formomis, kuri savo esme yra ta pati Dieviška meilė. Tai – meilė artimui, pasaulio tvarkos meilė ir meilė religinėms apeigoms. Minėtos formos, priklausomai kartu arba atskirai, pasireiškia žmogaus sieloje ir leidžia (iš dalies) pajusti Dievišką meilę.

Simone Weil. Youtube.com kadras

Meilė artimui

Tyra meilė artimui pagal S. Weil – tai meilė, kuria mylima per Dievą. Tai reiškia, kad tikra meilė, kurią gali jausti žmogus, yra įmanoma tik tuomet, kada ji, atsiplėšusi nuo prisirišimo kūrinijai, kyla Dievop ir vėl sugrįžta meile artimui.

Simone kritikuoja artimo meilę dėl Dievo, net jeigu tokios meilės išraiška ir pasireiškia realia pagalba, kuri labai reikalinga vargstantiesiems. Ji sako, kad tokia meilė nėra tikra. Mąstytoja ragina į kiekvieną veiksmą žiūrėti klausiant, ne „kokiam tikslui?“, bet „iš kur tai kyla?“. Ji vadovaujasi mintimi padėti tam, kuriam reikalinga pagalba ne dėl Dievo, bet iš būtinybės per Dievą: „Ne eiti pas artimą dėl Dievo, o būti Dievo pastūmėtam artimo link, kaip strėlė, lankininko paleista į taikinį.“ Kitaip tariant, žmoguje turėtų išnykti intencija veikti dėl ko nors, bet atsižadėjus savęs ir užleidus vietą Dievui – Jam leisti veikti per save, būti įrankiu Dievo rankose.

S. Weil kaip artimo meilės pilnybę įvardija gebėjimą savo artimo paklausti, kas jį kamuoja, ir „žinoti, kad nelaimingasis egzistuoja ne kaip vienetas kokioje nors kolekcijoje, ne kaip koks socialinės kategorijos su etikete „nelaimėliai“ egzempliorius, bet kaip visai panašus į mus žmogus“. Tai reiškia, kad tikra artimo meilė pasireiškia gebėjimu priimti kitą kaip panašų į save – brolį ar seserį, stengtis jį / ją suprasti ir būti pasirengus padėti, jeigu to prireiktų.

Simone pastebi, kad Evangelijoje nedaromas skirtumas tarp meilės artimui ir teisingumo. Vadinasi, tas, kuris myli savo artimą – yra teisingas, o teisingumas gali gimti tik tarp tų, kurie vienas kitą laiko lygiais. Kitu atveju, jeigu kaip svarstyklėse, senovės Egipte buvusiose teisingumo simboliu, viena iš lėkštelių nors šiek tiek bus žemiau už kitą ir teisingumo nebeliks – neišvengiamai bus primesta galingesniojo valia silpnesniajam.

Mąstytoja detalizuoja, kad žmogus turi būti budrus, idant nesugriautų lygybe grįsto santykio, t. y. teisingumo, nes svarstyklių lėkštelei nusvirti žemyn pakanka net ir menkiausios smulkmenos, pavyzdžiui, pasirodančios intonacijoje ir iš pažiūros nereikšmingose elgesio detalėse. Tas, kuriam pavyksta įgyvendinti teisingumą, t. y. elgtis su tais, kurie jėgų santykiu yra žemesnio lygmens kaip su lygiais, tas atkartoja Kūrėjo kilnumą (plg. Jn 15, 9–17).

Simone Weil užrašų fragmentas. Youtube.com kadras

Meilė pasaulio tvarkai

Pagal Katalikų Bažnyčios mokymą, Dievas sukūręs žmogų paskiria jį regimosios kūrinijos viršūnėn – žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, pajungiamas atsakingai valdyti pasaulį, taip pat Dievop vesti ir visa kūriniją. Visgi žmogus yra linkęs pamiršti jam paskirtą tarnystę ir pasiduoti iliuzijai, viliojančiai pačiam tapti visatos centru, prisiimant tariamą dieviškumą.

Nuo meilės pasaulio tvarkai esame nutolę, tačiau, reikia pabrėžti, kad nutolę ne taip toli kaip nuo kitų dviejų S. Weil įvardintų meilės formų. Mąstytoja teigia, kad, nors „atjauta ir dėkingumas yra ne tik reti dalykai – šiandien jie kone visiems tapę beveik nesuvokiami“. Tuo tarpu grožio pajauta išlieka „nenugalimai žmogaus širdyje kaip galinga varomoji jėga“.

Tačiau S. Weil pastebi, kad vos žmogus palieka centrinę visatos vietą Dievui – įvyksta perversmas. Jis, anot mąstytojos, panašus į tai, ką būtų galima pavadinti pabudimu tikrovei, kuomet „matai tas pačias spalvas, girdi tuos pačius garsus, bet jau kitaip“.

Mąstytoja grožio pagavą aiškina pasitelkdama labirinto pavyzdį ir pasakoja, kad tas, kuris yra neatsargus, įžengęs į labirintą pasiklysta ir greitai nebegali rasti išėjimo. Jeigu tokiam žmogui nepritrūksta valios ir užsispyrimo ieškoti kelio ištrūkti, anksčiau ar vėliau jis atklysta į patį labirinto centrą, kur „jo laukia Dievas“, o ištrūkusieji iš labirinto būtų nebe tokie patys, kokie į jį pakliuvo, bet perkeisti Dievo. Taigi grožis pasirodo esantis kaip spąstai, į kuriuos patekusiam atsiveria perkeičiantis dvelksmas iš aukštybių.

S. Weil atkreipia dėmesį, kad grožis nėra savybė, kuri savęs link palenkia žmogų, tačiau grožis gimsta pasaulio ir žmogaus juslių santykyje. Meilę pasaulio tvarkai gali pajusti kiekvienas, tačiau dažnas yra užimtas su materija susijusiomis laikinybėmis, kurios neleidžia žmogaus sielai atsiverti bei pastebėti grožį.

Filosofė atkartodama Immanuelio Kanto žodžius, vadina grožį vieninteliu tikslingumu, kuris neturi tikslo, kadangi grožis pasirodo esantis geras pats savaime. O tarpu visi kiti tikslai, kuriuos sau įsivardija žmogus, kaip kad – turtas, prabanga ar valdžia – pasirodo esantys tik priemonės, kurios galiausiai vis vien yra nukreiptos į grožio siekį, o giliausiaja prasme – į jo šaltinį, Dievą.

Anot S. Weil, žmogus ne visuomet gali atskirti tikrą ir tariamą grožį. Žmogui visa, ką jis myli, yra gražu, tačiau ne visuomet jis myli tai, kas yra gera. O jeigu tai nėra gera – tai nėra ir gražu. Be to, „ydos, iškrypimai ir nusikaltimai beveik visada ar net visada iš esmės yra mėginimas suvalgyti grožį, suvalgyti tai, į ką reikia tik žiūrėti“.

Tačiau yra dalykų, kurie patys savaime nėra blogi, tačiau, pasak S. Weil, negali būti pavadinti ir gražiais: „Netgi patys iškiliausi pasiekimai grožio paieškose, pavyzdžiui, mene arba moksle, realiai nėra gražūs.“Taip yra todėl, kad vienintelis grožis yra visatos grožis, kuriame Dievas realiai yra. Tuo tarpu menas ir mokslas pasirodo kaip pasaulio grožio atvaizdas, kuris atsiranda su žmogaus tarpininkyste.

Simone Weil. Youtube.com kadras

Religinių apeigų arba liturgijos meilė

Simona Weil teigia, kad tokios meilės supratimui ir pažinimui dažniausiai įtaką daro religija, kuri vyrauja toje aplinkoje, kur žmogus auga, gyvena ir formuojasi. Priklausomai nuo asmeninio arba bendruomeninio santykio, grįsto pasitikėjimu (arba kitomis aplinkybėmis – pasitikėjimo stoka), religija formuoja žmogui meilę arba sąlygoja meilės religinėms apeigoms nebuvimą.

Kaip pagrindinę priemonę prisiliesti prie dieviškojo tyrumo religijoje S. Weil įvardija žvilgsnį, kuris gelbsti, kai sunku krypti prie šventų dalykų. Ttaip pat ypatingą dėmesį skiria Eucharistijos sakramentui, sakydama, kad Dievas duonos gabalėlyje greičiausiai esti pilniau nei kad Dievo Sūnaus buvimas, pasireiškęs žmogišku buvimu. Ostija S. Weil pasirodo kaip tobulas tyrumas, leidžiantis sunaikinti dalį žmoguje slypinčio blogio.

S. Weil pažymi, kad jeigu žmogus turi gebėjimą išorėje matyti kančią ir nuodėmę kaip dvi blogio formas, tai paties žmogaus viduje ši skirtis tampa neaiški. Siela, kuri nuolat susiduria su blogiu ir tampa jo užtemdoma – ima jo nebematyti, jos išgelbėjimui kyla pavojus. Tuo tarpu jautri siela, išlaikanti atvirą žvilgsnį ir gebanti prisiliesti prie tobulo tyrumo, geba atpažinti blogį. Ir dėl tokios sielos sąlyčio su blogiu tyrumas nenyksta: ji turi savybę žmoguje slypintį blogį naikinti.

Visgi S. Weil pastebi, kad viskas nėra taip paprasta, kaip kad gali pasirodyti. Neretai tarp žmogaus žvilgsnio ir tobulo tyrumo įsiterpia šydai, kurie yra linkę nukreipti žmogaus dėmesį nuo Dievo. Vienas iš tokių šydų yra, pasak S. Weil, socialiniai spąstai: „Visur, visada, visuose dalykuose socialinis jausmas kuria tobulą, t. y. tobulai apgaulingą, tikėjimo padirbinį“, kurį sunku atskirti, galbūt net neįmanoma. Tikėjimo padirbinys suteikia sielai netikrą ramybę: „Toji, kuri trokšta gėrio, tariasi esanti pasotinta.“

S. Weil sako, kad žmogus kaip būtybė yra baigtinė, todėl ir blogis, esantis joje, yra baigtinis. Tuo tarpu tyrumas yra begalinis, todėl būtų galima manyti, kad žmogus, kasdien pasisemdamas bent šiek tiek tyrumo ir saugodamasis blogio, vis vien sulauktų tos akimirkos, kai blogis būtų visiškai išnaikintas.

Religinius dalykus S. Weil apibūdina kaip tyrus susitarimo prasme, kuri yra ratifikuota paties Dievo, tačiau Bažnyčia jai – nėra vienintelė vieta, kur blogio suteršta siela galėtų nuskaistėti. Prisimenant aptartą žvilgsnio tyrumui pasiekti svarbą, tampa aišku, kad žvilgsnio svarba negali būti uždaryta tarp keturių maldos namų sienų, bet lydi tikintįjį visur, kad ir kur jis būtų. Todėl S. Weil mano, kad malda turėtų prasidėti teismo posėdžiai, taip pat krikščionybė turėtų neaplenkti ir visų darbo bei mokymosi vietų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šaltiniai:

Weil, S. Sunkis ir malonė. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2015.

Weil, S. Dievo laukimas. Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2017.