Vidutinis skaitymo laikas:

8 min.

Šimtmetį švenčianti prezidento A. Stulginskio dukra: jaučiuosi aštuoniasdešimties

A. Juozevičienė su proanūkiais (iš kairės): Benediktu ir Martynu Bieliauskais bei Antanu Norvilu. Šeimos archyvo nuotrauka

Straipsnis skelbtas laikraštyje „Draugas” (2021 m. gegužės 1 d. numeryje, Vol. CXII NR. 34)

1921 m. balandžio 28 d. gimusi Aldona Stulginskaitė-Juozevičienė šiandien yra vienintelė tokia pasaulyje: Pirmosios Lietuvos Respublikos prezidento dukra, sulaukusi XXI a. Jubiliejaus proga A. Juozevičienę pasveikino dabartinis LR prezidentas Gitanas Nausėda, savo ir pirmosios ponios vardu perdavęs gėlių.

„Šiandien Jūs esate mūsų ryšys, gyvoji mūsų grandis su Pirmąja Respublika, su 1918 metais atgimusia Lietuvos valstybe ir pirmaisiais jos vadovais. Per Jus su dabarties karta kalbasi pati istorija ir mums yra didelė dovana prisiliesti prie jos ištakų. Dėkoju Jums, kad visu savo gyvenimu ir darbais liudijate meilę Lietuvai, išlaikėte ją savo vaikų, anūkų, proanūkių širdyse ir atmintyje“, – rašoma Prezidento sveikinime.

Aldonos Juozevičienės jubiliejaus išvakarėse apie mamą ir šeimą susėdome pakalbėti su jos dukromis Ramune Račkauskiene ir Jūrate Norviliene. Pabiro šilti, nostalgiški, kartais žaismingai išdykėliški vaikystės ir jaunystės prisiminimai, lydimi pašnekovių šypse­nų, juoko, o protarpiais ir nuostabos – aš šito nežinojau… Viskonsine gyvenantį sūnų dr. Joną Juozevičių, kuriuo mama labai didžiuojasi, tikimės pakalbinti kitą kartą.

Augome lietuvėmis

„Mes labai panašios į mamą, – sako Jūratė. – Kai trise sėdime, veidai nuotraukoje labai panašūs.“

Abidvi Aldonos Juozevičienės dukros – mokytojos; tiesa, Jūratė, prieš sukurdama šeimą, dirbo socialine darbuotoja, mat studijavo sociologiją.

Pasirenkant profesiją iš mamos pusės nebuvo jokio spaudimo. „Žinoma, ji būtų labai norėjusi, kad mes būtume studijavusios mediciną, – pastebi Jūratė, – bet nestūmė – leido rinktis. Tačiau vieną dalyką ji mus privertė daryti – tai pianinu skambinti, kas labai mums nepatiko. Aš ištvėriau truputį ilgiau, negu Ramunė, bet kančia buvo. Ji irgi mokėsi būdama jauna, bet niekada prie pianino nesėdo. Jai irgi nepatiko, nesisekė, bet mus labai stūmė. Paskui pasigailėjo ir leido mums mesti.“

Augsburge, Vokietijoje, 1948 m. Jonas ir Aldona Juozevičiai su dukrelėmis Ramune (kairėje) ir Jūrate.Šeimos archyvo nuotrauka

Mama taip pat norėjo, kad jos draugautų su lietuviais, sukurtų lietuviškas šeimas. Sudarė sąlygas, kad susipažintų su lietuviais.

Jūratė prisimena, kaip mama, nieko nepaaiškinusi iš anksto, užrašė jas į ateitininkų organizaciją: „Nuvežė į tokį susirinkimą, išleido, ir tu žinokis… Bet mes po to labai džiaugėmės, kad dalyvavome šioje veikloje. Ir kai Dainavos stovykla atsidarė, mes kas vasarą veržėmės ten važiuoti.“

„Manau, kad ji buvo patenkinta, jog abidvi ištekėjome už lietuvių“, – pastebi Ramunė.

Labai svarbus dalykas šeimoje buvo lietuvių kalba ir lietuviška tapatybė. „Mes kokius ketverius metus gyvenome ne lietuvių kolonijose – N. Dakota, Jova, – pasakoja Ramunė. – Mama labai norėjo, kad mes lietuviškai skaitytume ir išlaikytume lietuvišką tapatybę. Ji užsakė mums ‘Eglutę’ ir mes tą ‘Eglutę’ skaitydavome. Ji atlikdavo užduotis mano vardu – rinko man taškus. Ir man labai patikdavo gauti tuos taškus!“

Lituanistinę mokyklą seserys pradėjo lankyti jau šeimai persikėlus į Čikagą – ketvirtoje klasėje mergaitės buvo jauniausios iš visų.

Taip pat jau Čikagoje tėvas, Jonas Juozevičius, išlaikė egzaminus, leidžiančius praktikuoti mediciną. Prieš tai turėjo daug mokytis. „Kur tik eina, visuomet su knyga. Ar į mišką, ar kur kitur, visuomet su knyga. Su mumis ir su knyga. Visą laiką mokėsi“, – prisimena Ramunė.

Kalbėdamos apie savo tėvų charakterių ypatybes (mama ir tėvas gimė tą pačią dieną – balandžio 28-ąją), seserys sako, kad tėvas gal buvo kūrybingesnė, žaismingesnė asmenybė. Jis dukroms skirdavo daug laiko – prieš miegą pasakodavo savo sukurtas pasakas apie šunį-nešunį nuostabų „Mufį“ ir kitokias, mokydavo dainų, vesdavo į gamtą. Buvo labai šiltas, dažnai apkabindavo.

Mama – labai pareiginga, ir to paties tikisi iš savo vaikų. „Ji niekada mūsų negirdavo, – sako Jūratė. – Kartą klausiau – geri pažymiai, kodėl tu nie­ko nesakai… O ji atsakė – kad jūs darot kaip reikia daryt. Taip turi būti – ne­reikia už tai girti.“

Jamestown, Šiaurės Dakota, 1951 m. Priekyje iš kairės: Ramunė ir Jūratė, už jų – tėvų kolegė dr. Tula-Grunwald, Aldo­na ir Jonas Juozevičiai. Šeimos archyvo nuotrauka

Imtynės – gerai, Presley – nelabai

Pradžia Amerikoje nebuvo lengva. Šeima atvyko mamos dėdės Kazimiero Stulginskio kvietimu ir 1949-ųjų vasarą praleido jo ūkyje Danville, IL. Dėdė turėjo vaikų ir anūkų, bet šeima jau buvo gerokai suamerikonėjusi.

„Kai tik atvažiavome, – prisimena Ramunė, – mama dar buvo jauna moteris, neįpratusi šeimininkauti, o jai reikėjo virti visai didelei šeimynai. Virtuvė buvo tokia senoviška, nebuvo tekančio vandens, namas be elektros, kerosininės lempos, nebuvo prausyklos viduje, viskas lauke… Vieną kartą dėdė Kazimieras užsiprašė makaronų. Mama nežinojo, kad jų galima nusipirkti krautuvėje. Ji užmaišė tešlą ir pradėjo kočioti, o visi subėgo pažiūrėti, ką ji čia daro…“

Jūratė pastebi, kad mama apskritai nelabai mėgo virti ir gamindavo visada panašiai. „Kiekviena vakarienė būdavo kotletai“, – juokiasi ji. Ant šeimos stalo būdavo kiauliena, jautiena, sriubos, blynai. Lietuviškų patiekalų, tokių kaip kugelis, negamindavo. Bet Kūčioms silkes, mišraines paruošdavo. Kūčias švęsdavo šeimos rate, penkiese.

Kai seserys buvo paauglės, šeimoje buvo tokia keista tradicija. Sekmadieniais eidavo visi į Marquette Parko bažnyčią, į sumą (Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčioje kunigavo tėvo brolis, kun. Juozas Juozevičius – red.), po to važiuodavo į „White Castle” nusipirkti hamburgerių ir didelio sekmadieninio „Chicago Tribune”. Mama po pietų eidavo prigulti, o jos skaitydavo tą laikraštį ir valgydavo hamburgerius.

Jūratė prisimena, kad kokiais penkiasdešimtaisiais mama mėgo per televiziją žiūrėti imtynes, turėjo savo favoritus. „O kai per Ed Sullivan programą turėjo Elvis Presley pasirodyti, – mes su Ramune labai jo laukėm, – ji atėjo ir išjungė televizorių. Sakė – čia nepadoru… Neleido mums žiūrėti.“

Ramunė pastebi, kad kai tėvas gavo leidimą praktikuoti, šeimai tarsi atsidarė horizontai. Tuo metu gimė ir brolis Jonas. Tėvas turėjo gerą darbą, gavo gerą algą, šeima per atostogas automobiliu važiuodavo tai į vakarus, iki pat Kalifornijos, tai į rytus, iki Atlantos, tai į Koloradą, per visokius miškus. Nors visada būdavo smagu sugrįžti ir į ūkį Illinojuje, pas dėdę Kazimierą.

Danville, IL, K. Stulginskio ūkyje, 1949 m. Iš kairės: Jūratė, tėvas, mamos pusseserė Marcelė Stulginskaitė, mama, Ramunė, pusseserė Antosė Stulginskaitė. Šeimos archyvo nuotrauka

Kelionės į Lietuvą

Abi dukras Aldona Juozevičienė vežė į Lietuvą pasimatyti su seneliu – Ramunę 1965 metais, Jūratę – 1967-aisiais.

Pasakoja Ramunė: „Man tada buvo 20 metų. Labai daug kas mus bandė atkalbėti nuo tos kelionės – kad nesaugu, kad nereikia remti tos valdžios, bet mama buvo pasiryžusi savo tėvą aplankyti. Ji norėjo, kad jis atvažiuotų, bet jam nedavė leidimo. Lėktuve iš Londono į Maskvą daug kas kalbėjo rusiškai. Nakvojome tokiame senoviškame viešbutyje, netoli Kremliaus. Buvo labai baugu, kalbos nemokėjau, nė vieno žodžio… Kai nusileidome Vilniuje, kur mūsų laukė giminės, tada atsipalaidavome. Buvo daug žmonių su gėlėmis – galvojau, nejaugi čia dėl mūsų visi atėjo… Ir senelį tada pirmą kartą pamačiau. Jis labai man priminė mūsų dėdę Kazimierą.

Buvo vasaros pabaiga. Mes visą laiką turėjome būti Vilniuje, o mama Vilniaus nepažino. Bet man buvo labai įdomu – tie visi namai, viešbučiai, dideli kambariai. Aišku, patogumai ne tokie kaip Amerikoje… Ir su seneliu buvo labai smagu būti. Jis daug juokėsi, daug kalbėjo, šypsojosi, buvo nuolankus. Mama sakė, kad jis visai kitoks nei anksčiau. Anksčiau buvo griežtesnis, rūstesnis.“

Prisimena Jūratė: „Aš buvau ką tik baigusi universitetą, buvo ankstyva vasara. Kadangi mama jau buvo buvusi Lietuvoje, nebuvo taip baugu. Bet irgi reikėjo skristi per Maskvą, ten pernakvoti. Man buvo keista, kad restorane svetimus žmones prie mūsų stalo sodino. Labai įdomus požeminis traukinys, stotys, bet… niūru, labai niūru. Visi žmonės susiraukę, viskas pilka…

O Lietuvoje – visi laukia su gėlėmis, ir aš nežinau, kas yra kas, nepažįstu. O senelis toks trumputis, su lazdele, su skrybėle… Bet kai nusiėmė, plaukai tokie pasišiaušę, balti. Vieną naktį praleidome Kaune, jo bute, kurį mama padėjo jam įsigyti, ir ji visą naktį buvo išėjusi pabendrauti su mokslo draugu. Kalbėjosi kažkur parke ant suolo, o senelis labai rūpinosi. Ir kai ji grįžo, sakė – labai nepadoru…

Dar nuvežė į tėvo tėviškę – Kupiškį. O kai vykom į Trakus, vienas iš „Inturisto” labai klausinėjo manęs – ką studijavau, kokioms organizacijoms priklausau. Išgirdęs, kad esu ateitininkė, sakė – a, davatkų organizacija. Aš labai įsižeidžiau.

Jau vėliau, lankydamosi istorinėje Prezidentūroje Kaune, seserys bandydavo įsivaizduoti, kaip viskas atrodė tuomet, kai mama buvo maža mergaitė. Kur buvo gyvenamieji kambariai, kur buvo valgomasis, kuriame šveicorius sutrindavo jų mamai kotletą su bulvėmis, kai tėvai būdavo užsiėmę su svečiais… Kur įvyko tas incidentas su degtukais, per kurį vos nekilo gaisras Prezidentūroje…“

Aldona Juozevičienė dukroms yra pasakojusi, kad kai ji buvo gal trejų metukų, žaidė su degtukais ir padegė sofos kutus. Išsigandusi bėgo pas mamą – „dega, dega“, bet mama manė, kad ji kalba apie ugniavietę ir neskubėjo eiti pasižiūrėti. Nieko ten baisaus neatsitiko, tik po to ji turėjo prisipažinti tėvui – įeiti į jo kabinetą, prisipažinti ir atsiprašyti, tai buvo baisiausia. Bet jis labai nebarė jos. Turbūt jau žinojo…

A. Juozevičienė su savo vaikais: – Jūrate, Jonu ir Ramune. Šeimos archyvo nuotrauka

Sakrali prisiminimų skrynelė

Ramunė ir Jūratė šiek tiek gailisi, kad tėvai nedaug pasakojo apie savo šeimas. Dabar mama dažniau prisimena savo gyvenimą, bet tik ankstyvuosius metus. Jai labai patiko „Saulės“ gimnazijoje, ji labai mylėjo seseles kazimierietes ir jai labai patiko studentavimo laikai.

„Kai dabar su ja kalbu, sužinau visokių įdomių dalykų iš jos jaunystės, – sako Jūratė. – Pasakojo, kaip susipažino su tėvu. Stulginskis ateitininkams parūpino stipendiją, ir jos pareiga buvo susirasti studentų ateitininkų pirmininką ir jam perduoti. O mūsų tėvas tuo metu buvo valdyboje. Ji nuėjo į Ateitininkų namus ir taip jie susipažino.“

Pastaruoju metu mama atveria ne tik prisiminimų, bet ir šventą savo relikvijų skrynelę. Joje – brangūs šeimos daiktai, kuriuos ji saugojo, bet apie kuriuos nepasakojo.

„Aš labai nustebau, kad ji kažkaip išsaugojo savo mamos nertas užuolaidas. Net nežinojau, kad ji jas turi… Ir šalį, kurį jos mama nešiojo, kai laukėsi. Tais laikais nebuvo specialių suknelių, tai nėščios moterys apsigaubdavo šaliais“, – pasakoja Jūratė.

Kai gimė pirmasis proanūkis, ji tą šalį padovanojo Ramunės dukrai Ritai naudoti kaip apklotėlį. Vėliau Rita tą šalį perdavė Prezidentūrai Kaune.

Kitas brangus palikimas – močiutės, Onos Stulginskienės, sagė su topazu, kurią mamai dar sovietiniais laikais atvežė iš Lietuvos.

Anūko Dariaus Norvilo vestuvėse. Šeimos archyvo nuotrauka

Mama – „kietas“ paukštis

Kokia mamos ilgaamžiškumo paslaptis? Ramunė ir Jūratė mano, kad pagrindinį vaidmenį čia vaidina genai. Mamos pusseserės, Kazimiero Stulginskio dukros, irgi ilgai gyveno, viena beveik sulaukė šimto metų.

Mamos senelis, Aleksandro Stulginskio tėvas, gyvenęs su jais ūkyje, mirė 103-ejų, nors neaišku, ar tai tikrasis jo amžius.

Svarbi ir vidinė būklė. Pasak dukrų, mama labai rami, mandagi, niekada nieko neįžeis. Dirbo mėgstamą darbą. Ir turėjo ramstį namuose. „Mūsų tėvas ją labai globojo. Visus šeimos rūpesčius prisiimdavo“, – sako Aldonos Juozevičienės dukros.

Kalbėdamos apie tai, kas, jų nuomone, mamai svarbiausia gyvenime, seserys pabrėžia lietuvybę ir šeimą.

„Man buvo labai nuostabu, kaip ji prižiūrėjo savo tėvą Lietuvoje. Aš vis prisimenu, kaip ji važiuodavo pirkti visokių medžiagų ir siuntė į Lietuvą. Ir aš nesupratau, kaip tos medžiagos padės mano seneliui gyventi. Nesupratau, kad jis parduodavo jas“, – prisimena Jūratė.

„Ji nepaprastai gražiai prižiūrėjo mūsų tėvą, kai jis sirgo, o jo paskutinė liga buvo labai sunki… Ji turėjo tuos įgūdžius, mokėjo maitinti per veną ir atlikti kitas procedūras“, – sako Ramunė.

„Nors ir nemažai metų išgyveno kartu, bet ji jauna našle liko 59-erių, – pastebi Jūratė. – Tuo metu ji dar dirbo Šv. Kryžiaus ligoninėje, bet po to sakė, kad jai gėda dirbti, kai jaunos ieško darbų. Iš išėjo į pensiją, būdama 65-erių.“

Bet Aldona Juozevičienė neskubėjo gyventi pensininkės gyvenimo. Ji savanoriavo: organizacijoje „Lietuvos vaikų viltis“, lydėdavo vaikus į ligoninę, vertėjaudavo; iš „Seklyčios“ vežiodavo maistą senukams ir juokdavosi, kad kai kurie senukai jaunesni už ją… Dalyvavo ateitininkų veikloje. „Tada jai mūsų nelabai reikėjo – ji buvo savarankiška, vairavo, gyveno pilnavertį gyvenimą“, – apibendrina Jūratė ir prideda: „Mūsų mama – ‘kietas’ paukštis.“

Praėjusį šeštadienį jubiliatės Aldonos Juozevičienės namuose buvo šurmulinga. Pasveikinti mamos, močiutės, promočiutės susirinko beveik visa gausi šeima: vaikai, anūkai su žmonomis ir vyrais, penki proanūkiai. Singapūre gyvenanti anūkė Venta sveikinimus močiutei atsiuntė paštu. Pasak dukrų, mama buvo labai geros nuotaikos, džiaugėsi linksma kompanija, su visais kalbėjosi, žiūrėjo, kaip žaidė ir lakstė mažieji. Perskaičius Prezidento G. Nausėdos sveikinimą, stebėjosi, kad jai skiriamas toks dėmesys. Nuostabu jai ir tai, kad sulaukė šimto metų – niekaip negali tuo patikėti. Sugiedojus „Ilgiausių metų!“ sakė besijaučianti daugiau kaip aštuoniasdešimtmetė.