Šimtas betliejų

Artėjant Kalėdoms, Lietuvos bažnyčiose ir miestų aikštėse įrengiamos įvairiausių dydžių prakartėlės. Stilizuotame tvartelyje greta ėdžių pastatomos Šventosios Šeimos figūros, paskleidžiama šieno ir įkurdinami naminiai gyvulėliai. Ši kompozicija neva atkartoja Kūdikėlio Jėzaus gimimo sceną, vykusią prieš beveik du tūkstančius metų Palestinoj, Betliejaus mieste.

Pirmoji prakartėlė buvo parodyta 1223 m. Kalėdų išvakarėse, kai šv. Pranciškus Asyžietis atkūrė Jėzaus gimimo sceną pasitelkęs gyvus personažus. Mesijo gimimo legenda, pagal kurią Šventąją Šeimą Betliejaus miesto tvartelyje priglaudė piemenys, o naktį Marijai gimė Jėzus, iliustravo pranciškonų pasaulėžiūrą, kuri propagavo griežto skurdo, nuolankumo, paprastumo ir žmogiškumo tradiciją. Manoma, kad būtent vienuoliams pranciškonams turime būti dėkingi už kuklios prakartėlės išradimą.

Andalūziškas betliejus

Tuo tarpu Andalūzijoje artėjant Kalėdoms yra statomas betliejus (isp. Belen). Iš nedidelių detalių, pastatų ir peizažo maketų, žmonių ir gyvulių figūrėlių sukuriama kompozicija, į kurią įkomponuojama ir prakartėlė. Šios kompozicijos įrengiamos ne tik bažnyčiose ar miestų aikštėse – jomis puošiamos parduotuvių vitrinos, o dažna ispanų šeima susikonstruoja betliejų savo namuose. Nors ispanai šiuos kūrinius vadina Belenes (betliejais), tačiau vaizduojama scena ne visuomet vyksta Palestinoje.

1465 m. Paryžiuje buvo įkurta pirmoji betliejaus figūrų gamybos įmonė. Ispanijoje, Alkorkóno mieste, panašios dirbtuvės buvo įsteigtos 1471 m, o Italijoje amatininkai figūrėles masiškai pradėjo gaminti dar po penkerių metų. Per kitus penkis šimtus metų ši tradicija išsivystė į unikalią vaizduojamojo meno šaką. Atsirado ištisos menininkų belenistų dinastijos, susiformavo skirtingo stiliaus mokyklos, o geriausius belenistinio meno kūrinius pradėta kolekcionuoti.

Kalėdų šventė ištisus metus

Belenistinio meno evoliuciją iliustruoja ir asmeninė muziejaus įkūrėjo Antonio Díazo istorija. Vaikystės laikų žaidimai vėliau virto hobiu, o dabar surinkta betliejų kolekcija netelpa net savo paties įkurto muziejaus salėse.

„Vaikystėje švęsdavome Kalėdas, kaip ir daugelis mūsų draugų bei kaimynų – per šventes muzikuodavome, kepdavome mantecados ir statydavome betliejų. Vėliau mokiausi matematikos ir technikos mokslų, ėmiausi verslo, tačiau susidomėjimas betliejais niekur neprapuolė. Man ypač patiko architektūrinė scenų dalis – domėjausi, kaip ir iš ko belenistų meistrai stato miestus, pastatus ir kuria interjerus.

Nuostabiausia yra tai, kad kuriant betliejų nereikia būti nei dailininku, nei skulptoriumi – detales, kurių negali pasigaminti pats, gali nusipirkti, mainytis su draugais ar užsakyti pas menininkus. Kartu su žmona savo šeimoje tęsėme vaikystės Kalėdų tradiciją: kepėme mantecados, statėme betliejus kaip senais laikais. Pirmasis mūsų pastatytas betliejus buvo stalo dydžio, tačiau kiekvienais metais kompozicija vis didėjo – atsirasdavo naujų figūrėlių, pastatų ar kraštovaizdžio detalių. Prieš šventes keliaudavome su žmona į Seviliją, Madridą ar Barseloną ir nusipirkdavome vis ko nors naujo belenistų mugėse.

Kiekvieną kartą betliejaus išardymas tapdavo liūdniausiu pasibaigusių švenčių momentu. Todėl su vienu iš savo draugų, labai garsiu Ispanijos belenistu, nutarėme, kad unikalius betliejus reikia išsaugoti ir eksponuoti ištisus metus.

Pradėjome nuo 100 kvadratinių metrų sandėlio Moljinos miestelyje. Planavome rinkti betliejus iš įvairių Ispanijos regionų. Ekspozicija didėjo labai greitai. Būdavo – sutari su vienu Katalonijos meistru, kad nupirksi iš jo vieną kompoziciją, o namo parsiveži dvylika. Iš Mursijos vietoj suderėtų kelių parsivežėme net 45 betliejus, o pasibaigus Kalėdoms teko ten sugrįžti dar kartą ir paimti likusius, – šypsodamasis pasakoja Antonio. – Ekspozicijai plečiantis keldavomės į vis didesnes patalpas. Kraustymaisi baigėsi 2017 metais, kai įsteigėme fondą ir Moljinos mieste pasistatėme didelį modernų muziejaus pastatą.“

Didžiausias betliejų muziejus pasaulyje

Šiame muziejuje eksponuojami tikri belenistinio meno šedevrai. Antonio pasakoja, kad tokį darbą įprastai atlieka du menininkai – vienas kuria scenografiją, tada nupasakoja figūrų autoriui, kokių ir kiek figūrėlių reikės pagaminti. Kai kurie autoriai kurdami scenas naudoja standartines masinės gamybos figūras, tačiau labiausiai vertinami tie betliejai, kurių visos detalės yra unikalios.

Atrodo, kad menininkams fantazijos tikrai netrūksta. Kūdikėlis Jėzus gali gimti ne tik prakartėlėje, bet ir modernioje virtuvėje ar miesto šventėje. Visa scena gali vykti bet kokioje vietoje ir bet kokiu laikmečiu, o personažų gali būti pačių įvairiausių.

„Nėra jokių apribojimų ar draudimų“, – pasakoja Antonio.

„Museo de Belenes“ pristatoma beveik visų pasaulio žymiausių belenistų kūryba. Didžiausias erdves užima italų skulptorės Angelos Tripi monumentalūs darbai: scena Sicilijoje ir imperatoriaus Konstantino įžengimas į Romą. Kitose salėse rasite Antonio Bernalo, José Luiso Mayo, Vicente Rodríguezo, Claudio Mattei, Joaquíno Pérezo, Josepo Traite, Antonio Pigozzi ir daugelio kitų autorių, atstovaujančių Vokietijos, Italijos, Ispanijos, Austrijos belenistų mokykloms, darbų. Kolekcijos saugyklose yra kūrinių net iš Rusijos, Kroatijos, Slovėnijos, Tailando ir Indijos. Atskirose salėse eksponuojamos kompozicijos vaizduoja Senojo Testamento scenas ir Kristaus nukryžiavimo istoriją.

„Mūsų muziejuje eksponuojama ne tik didžiausia pasaulyje, bet ir įvairiausia betliejų ekspozicija. Norime ateities kartoms palikti unikalią, dar mažai kam pažįstamo meno kolekciją. Šeimoje sakome, kad mūsų vaikams teks rūpintis ne tik mūsų verslais, bet ir keliais tūkstančiais lėlyčių“, – juokiasi Ana Caballero. Ji kartu su vyru Antonio ir dviem vaikais valdo muziejų įkūrusį fondą „La Fundación Díaz-Caballero“.

Muziejaus ekspozicija užima 5000 kv. metrų plotą, ją sudaro 7 salės, kuriose eksponuojama 100 įvairiausių scenų, sudarytų iš daugiau nei 2000 figūrų. Muziejus atidarytas ištisus metus, o ekspozicija kasmet atnaujinama.

Oficialus muziejaus puslapis.

Laima Druknerytė – fotografė, keliautoja. Ispanijos pietuose esanti Andalūzija yra jos antrieji namai. Šis Pietų Ispanijos regionas garsus įspūdingais gamtos vaizdais, unikalia miestų ir miestelių architektūra, alyvuogių giraitėmis, kaitria saule, mėlynu dangumi, gardžiu maistu, puikiu alyvuogių aliejumi ir šiltais bei draugiškais žmonėmis. Jie L. Druknerytei padeda pažinti šio regiono kultūrą, virtuvę, tradicijas ir papročius. Puslapyje Virgenextra.lt fotografė pasakoja apie atrastą Andalūziją ir apie šio krašto ypač tyrą alyvuogių aliejų.