Šimtas Y. Ono karstų, šimtai W. Kentridge’o visatų. KEKS 2022 dienoraščiai

Williamo Kentridge’o paroda „Tai, ko nepamename“ M. K. Čiurlionio dailės muziejuje

Viena tų išties nuostabių patirčių Lietuvos muziejuose apskritai. Ne tik apžiūrint garsaus visame pasaulyje litvakiškų šaknų turinčio menininko, virtuoziškai savo kūryboje šokinėjančio per skirtingas disciplinas, parodą, bet ir nauju žvilgsniu patiriant muziejaus architektūrą. Šiai ekspozicijai sukurta speciali judėjimo dramaturgija, ir jos paisyti išties verta. Dėl žaismingai suskambančios aplinkos ir amplitudės emocijų, kurias sukelia įvairiausio žanro Williamo Kentridge’o darbai.

Scenografė Sabine Theunissen, sumaniusi šios parodos trajektoriją, už rankos veda lankytoją per nuolatinę Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tapybos ekspoziciją, pasiūlydama čia pat prisėsti ir pasiklausyti W. Kentridge’o piešimo pamokų, rekomenduoja pakilti liftu iš vieno aukšto į kitą, apsidairant po muziejaus vidinį kiemelį ir piešinius ant fasadų, užeiti į Kauno auditoriją ar pereiti tamsos koridorių prieš patenkant į svarbiausios ekspozicijoje didžiosios W. Kentridge’o instaliacijos erdvę.

Apsilankymo parodoje kaina tikrai nemaža – 11 eurų. Užsienio svečiai ir tas labai nedidelis procentas žmonių Lietuvoje, kurie domisi menu, gal ir neišsigąs, tačiau kaži ar taip pat sureaguos toji platesnė, „paprastesnių“ poreikių auditorija. Jai, kiek teko girdėti, jau užtrenktos durys Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje pasidžiaugti Kultūros ministerijos tęsiama iniciatyva: paskutinį kiekvieno mėnesio sekmadienį – nemokami nacionaliniai ir respublikiniai muziejai.

Bet kuriuo atveju būtinai apsilankykite, paroda veiks ilgai, iki metų pabaigos. Pabūkite čia porą trejetą valandų, neskubėkite, pasimėgaukite, pasižiūrėkite W. Kentridge’o animaciją ir videoinstaliaciją nuo pradžios iki pabaigos, pajauskite, kokia begalinė yra šio iškilaus menininko visata: piešiniai, videomenas, koliažai, grafika, graviūra, skulptūros, knygos, performansas, režisūra, scenografija… Menininko istorija, kuriam visas pasaulis yra gryniausias teatras.

Alegoriniuose W. Kentridge’o filmuose dera politika ir poezija, o piešiniuose anglimi ir didžiulėse instaliacijose jungiasi kinas, garsas, muzika ir skulptūriniai objektai. Labai paprastai jis pasakoja apie sudėtingą savo tėvynės – Pietų Afrikos Respublikos (PAR) – istoriją. Pirmą sykį tarptautiškai jis išgarsėjo, kai 1989 m. sukūrė filmą „Johanesburgas, didingiausias miestas po Paryžiaus“, pirmąjį iš serijos „Piešiniai projekcijoms“, skirtą PAR apartheidui ir postapartheidui. Antrame muziejaus aukšte, vadinamajame „Black Boxe“, kas mėnesį bus galima pasižiūrėti vis kitą W. Kentridge’o retrospektyvos filmą. Čia veikia personažai, savotiški menininko alter ego, reprezentuojantys priešingas viena kitai pasaulėžiūras – gobšuolis kapitalistas Soho Ecksteinas ir jo antagonistas – naivuolis svajotojas Felixas Teitlebaumas.

W. Kentridge’o „Piešinių projekcijoms“ serija sukurta sustabdytų kadrų principu, kurį pats menininkas vadina „varguolio animacija“: visi piešiniai anglimi piešiami ant vieno ir to paties popieriaus lapo. Tam, kad nupieštų vis kitą kadrą, menininkas turi nutrinti ankstesnį piešinį. Na o popieriuje bet kuriuo atveju išlieka ankstesnių figūrų ir detalių pėdsakai.

Pastaraisiais metais menininkas nebeapsiriboja jam įprastomis PAR istorijos ir tapatybės temomis, politinėmis, pilietinėmis bei socialinėmis realijomis. Jis ėmėsi nagrinėti įvairiausių politinių konfliktų, karų, režimų sukeliamus psichologinius atgarsius. Apskritai jam svarbu, kaip žmogus priima ir suvokia aplinkinį pasaulį. Paroda atskleidžia tas svarbiausias W. Kentridge’ui sąvokas, susijusias su laiku kaip fiziniu reiškiniu. Menininkas operuoja pėdsako ir buvimo, trynimo ir nebuvimo sąvokomis, laikinumo, neapibrėžtumo, individualumo ir nepatikimos istorinės atminties koncepcijomis.

Kiekvienas pasirenkame, kas įstrigs atmintyje, o kas iš jos išsitrins. Kiekvieno istorinė atmintis kitokia ir savaip trūkinėja. Viskas reliatyvu. Ir šia prasme įspūdinga W. Kentridge’o videoinstaliacija „Laiko atmetimas“ (2012 m.) – savotiška begalinių, nesibaigiančių prasmių ir vaizdinių enciklopedija, kurią sukurti menininką paskatino diskusijos su amerikiečių mokslo istoriku Peteriu Galisonu apie reliatyvumo teorijos atsiradimą. „Laiko atmetimas“ – tai tarsi mėginimas materializuoti laiką pasitelkus mechanizuotos medinės skulptūros, vadinamojo „dramblio“, kvėpavimą ir čia pat ekranuose judančią karnavališką klajojančių artistų procesiją, kuri ilgainiui virsta pabėgėlių virtine. Kvapą gniaužiantis potyris.

W. Kentridge’as gimė 1955 m. Johanesburge, Pietų Afrikos Respublikoje. Jo senelis iš motinos pusės siaučiant žydų pogromams buvo priverstas bėgti iš Lietuvos į PAR. W. Kentridge’o tėvai buvo garsūs teisininkai ir aktyvūs kovotojai su apartheidu. Iš pradžių W. Kentridge’as Johanesburge studijavo politikos mokslus, o tada Paryžiuje – dailę ir piešimą, dar vėliau – pantomimą ir teatro meną pas garsųjį Jacques’ą Lecoqą. Grįžęs į PAR, rašė pjeses, operų libretus ir vadino save akmens amžiaus kino režisieriumi, kurio fantazija sukuria kažką tarp meno ir gyvenimo, poezijos ir politikos su visomis jų metamorfozėmis. Galų gale W. Kentridge’as apsistojo ties teatru, grafika ir animacija.

W. Kentridge’o kūrybos darbų yra Albertinos muziejuje Vienoje, Šiuolaikinio meno ir Solomono R. Guggenheimo muziejuose Niujorke, Šiuolaikinio meno muziejuje San Fransiske, Meno muziejuje Filadelfijoje, „Fondation Louis Vuitton“ Paryžiuje ir daugelyje kitų. Pagrindinė galerija, pristatanti menininko darbus – Marian Goodman galerija Niujorke. Taip pat W. Kentridge’as bendradarbiauja su Los Andželo Leslie Sacks galerija, Berlyno KEWENIG ir Johanesburgo „The Goodman Gallery“.

Williamo Kentridge’o paroda (kuratorė Virginija Vitkienė) „Tai, ko nepamename“ pristatoma kaip vienas svarbiausių įvykių „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programoje.

Veiks iki 2022 m. lapkričio 30 d. Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje (V. Putvinskio g. 55, Kaunas).

Yoko Ono instaliacija „Ex It“ Lietuvos banko Kauno skyriuje

Nuo šios vietos, ko gero, prasidės daugelio kelionė po „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos parodas. Vis dėlto jeigu dar neprasidėjo ir nesate kauniečiai, galintys bet kada dienos metu užsukti į banką ne tik finansiniais reikalais, įsidėmėkite šį nesvetingą Kauno svečiams, atvykstantiems iš toliau, instaliacijos lankymo grafiką: I–III 8.30–15.30, IV 8.30–18.00, V 8.30–14.30. Savaitgalį žymiojo Kauno tarpukario architektūros pastato durys jus pasitiks užrakintos.

Pati instaliacija vos įžengus pro duris priverčia trumpai sulaikyti kvėpavimą. Išties įspūdingas gilias prasmes ir metaforas generuojantis žymiosios japonų kilmės JAV menininkės Yoko Ono darbas vargu ar galėjo atrasti sau tinkamesnę vietą. Instaliacijos spalvų gama, formų, judėjimo tarp objektų ritmika nuostabiai atkartoja modernistinės architektūros estetiką: erdvės koloritą, pasikartojančias architektūrines formas, geometrinių formų žaismą, dėmesingumą šviesai. Netrukus pumpurus sukrausiančios pušelės ir berželiai dar labiau kilstelės žvilgsnį į viršų ir pabrėš vertikalumą bei optimizmą, viltingumą.

„Eina sau, pristatė karstų, nėra kur praeit. Dirbate kaip kapinėse. Nesmagiai kažkaip. Jau pripratote, ar ne?“ Tokiais žodžiais Lietuvos banko Kauno skyriaus darbuotoją mėgina guosti nuolatinė įstaigos klientė. Paslaugi konsultantė kantriai aiškina: čia Kaunas – Europos kultūros sostinė. Tas atmetimas, ir ne tik šiuo konkrečiu atveju, bet ir socialinių tinklų komentaruose, matyt, kyla iš žinojimo, kokia garsenybė yra Yoko Ono – visų pirma kaip Johno Lennono našlė, „moteris, kuri išardė „The Beatles“. Ir kartu iš nežinojimo, kokia tai išties konceptuali, svarbi šiuolaikinio meno istorijoje menininkė, viena iš performanso žanro pradininkių kartu su serbe Marina Abramovič.

Politiškos ir visuomeniškos menininkės 1997 m. instaliaciją sudaro šimtas skirtingo dydžio medinių karstų – vyriškų, moteriškų, vaikiškų, o toje vietoje, kur įprastai matomas mirusiojo veidas, dygsta jauni medeliai. Ir sklindantis paukščių čiulbėjimo bei kitų gamtos garsų įrašas, kurį savo nesustojančia gyvybe papildo kasdienybė. Prisėskite, pasivaikščiokite, pajauskite gamtos gyvybingumo metaforą. Kaip teigia pati menininkė, „Ex It“ – tai gyvenimas kaip tęsinys.

Šį darbą Y. Ono sumanė kaip atminimo ženklą, savotišką memorialą karo ir gamtos katastrofų aukoms, ir kartu – kaip amžiną gamtos gebėjimą atsinaujinti. Instaliacija yra nepaprastai aktuali, jos aliuzijų laukas prasiplečia XXI a. tragedijų ir katastrofų kontekstuose: koronaviruso pandemijos, karų, politinių režimų, naujųjų grėsmių socialiniuose tinkluose.

Yoko Ono gimė 1933 m. Tokijuje vienoje turtingiausių ir įtakingiausių šeimų Japonijoje. Jos tėvai buvo konservatyvių pažiūrų, tačiau neatmetę Vakarų vertybių. Y. Ono įgijo puikų išsilavinimą, tėvų prašymu priimta mokytis į prestižinę vyrų gimnaziją. Ji tapo pirmąja moterimi, įstojusia į Gakusiuino universiteto Filosofijos fakultetą. Tiesa, jo nebaigė. Tuomet išvyko į JAV, kur kurį laiką studijavo menus Sarah Lawrence koledže. XX a. šeštajame dešimtmetyje atvykusi į Niujorką akimoju pateko į avangardinio meno sūkurį ir čia pradėjo menininkės karjerą.

Vienu pirmųjų Y. Ono darbų tapo performansas kartu su minimalizmo muzikos legenda kompozitoriumi Johnu Cage’u: Y. Ono gulėjo ant atviro fortepijono stygų, o J. Cage’as ir kiti muzikantai tuo metu grojo juo įvairiais objektais. Septintojo dešimtmečio pradžioje Y. Ono prisijungė prie „Fluxus“ judėjimo, susibičiuliavo su jo pradininku Jurgiu Mačiūnu, ir būtent performansas tapo šio judėjimo esminiu žanru. Chuliganiškojo „Fluxus“ menininkai atmetė kone viską, kas tuo metu meno sferoje buvo vertinama. Jie maištavo prieš perdėtą rimtumą, intelektualumą, komercinę naudą, institucijas – muziejus ir galerijas, prieš menininko kūrybos monopolį.

Sugeneravusi nemažai idėjų „Fluxus“ repertuarui, ilgainiui Y. Ono atsisakė konceptualizmo ir perėjo prie paprastų pareiškimų, ironiško žvilgsnio į kasdienybę, kviesdama žiūrovus tiesti dialogo tiltus. Y. Ono kūrė performansus, muziką, filmus, skulptūras, instaliacijas, konceptualius objektus, rengė akcijas. 2009 m. Venecijos bienalėje menininkė už viso gyvenimo pasiekimus apdovanota „Auksiniu liūtu“.

Instaliacija „Ex It“ yra įžanga į rugsėjį Kauno paveikslų galerijoje atidaromą retrospektyvinę Yoko Ono parodą „Laisvės pažinimo sodas“.

Ją nemokamai galima apžiūrėti iki 2022 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos banko Kauno skyriuje (Maironio g. 25, Kaunas).

Parodą organizuoja Šiuolaikinio meno centras kartu su šiuolaikinio meno muziejumi „Serralves“ (Portas, Portugalija) ir menininkės studija „Studio One“ (Niujorkas, JAV), o kuruoja ilgametis Yoko Ono bičiulis, Jurgio Mačiūno ir „Fluxus“ judėjimo parodų kuratorius Jonas Hendricksas. Tai 2020 m. „Serralves“ muziejuje eksponuotos parodos tąsa, specialiai adaptuota Kaunui – gimtajam Jurgio Mačiūno miestui.