Simonas, pavadintas Petru: Dievu sekančio žmogaus pėdomis

Neseniai pasirodė Bendrosios observancijos cistersų ordino generalinio abato Mauro Giuseppe Lepori knyga „Simonas, pavadintas Petru“ (išleido „Magnificat leidiniai“, iš italų kalbos vertė Saulena Žiugždaitė).

Knyga atskleidžia Petro artėjimo prie Jėzaus kelią, kuris išsiskiria psichologiniu gilumu ir kelia didžiausius žmogaus būties klausimus. Šiame kelyje tarsi viską matome savo akimis ir jaučiame širdimi, tapatindamiesi su Petro gyvenimu, pažindami jį kaip savo bendražygį, kaip pirmtaką, kupiną tokio paties žmogiškumo, prieštaravimų, skurdo, abejonių, kokie ir mes patys esame. Nepaisant viso to, Dievas kviečia mus būti jo bendradarbiais ir savo sprendimo niekada neatšaukia.

Balandžio 28 d. 18 val. visi norintieji laukiami M. G. Lepori knygos „Simonas, pavadintas Petru“ pristatyme ir susitikime su autoriumi Ramintojos bažnyčioje Vilniuje (A. Savičiaus g. 15). Renginį moderuos br. Mišelis iš Tiberiados bendruomenės.

Skaitykite knygos ištraukas.

„Vadinsies Kefas“

Vieną dieną Jėzus pažvelgė į Simoną ir tarė jam: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas (tai reiškia: „Petras – Uola“)“ (Jn 1, 42).

Ką reiškia susitikimas, kuris pakeičia tau vardą?

Simonas suprato, kad jei Jėzus pasisavino teisę ir leido sau pavadinti jį nauju vardu, vadinasi, bendravimas su Juo reiškia pašaukimą tapti kitu, nei jis buvo savo ir kitų akyse. Būtent paties Jėzaus žvilgsnis įtvirtino paslaptingą Jo teisę skirti Simonui tapti kažkuo kitu, nei jis manėsi esąs. Jėzus parodė, kad puikiai žino, kas jis, Andriejaus brolis, yra: „Tu esi Simonas, Jono sūnus.“ Jėzus būtent jį kvietė tapti kažkuo kitu, drauge išliekant savimi.

Simonas akimirksniu suvokė, kad visą atstumą tarp to, kas jis yra, ir to „Kefo, Petro“, kuriuo jis turėtų tapti, slėpiningai užpildė ta į jį žvelgiančių akių gelmė – tokių mielų ir tokių bauginančių. Mielų, nes Simonas dar niekada nesijautė toks suprastas, priimtas, sulaukęs atleidimo kaip nuo šio žvilgsnio. Bauginančių, nes Simonas dar niekada nebuvo įvertinęs savo gyvenimo ir laisvės svarbos taip kaip dabar. Jėzus jį visiškai užvaldė, nors jam tereikėjo pasakyti „ne“, ir galėjo išsisukti nuo Jo ir pabėgti visiems laikams. Iš tiesų nebuvo reikalo sakyti nei „taip“, nei „ne“. Užteko tiesiog Juo sekti arba paprasčiausiai leisti Jam pasišalinti, iškart apie Jį pamirštant.

Pamiršti? Ar jis tikrai būtų galėjęs Jį pamiršti? (…)

Kaip jis galėjo pamiršti viską, kas dabar buvo taip svarbu kaip niekada anksčiau?

Simonas jautė, kad šis žvilgsnis jį prie visko priartino ir nuo visko atskyrė. Viskas tarsi pakibo ties Jėzaus akimis, ir tada Simonas išsigandęs suprato, kad šią akimirką ant kortos pastatytas ne tik jo likimas, bet ir jo žmonos, šeimos, Andriejaus, namų, valties, samdinių likimas. Kaip vis greičiau besisukančiame sūkuryje jis pamatė, kad nuo jo sprendimo Viešpaties akivaizdoje priklauso jūros, žuvų, medžių, kalnų, dangaus, žvaigždžių, visko, absoliučiai visko likimas. Jis išsigando, bet koks stebuklas! – net ir savo išgąstį tarytum žaibo nutviekstas savo nuostabai aptiko jau priimtą tame Jėzaus žvilgsnyje.

Tada Simonas viską paliko, kad niekas nepražūtų.

Pirmosios Mauro-Giuseppe Lepori knygos lietuvių kalba viršelis — Knygos viršelis

„Liepk man ateiti pas tave vandeniu“

Simonas dažnai prisimindavo savo pirmuosius žodžius, ištartus Jėzui prieš pat stebuklingąjį laimikį: „Bet dėl tavo žodžio užmesiu tinklus.“ Jis paprasčiausiai atsiliepė į Jėzaus prašymą išplaukti į jūrą ir nuleisti tinklus. Tačiau dabar Simonas jau suprato, kad kiekvienas žodis, kuriuo apsikeitė su Jėzumi, turėjo savo gyvenimą, savo istoriją, gerokai pranokstančią aplinkybes, kuriomis buvo ištartas. Pavyzdžiui, kiek kartų, kai Petras leisdavo išryškėti neigiamoms savo charakterio savybėms, imdamas murmėti prieš kitus Jėzaus pasirinktus bendražygius arba dėl jų gyvenimą apsunkinančių nepatogumų, dėl minios, kuri juos kankino ir dusino, kiek kartų pats sau kartojo Jėzaus kvietimą: „Irkis į gilius vandenis!“ Simonas mėgo šią frazę, jis, žvejys, atplėštas nuo savo amato.

Tačiau ne vien Jėzaus žodžiai slėpiningai gyvavo Petro sąmonėje; ir tai, ką jis pats sakė Jėzui, laikui bėgant įgavo gilesnę prasmę, panašiai kaip sendamas gerėja vynas. „Bet dėl tavo žodžio…“ Ar tai jis, Simonas, sugalvojo šį posakį? Bet kokiu atveju jis buvo toks teisingas! Kiek kartų per visą tą laiką, kurį praleido sekdamas Jėzų, Petras liko nieko nesupratęs. Tačiau kiekvieną kartą jis galėjo sau ir Jėzui kartoti: „Bet dėl tavo žodžio“ seksiu toliau; „Bet dėl tavo žodžio“ padarysiu tai ir tai; „Bet dėl tavo žodžio“ stengsiuosi priimti ir įvykdyti tai, kas man atrodo neįmanoma. Ir tai tiesa, kad tada Petrui ir kitiems viskas klojosi geriau.

„Bet dėl tavo žodžio“: netgi tas „bet“ buvo savo vietoje, nes kaskart reikalas sukosi apie tai, kad reikėjo priimti kokį nors prieštaravimą, apglėbti kažką, ko nebūtų norėjęs Jėzaus neprašytas, arba jeigu Jis nebūtų to pasakęs savo mokiniams ir miniai pamokslaudamas.

„Dėl tavo žodžio.“ Mokytojo žodžiai iš tiesų buvo tai, „į ką“ galima atsiremti, tai, „kuo“ galima eiti į priekį, kaip tie akmenys, kuriuos metame į upelį, kad rizikingais, bet apdairiais šuoliais galėtume pasiekti kitą krantą.

Kai Petrui tapdavo sunku, jis ieškodavo tarp atmintyje nugulusių Jėzaus mokymų tų žodžių, kuriais galėtų remtis, net jei kartais tie žodžiai jam būdavo kieti, net jeigu skaudindavo. Petras buvo įsitikinęs, kad vienaip ar kitaip tas žodis padės jam eiti, judėti į priekį.

Jei savo atmintyje nerasdavo naudingo žodžio tarp tų, kuriuos Jėzus buvo pasakęs praeityje, jis eidavo tiesiai pas Jį ir aiškiai paprašydavo Jo. Jėzus visada rasdavo teisingą žodį, visada išryškindavo esminius dalykus ir leisdavo Petrui į viską pažvelgti naujoje šviesoje. Koks jis būdavo laimingas, iš Mokytojo lūpų gavęs tokius lobius! Simonas pavydžiai juos saugojo, nuolat kartojo, nepaliaujamai apie juos mąstė, tiek daug gero jie jam atnešė!

„Bet dėl tavo žodžio.“ Taip, iš tiesų, į Jėzaus žodžius, net ir paradoksalius, visada buvo galima atsiremti visu savo gyvenimu, viskuo, ką žmogus nešiojosi savo širdyje. (…)

„Kiek kartų turiu atleisti?“

Jam buvo atleista! Pirmą kartą jis suprato, kad jam atleista! Simonas ryškiai atgaivino atmintyje jį pribloškusią stebuklingo laimikio sceną tąsyk, kai Jėzus pirmą kartą įlipo į jo valtį. Jis vis dar girdėjo save šaukiantį: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!“ (Lk 5, 8). Dabar Petras tikrai suprato, kad tą akimirką nežinojo, ką sako. Jis dar nežinojo, ką reiškia būti nusidėjėliu, ir nežinojo, ką reiškia patirti atleidimą. Dabar jis daugiau niekada nebegalėtų Jėzui pasakyti: „Pasitrauk nuo manęs!“, nes tikroji jo padaryta nuodėmė buvo nutolti nuo Jo. Simonas nusigręžė nuo Jėzaus smerkdamas Jį, reikalaudamas, kad Jėzus atitiktų jo mintis, užuot priderinęs savąsias mintis prie Jo. Jis smerkė Jėzų! Ar šitai ir buvo šėtono nuodėmė?

„Klausykite jo!“ – griaudėjo Tėvo balsas. Taip, Simonas nebeklausė Viešpaties, jo širdis nebenorėjo Jo klausytis, kai Jis kalbėjo apie savo kančią ir mirtį. Petras manė, kad taip reaguoja iš meilės, bet iš tikrųjų jį skatino išdidumas. Jis manė, kad geriau už Jėzų ir Tėvą žino, kas yra gera, o kas bloga. Ką jis, Petras, apskritai išmano apie Dievo planus?

O kai jautėsi pasmerktas, prapuolęs, atstumtas, argi ne jo išdidumas vis dar jį valdė? Petras nusprendė, kad Jėzus nebegali jam atleisti; o tai buvo dar blogiau nei pirmoji nuodėmė, nes jis nubrėžė ribą Kristaus meilei, savo paties nustatytą ribą. O juk Jėzus beregint parodė jam tokią pat draugystę, tokį patį rūpestį, tokį patį švelnumą. Bet Petras nebegirdėjo, nebesiklausė. Jo mintys buvo vien apmaudo gaudesys, kuris užgožė viską, ką meilė gali išreikšti tik tyloje.

Simonas nesuprato, kokią didžiulę meilę jam paliudijo Jėzus, pasirinkdamas jį kopti į kalną. Jis nesuprato begalinės Tėvo meilės, kuri atvėrė dangų, kad jam kalbėtų: jam, Simonui, varganam pasipūtusiam nusidėjėliui!

„Už mane ir už save.“ Šie žodžiai sudaužė Petro mintis, vertinimus, kriterijus ir paliko jam tik nuogą širdį, vargšę, sužeistą, bet suvokiančią, kad ji yra tarsi lobis Tėvo rankose. Petras suprato, kad Aukščiausiojo gailestingumas, kurį jis šlovino sinagogoje išmoktose psalmėse ir kitose maldose, buvo Dievo pasilenkimas per begalinį ir neįveikiamą atstumą. Atleidimas, tik atleidimas jį išlaisvino ir išgelbėjo.

Atleidimas. Tačiau ką iš tikrųjų reiškia atleisti?

(…) Petras atsikėlė ir sugrįžo namo. Buvo jau naktis, ir jam pasakė, kad Mokytojas, kaip paprastai, pasitraukęs asmeninei maldai. Jie pasimatė tik kitą dieną, o kadangi visi mokiniai buvo šalia, savo rūpestį pabandė išdėstyti rabiniško klausimo forma: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ (Mt 18, 21).

Jėzus neįstengė nuslėpti lengvos šypsenos ir gailesčio kupino žvilgsnio, kurį pastebėjo tik Petras, jau rausdamas dėl pernelyg teorinio savo klausimo, kuris visiškai neturėjo nieko bendra nei su tuo, ką jis patyrė praeitą dieną, nei kaip buvo pratęs bendrauti su Jėzumi.

Pastarasis, regis, priėmė žaidimo taisykles ir su tam tikra ironija pratęsė rabinišką klausimo stilių, pateikdamas Simonui neįveikiamą aritmetinį uždavinį: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniskart dešimt septynių.“

Pamatęs, kad Petras suraukė kaktą dėl tokio sudėtingo skaičiavimo, Jėzus suskubo jį pakeisti stipriai perdėtų kraštutinumų palyginimu, labiau tinkamu mokinių vaizduotei ir sąžinei įdarbinti. Jis papasakojo apie karalių, kuris atleido savo tarnui didžiulę skolą, nes šis nieko negalėjo grąžinti. Tačiau netrukus tas pats tarnas apskundė kitą tarną, kuris jam buvo skolingas vos kelis skatikus. Tada karalius griežtai nubaudė pirmąjį tarną ir tarė jam: „Argi nereikėjo ir tau pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!“

Petras nuleidęs akis susimąstė, bet žinojo ir jautė, kad Jėzus jį permato kiaurai, kai pasverdamas kiekvieną žodį Mokytojas paaiškino savo palyginimą: „Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui“ (Mt 18, 35).

Tarp jų įsiviešpatavo slogi tyla. Visi laikėsi panašiai kaip Petras, tad liūdesio šešėlis, temdęs Jėzaus žvilgsnį, ilgai neturėjo kur apsistoti, gal tik ties židinyje rusenusiomis žarijomis, kol galiausiai susitiko su Jono žvilgsniu, jau nuskaidrintu nuolankios nekaltųjų atgailos.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.