Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Norite prisidėti prie pokyčių? Nepamirškite -> Paremti
Atsinaujiname. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų. Bet galite paremti.

2023 02 15

Marie-Jo Thiel

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.
Unsplash.com nuotrauka

2023 02 15

Marie-Jo Thiel

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Sinodo Bažnyčia – pažeidžiama ir atvira bendrystei

Marie-Jo Thiel paskaita Friburgo universitete doctor honoris causa suteikimo proga. 2022 m. lapkričio 14 d., Friburgas. Iš prancūzų kalbos vertė Nomeda Hofertaitė.

Visuomenėje egzistuojančios psichologinio ir seksualinio išnaudojimo problemos ypač skaudžiai pasireiškia Bažnyčioje. Visi norėtume gyventi pasaulyje, kur nėra smurto, gerbiama gyvybė ir žmogus, viešpatauja taika ir bendrystė, bet tokio pasaulio nėra net Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Skandalai, katastrofos, rungtyniavimas ir karai vyksta visur, lyg būtų neatsiejama žmogaus psichikos dalis. Būtina apie tai kalbėti, net jei ir nemalonu. Taip pat reikia įvertinti žmogiškąjį trapumą ir ontologinį pažeidžiamumą bei su tuo susijusias problemas.

Sisteminė išnaudojimo krizė Bažnyčioje nesibaigia. Spalio mėnesį Prancūzijoje kilo naujas skandalas paskelbus informaciją apie prieš porą metų Vatikano sprendimu dėl dvasinio ir seksualinio išnaudojimo nušalinto buvusio Lusono (2001–2007) ir Kretėjaus (2007–2021) vyskupo Michelio Santier. Ir šįkart istorija paviešinta spaudoje – tai rodo, kad Katalikų Bažnyčios struktūroje vis dar nemažai funkcionavimo trikdžių, nors buvo tikėtasi pasikeitimų, ypač po Nepriklausomos komisijos, tiriančios seksualinio išnaudojimo atvejus Bažnyčioje (CIASE), ataskaitos (2021 m.).

M. Santier ir bendrininkų istorijos atskleidžia Bažnyčios institucijos struktūros poringumą. Tačiau pripažinus pažeidžiamumą stiprėtų bendradarbiavimas ir solidarumas – to pagrindas Krikšto sakramentu grįsta lygybė – būtų galima telkti jėgas sutramdant smurtą. Bet valdantieji, neigdami, vadinasi, nepriimdami, vadovaujasi sakralizuotos galios idėja, kad jiems suteikta sakrali valdžia, tad gali visus sprendimus priimti vertikaliai, t. y. nesitardami su kitais ir nepateikdami ataskaitos. Bet toks valdymo būdas kelia Dievo tautos pasipiktinimą ir trikdo, o su piktnaudžiavimu bandantys kovoti pasauliečiai, dvasininkai ir vyskupai nebesitiki išvysti krizės pabaigos.

Ką daryti? Niekas negali pasiūlyti stebuklingo sprendimo, bet jau nuveikta nemažai darbų, kuriais, jei tik norima, galima remtis tęsiant reformą. Tai plati tema, M. Santier atvejis iliustruoja tekste analizuojamus sisteminės piktnaudžiavimo krizės elementus. Norint spręsti krizę būtina pripažinti įvykdytus pažeidimus ir sinodalumo, grįsto pakrikštytųjų lygybe, svarbą, nes tai kelias į Bažnyčios atstatymą labiau horizontaliu, atviresniu būdu, bendradarbiaujant su kitais.

Unsplash.com nuotrauka

Michelio Santier byla

2022 m. spalio 14 d. žurnalas Famille Chrétienne atskleidė, kad 2021 m. spalio mėnesį Roma dėl seksualinio ir dvasinio piktnaudžiavimo skyrė nuobaudas vyskupui Micheliui Santier. Prancūzijos Bažnyčia patyrė šoką ne tik dėl įvykdytų nusikaltimų, bet ir hierarchų tylos arba sąmoningo faktų slėpimo. Nusikaltimo faktai užfiksuoti paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai M. Santier dar nebuvo vyskupas, bet dangstantis diskretiškumu aukoms tai buvo nutylėta visais lygmenimis. Paryžiaus vyskupas metropolitas Michelis Aupetit žinojo šiuos faktus, nes 2019 m. siuntė informaciją į Vatikaną, bet nepaviešino, tad užkirto kelią išklausyti galimas aukas, ypač iš naujųjų bendruomenių. Nepaviešintos ir 2021 m. Vatikano skirtos nuobaudos.

Pasirodžius informacijai spaudoje, 2022 m. spalio 20 d. Ruano miesto arkivyskupas metropolitas Mgr Dominique Lebrun pranešė, kad kreipėsi dar penki asmenys, jaunystėje nukentėję nuo M. Santier, kad apie tai informuota teisėsauga. Kaltinimai sunkūs – dvasinis ir seksualinis išnaudojimas, piktnaudžiavimas valdžia, nepagarba asmeniui ir net bažnytiniais terminais įvardijamas crimen de sollitationis, t. y. Išpažinties sakramento instrumentalizavimas į „išpažinties striptizą“ (prieš tabernakulį penitentas po kiekvienos nuodėmės išpažinimo turėdavo nusivilkti rūbą; „procedūros“ pabaigoje – išrišimas). Kadangi tai vyko prieš tabernakulį, instrumentalizuota ir Eucharistija.

Visi šie nusikaltimai diecezijos pranešime įvardyti kaip vojerizmas, psichinis dvasinis užvaldymas, manipuliavimas jaunais žmonėmis dėl sekso, sakramentų, konkrečiai Eucharistijos, instrumentalizavimas. M. Santier įpėdinis ne tik vėlavo paskelbti Vatikano sprendimą, bet ir stengėsi reliatyvizuoti faktus. 2021 m. Magisteriumas, priimdamas M. Santier atsistatydinimą, nurodė, kad tai dėl sveikatos priežasčių, ir visiškai neminėjo piktnaudžiavimo faktų. Kyla klausimas: kodėl skirtos tik baudžiamosios priemonės, o ne sankcijos, kaip būdavo anksčiau? Aišku, norėta viską nuslėpti, tai antrasis „klinikinio atvejo“ elementas – sisteminė tyla.

Tuo metu Prancūzijoje vyko komisijos, tiriančios nusikaltimus bažnytinėse struktūrose, darbas, bet šalyje nepaskelbta oficiali informacija, nors Vyskupų konferencija ir privalėjo. Be to, M. Santier įpėdinis pakvietė jį į Kretėjų – Vatikano nurodymu šis turėjo atsiskyręs ir maldoje gyventi vienoje seserų vienuolių bendruomenėje – švęsti Krizmos Mišias (2022 m. balandžio 12 d.). Dėl įsigalėjusios slaptumo praktikos nukenčia ir vyskupai, kai tokią informaciją išgirsta tik iš spaudos, o tai rodo vyskupų kolegijos nestabilumą. Neįtikina aiškinimas, kad ši informacija buvo slepiama laikantis Romos nurodymų.

Galbūt buvo manoma, jog sankcijos nesunkios, tad neverta viešinti? Arba norėta išvengti skandalo? Bet dėl slaptumo skandalas tik didesnis, nes įstatymui ginant stipriuosius, o ne silpnuosius, vyskupus, o ne aukas, ypač žinant, kad nusikaltimai įvykdyti kunigo sakramentinės tarnystės metu, tai yra „malonės ir gailestingumo perversija […] nuodėmė prieš Šventąją Dvasią – ypač matant didžiulę disproporciją tarp priimtų sankcijų ir nusikaltimo sunkumo – tad kyla dvejonė, ar bažnytinė institucija yra pajėgi įvykdyti teisingumą šioje srityje“, teigia kunigas ir vienuolis Stéphane’as Joulainas. Jis priduria: „Katalikų institucija žlugo. Kanoninės teisės taikymas praktikoje rodo įsigalėjusį požiūrį, kad dvasininkai, ypač vyskupai, yra visagaliai valdovai.“ Vyskupystės šventimai suteikia kunigystės pilnatvę, tad vyskupo rankose visų valdžių galios (teisinė, juridinė, vykdomoji), jos neatskirtos, vadinasi, dvasininko byloje jis atstovauja visoms pusėms. Vyskupo kolegos byloje – M. Santier atvejis – jis yra kaltintojas, teisėjas, advokatas, brolis, draugas… Ar tai pateisinama?

Tai kelia dvejonių ir nerimą dėl komunikacinės veiklos: kiek dar nutylėtų faktų ir neišklausytų aukų? Kiek atvejų sulaukė senaties termino ir buvo nuslėpta? Kiek bylų vyksta šiuo metu?

Baigiant šio klinikinio atvejo apžvalgą reikia pabrėžti, kad bažnytinėse struktūrose konstatuojami funkcionavimo trikdžiai vyrauja daugelyje naujų bendruomenių, o to pagrindas – kognityviniai iškrypimai, grindžiami dogmatine, sakramentine, pastoracine ir moraline teologija. Visi šie nusikaltimai buvo įvykdyti charizmatinėje bendruomenėje „Réjouis-toi“, kurią 1977 m. įkūrė M. Santier, jis buvo jos generalinis ganytojas, pirmasis Tikėjimo mokyklos direktorius ir žinoma charizmatinio atsinaujinimo judėjimo asmenybė, vyskupas palydėtojas. Visos tokios Dvasios vedamos bendruomenės yra įtikėjusios esančios virš kūno įstatymo ir seksualaus kūno. Apakinta gausių pašaukimų, bažnytinė vyresnybė ne visuomet kreipė dėmesį į tokias idėjas. Nekyla dvejonių, kad šios institucijos nariai žinojo apie visus nusikaltimus, bet gyvenant dvasinio ir seksualinio užvaldymo aplinkoje tai galėjo būti priimama kaip norma. Aišku, kyla klausimų dėl M. Santier įšventinimo į vyskupus 2001 m. Tai realybės neigimas? Ar faktų minimizavimas?

M. Santier atvejis atskleidžia ne tik nusikaltimus, bet ir sistemos funkcionavimą. Taip, Bažnyčioje vyksta piktnaudžiavimas valdžia ir sąžine, dvasinis ir psichologinis išnaudojimas, institucija nenori to pripažinti, bet dvasinis piktnaudžiavimas dažniausiai veda į seksualinę agresiją. Be to, net lengviausios sankcijos dėl tokių nusikaltimų ne visuomet taikomos, tad aukų tik daugėja – tai ne tik nukentėję asmenys, bet ir kovojantys prieš seksualinę ir kitokią prievartą dvasininkai, vyskupai, pasauliečiai. Istorija rodo, kad tokios religinės bendruomenės instrumentalizuojamos, kai tampa nusikaltusiųjų prieglauda – šie paskiriami kapelionais nepaaiškinant, kad atlieka atgailą. Tai kelia dvejonių ir nerimą dėl komunikacinės veiklos: kiek dar nutylėtų faktų ir neišklausytų aukų? Kiek atvejų sulaukė senaties termino ir buvo nuslėpta? Kiek bylų vyksta šiuo metu? Ši istorija sukrėtė Prancūzijos vyskupų plenarinę konferenciją (2022 m. lapkričio 3–8 d.), bet prisidėjo prie viešo pripažinimo, kad 11 vyskupų kaltinami dėl netinkamo elgesio, vienas jų – kardinolas Jeanas-Pierre‘as Ricard‘as.

Unsplash.com nuotrauka

Išsekinta ir prislėgta Dievo tauta  

Dėl nuo praėjusio amžiaus 9 dešimtmečio besitęsiančios krizės daug žmonių paliko Bažnyčios laivą. Tarp likusiųjų daug sužeistų. Sinodo procesas – 2021 m. spalio mėnesį pradėtas popiežiaus Pranciškaus – atskleidė ne tik Dievo tautą slegiančią depresiją, bet ir problemas, būtinybę nedelsiant imtis reformų, nors, matant besikartojančias klaidas ir netesėtus pažadus, sunku patikėti, kad pavyks.

Evangelijos pagal Matą 9 skyriuje skaitome: „Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mt 9, 36). Ar ne tokia mūsų Bažnyčios situacija? Nemažai Dievo tautos narių, ypač pasauliečiai, yra išvargę, nusivylę, pasimetę ir sukrėsti dėl bažnytinės institucijos silpnumo ir neveiklumo, Bažnyčios vadovų nepasitikėjimo. Šiandien, kaip ir vakar, nepaisant oficialaus sensus fidei / fidelium skelbimo, jie vis dar nesulaukia pasitikėjimo, dvejojama jų kompetencija, moraline, intelektualia tikėjimo branda – dvasininkai nepatiki pasauliečiams net homilijų ruošimo / sakymo per Mišias. Moterims dar blogiau, nes, oficialios antropologijos vertinimu, jos skiriasi nuo vyrų ontologiniu požiūriu, tad niekuomet nebus šventinamos į kunigus, nors, pasak teologo kunigo Marcelio Metzger, „vieninteliam Kristui priklauso kunigo titulas“, jis priėmė žmogaus kūną, ne vyro ar moters, kad pasiektų kiekvieną žmogų. Eucharistijoje ne Bažnyčios kunigai atstovauja Kristui, o pats Kristus veikia per Bažnyčios tarnų rankas, burną ir visus žmogaus pojūčius, kad pašventintų savo bendruomenes.

Matydamas minią Jėzus susijaudina iki širdies gelmių. Jo gailestis, nerimas, gal net baimė yra lyg tėviškas rūpinimasis vaikais: tai jausmai, kai net ypač sunkioje situacijoje išlieka viltis. Tokie jausmai ir mums neleidžia palikti Bažnyčios, nes palaiko pasitikėjimas Dvasios vedimu, bet reikia ir mūsų pastangų taisant sisteminius trikdžius, kurie atitolina nuo Evangelijos, išprovokuoja skandalus.

Nieko nuostabaus, kad Bažnyčia pažeidžiama, reikia tik pripažinti, jog pažeidžiamumas neatsiejamas nuo gyvybės apibrėžimo ir charakterizuoja žmogišką būtį egzistenciniu lygmeniu, taip pat institucijas (Bažnyčia, visuomenė) ir kosmosą.

Visi paminėti šios klinikinės diagnozės elementai yra dokumentuoti gausaus profesionalų kolektyvo, teologų ir kitų profesijų atstovų. Kadangi taip yra dėl sisteminių funkcionavimo trikdžių, būtina tirti ne tik valdžią turinčiųjų veiksmus, bet ir organizavimo bei valdymo trūkumus, spėjamas teologines, ekleziologines, pastoracines idėjas, keistos seksualinės moralės teologijos bankrotą, galios koncentravimą rankose klerkų, kurie jaučiasi esą aukštesnėje pozicijoje nei pasauliečiai, ypač moterys, nekreipia dėmesio į krikšto lygybę, apsiriboja vien teoriniu jos skelbimu. Klerikalizmą galima apibūdinti kaip įsigalėjusį požiūrį, jog dvasininkų statusas aukštesnis nei pasauliečių, ar, pasak popiežiaus Pranciškaus, užsifiksavimą prie šešto įsakymo, pabrėžiant patriarchalizmą ir hierarchizaciją arba piktnaudžiavimą dominuojama pozicija – visi šie elementai susiję ir stabdo Evangelijos skelbimą. Tai ne kunigystės atmetimas: Jėzus kalba apie piemenis kaip nuimančius derlių, vykdančius jo užduotis, o ne kaip asmens sargybinius ar parado puošmenas.

Nieko nuostabaus, kad Bažnyčia pažeidžiama, reikia tik pripažinti, jog pažeidžiamumas neatsiejamas nuo gyvybės apibrėžimo ir charakterizuoja žmogišką būtį egzistenciniu lygmeniu, taip pat institucijas (Bažnyčia, visuomenė) ir kosmosą. Jis atveria visus teigiamam ir neigiamam tarpusavio poveikiui. Dievo tauta turi pripažinti šį pažeidžiamumą kaip esminį ontologinį poringumą ir prisiimti tai individualiai bei kolektyviai su visais Bažnyčios ir visuomenės elementais, broliškai bendradarbiaudama, kad skirtingi vaidmenys ir tarnystės liudytų krikštu grįstą lygybę bei įtrauktų į autentišką sinodalinį procesą. Tad pirmasis iššūkis – pažeidžiamumo pripažinimas.

Unsplash.com nuotrauka

Iššūkis priimti pažeidžiamumą

Pažeidžiamumas siejamas ne tik su galimu išnaudojimu, paniekinimu, prievartavimu, tai ir atsivėrimas pasauliui, visuomenės priėmimas, palaikymas ryšio su išoriniu pasauliu, jis leidžia kurti savo identitetą ir pasaulį, kuriame gyvename. Filosofė A. J. Cahill pabrėžia, kad „pažeidžiamumas būtinas norint kurti pasaulį ir asmenybę“.

Vadinasi, tai ne vien neveiksnumas – kaip juridiniuose ar Magisteriumo tekstuose apie piktnaudžiavimą – ir ne tik negatyvus. Pirmiausia tai ne tik trūkumas ar nepakankamumas, trapumas ar silpnumas, kažkas, ką reikia pataisyti. Prie pažeidžiamumui priskiriamų trapumo, ribotumo ir nepastovumo pridėjus – pagal žodžio etimologiją – žaizdos ir prigimties pažeidžiamumo idėją, jis išreiškia radikalesnį egzistencijos modalumą, susijusį su mūsų žmogišku būviu ir egzistavimu, kuris gali būti pažeistas, jam gali pakenkti kas vyksta aplink, ką stebi, girdi ar patiria. Bet, būdamas autonomiškas dėl savo prigimties poriškumo, jis gali pritraukti resursus, atsigręžti į kitą ir į pasaulį, užmegzti ryšius, žavėtis, kontempliuoti gamtą ir net būti formuojamas, tai yra ugdomas kito asmens ir pasaulio, kuriame gyvena ir kuris vystosi dėl vidinio pralaidumo. Be pažeidžiamumo, siejamo su kūnu, psichika, ryšiu su kitais, dvasiniu gyvenimu ir sąžine, individas būtų užsidaręs savyje dramblio kaulo bokštas, abejingas, robotas, gražus, alyva išteptas ir užprogramuotas mechanizmas, vengiantis bet kokių emocijų ir nedvejojantis, kad valdo savo gyvenimą.

Ne, tai ne pažeidžiamumo egzaltacija! Būtina ne tik pripažinti jį, bet ir išlaikyti budrumą, vengti bet kokio dolorizmo, o kilus grėsmei atmesti, gydyti, saugoti nuo papildomų sužeidimų. Šis egzistencinis laidumas suteikia galimybę palaikyti nuolatinius kontaktus, kurti savo egzistenciją ir pasaulį, kur gyvename, bet tai vyksta per gerus ar blogus veiksmus ir neatsiejama nuo atsakomybės.

Priimti savo pažeidžiamumą ne visuomet lengva, reikia nuolankumo, o kartais ir drąsos jį pripažinti, sutikti imtis darbo, stengtis mažinti išorinius, galbūt žeidžiančius, varginančius elementus ir galiausiai atskleisti naujus žmogiškumo šaltinius ar net atpažinti Dievą, kuris, kad pasiektų visą žmoniją, priėmė Įsikūnijimo trapumą. Taip ir Bažnyčioje.

Priimti savo pažeidžiamumą ne visuomet lengva, reikia nuolankumo, o kartais ir drąsos jį pripažinti, sutikti imtis darbo, stengtis mažinti išorinius, galbūt žeidžiančius, varginančius elementus ir galiausiai atskleisti naujus žmogiškumo šaltinius ar net atpažinti Dievą, kuris, kad pasiektų visą žmoniją, priėmė Įsikūnijimo trapumą. Taip ir Bažnyčioje. Tad ar piktnaudžiavimo kultūra nesiremia – iš dalies ar net labai – pažeidžiamumu, kurio pasekmės dar skaudesnės, nes yra neigiamas? Tai būdinga dvasininkams, pačiai Bažnyčiai ir ją sudarantiems tikintiesiems. Viską įvertinus toks egzistencinės žalos neigimas atrodo lyg nusikaltimas.

Ar dvasininkui kartais nekyla pagunda galvoti, jog kunigystė ar vyskupystė apsaugo nuo pažeidžiamumo arba kad jis yra aukštesnėje pozicijoje, tad nepažeidžiamas? M. Santier atveju – kaip daugumoje dvasininkų piktnaudžiavimo bylų – tai pasireiškė institucijos vykdyta proceso kontrole, visiškai nerodant užuojautos ir supratimo esamų ar galimų aukų atžvilgiu, viską pateisinant institucijos vardu bei siekiant išsaugoti savo įvaizdį. Jokio bendravimo su išorės struktūromis, konkrečių sričių specialistais, lyg Dievo tauta būtų nesubrendusi ir nepajėgi dalyvauti bendrame darbe. Tikintieji infantilizuojami, o už M. Santier atvejį atsakingi hierarchijos atstovai primiršo tyrimą atlikusios komisijos išvadas bei Vyskupų konferencijos dokumentus šiuo klausimu. Tai matyti ir kitose piktnaudžiavimo bylose.

Neigiamas ir Bažnyčios struktūros pažeidžiamumas. Jos hierarchinis funkcionavimas dažnai aiškinamas kaip dalyvavimas šventume, kuris lyg tobulumo sinonimas, pasak pažeidžiamumą atmetančios klerikalinės teologijos, užmirštant, kad Bažnyčia ir šventa, ir nusidėjėlė – Martinas Lutheris sakė: simul justus et peccator – o jos konstrukcijos pagrindas – klystantys ir silpni žmonės. Per visą istoriją, reaguodama į epochos iššūkius, Bažnyčia priėmė sprendimus dėl dvasininkų tarnystės – ekleziologines, liturgines ir kitas normas, bet laikui bėgant šios praktikos ar taisyklės prisidėjo prie jos pažeidžiamumo: dvasininkų celibato, galios monopolio, teologinių interpretacijų privilegijos, moters vietos ir kitų klausimų, aptariamų nacionaliniuose sinoduose.

Unsplash.com nuotrauka

Vienuolinės bendruomenės gana dažnai pažeidžiamos dėl tų pačių elementų, kaip ir Bažnyčios institucijos struktūros, ypač naujų bendruomenių, kurių naujokų žvilgesys taip apakino net aukščiausius hierarchijos sluoksnius, jog nebuvo kreipiama dėmesio į jų trapumą, kognityvinius iškrypimus ir kitus minėtus funkcionavimo nukrypimus.

Būtina neužmiršti tikinčiųjų ir parapijiečių pažeidžiamumo, kad tai asmenys iš skirtingų socialinių sluoksnių, vaikai, paaugliai. Net aistringos Dievo paieškos, troškimas sekti Jėzų ir gyventi pagal Evangeliją daro pažeidžiamus! Paradoksalu, bet tikintysis gali lengvai tapti taikiniu ir būti ypač sužeistas dėl dvasinio piktnaudžiavimo – gali nesuvokti savo pažeidžiamumo ir neįtarti kunigo ar vienuolio. Ir visuomenė prie to prisideda, nes yra linkusi palaikyti idėją, kad pažeidžiamumas yra negatyvu, tad turi būti išnaikintas, jog tai įmanoma dėl technologijų pažangos; toks neigimas gali būti užkrečiamas. Tad, sutikus plėšrūną, guru, iškrypusį narcizą arba dirbant struktūrose, kur nesilaikoma darbo taisyklių, valandų, privalomo sveiko atstumo tarp asmenų, tai gali transformuoti asmenį į auką. Galiausiai, nekreipiant dėmesio į žmogaus ribotumą, galimybę būti pažeistam ir asmeninį trapumą, naikinama ne tik žmogiškumo dimensija, bet gali atverti kelią į piktnaudžiavimą valdžia, sąžine, autoritetu ir galiausiai – į seksualinę agresiją, o į užburtą ratą įtrauktųjų ir pažeistųjų tik daugės, kaip ir nusikaltimų.

Pažeidžiamumo pripažinimo problema labai svarbi: jei, užuot slėpus, pažeidžiamumas pripažįstamas kaip neišvengiama žmogiškosios būties sudėtinė dalis, jis gali atverti kelią atsakingam elgesiui ir priimti sprendimus. Tai rodo, koks svarbus tarpusavio ryšys, pripažįstama, kad žmogiškoji būtis ne tik racionali, bet ir emocinga ir yra neatskiriama proto dalis, daranti įtaką visiems žmogaus veiksmams, jis tai suvokia ar ne. Sureikšminusi protą (Platonas, Dekartas) mūsų visuomenė dažnai nepatikliai žiūri į emocijas, lyg tai būtų neaiškios, aistras keliančios jėgos, trikdančios racionalią dvasią, ir kartu su emocijomis atmeta pažeidžiamumą, leidžiantį pasireikšti emocijoms.

Tai suformavo idealizuotą žmogaus proto viziją – aiškus, išlaikantis pusiausvyrą, gebantis valdyti mąstymą, kontroliuojantis savo likimą, o kuo daugiau turi valdžios, tuo labiau pakankamas sau. Bet kognityvinės psichologijos ir neuromokslo darbai rodo, pasak Jameso Teboul ir Philippe‘o Damier, kad „emocijos yra veiksmo programos, greitos ir nevalingos, jas išprovokuoja kompetentingi stimulai, priklausomai nuo pasitenkinimo lygio ar potencialaus pavojaus“. Jos yra galingas motyvacijos šaltinis, nukreipiantis veiksmus pagal du afektus: malonu ir nemalonu – tai pajaučia kūnas savo pažeidžiamumu, užčiuopia audityvinė sistema (interocepcija), o po to integruoja mąstymas.

„Žiūrėkit, – sako vieni, – šeimose daugiau išnaudojimo atvejų nei Bažnyčioje.“ Toks palyginimas ne tik nekorektiškas, tai ir bandymas neigti institucinę problemą, pasak Lotynų Amerikos teologų, struktūros nuodėmę.

Leistis būti paliestam emociškai tikrai nėra blogai, priešingai, tai padeda susivokti situacijoje ir geriau reaguoti, bet tai nevyksta automatiškai. Dalis emocijų susiję su gudravimu, ką reikia atpažinti, be to, pažeidžiamumas turi būti kontroliuojamas moraliai atsakingu būdu ir atminti, kad nė vienas nėra aukščiau kitų, visi pažeidžiami. Privalu išklausyti aukas ir suvokti, kad vyksta piktnaudžiavimo krizė. Pasak eseistės Géraldine Schwartz, „italai slėpėsi už nacių nusikaltimų, norėdami pridengti savuosius, tad jiems nepasisekė sukurti solidžios demokratijos savo visuomenėje“. Tokia pagunda matyti ir Bažnyčioje: „Žiūrėkit, – sako vieni, – šeimose daugiau išnaudojimo atvejų nei Bažnyčioje.“ Toks palyginimas ne tik nekorektiškas, tai ir bandymas neigti institucinę problemą, pasak Lotynų Amerikos teologų, struktūros nuodėmę. O gal, pripažinus kaltę dėl išnaudojimo krizės ir kalbant apie tai, bus grįžta prie evangelinio liudijimo? Malonė ir Kristus gelbėja mus ne nuo pažeidžiamumo, bet pažeidžiamume.

Prasidėjęs sinodo procesas turėtų padėti kurti naują Bažnyčios stilių, kur pažeidžiamumas būtų ne neigiamas, o pripažįstamas, tuomet bus galima juo rūpintis, riboti, stabdyti ar apsaugoti nuo žalingo pertekliaus, taip pat ir remtis bendromis jėgomis atnaujinant Bažnyčią bei visuomenę. Vatikano II susirinkimas atvėrė šį bažnytinio atsinaujinimo kelią. Sinodo procesas perima šią idėją, bet ne kaip magišką instrumentą, kad spręstų sisteminę piktnaudžiavimo krizę, o, kaip rašoma Vyskupų sinodo žemyninio etapo darbiniame dokumente, „per Dievo tautą perteikto Dvasios balso klausymosi patirtyje, atskleidžiančioje sensus fidei“ ir taip realizuoti „atsivertimo ir reformos“ kelią (Vyskupų sinodo žemyninio etapo darbinis dokumentas, 2022 10 24).

Unsplash.com nuotrauka

Visi pakrikštytieji kviečiami eiti sinodo keliu  

Popiežius Pranciškus daug tikisi iš prasidėjusio sinodo proceso:

Reikia, kad kiekvienas pakrikštytasis sulig šiomis pastangomis jaustųsi įtrauktas į bažnytines ir socialines permainas, kurių taip labai mums reikia. Toks keitimasis reikalauja asmeninio ir bendruomeninio atsivertimo ir kreipia mus žvelgti ta pačia kryptimi kaip Viešpats. Kviečiu visą šventąją tikinčiąją Dievo tautą praktikuoti atgailą malda ir pasninku laikantis Viešpaties įsakymo […] Tai budrins mūsų sąžinę, mūsų solidarumą ir įsipareigojimą rūpinimosi kultūra ir kad „daugiau niekada“ nebūtų nė jokio pavidalo ir formos piktnaudžiavimo. […] Šių įvykių didumas ir sunkumas reikalauja, kad prisiimtume šį faktą visuotinai ir bendruomeniškai. […] Šiandien mums kaip Dievo tautai metamas iššūkis prisiimti brolių, kurių ir kūnas, ir dvasia sužeisti, skausmą. Jei praeityje nepaisymas galėjo būti kaip atsakas, šiandien norime, kad solidarumas, suprantamas pačia giliausia ir labiausiai iššūkį metančia prasme, taptų mūsų būdu kurti istoriją dabar ir ateityje, kurti aplinkoje, kur konfliktai, įtampos ir ypač visokeriopo piktnaudžiavimo aukos gali paimti ištiestą ranką, ginančią juos ir vaduojančią iš jų skausmo. […] Toks solidarumas reikalauja iš mūsų, kad mes savo ruožtu pasmerktume viską, kas kelia grėsmę žmogaus integralumui. Tai solidarumas, verčiantis kovoti su visų formų sugedimu, ypač dvasiniu. (Laiškas Dievo tautai, 2018 08 20)

Svarbu pabrėžti, kad tai tikriausiai pirmas kartas per 2000 metų, kai Dievo tauta (ne tik vyskupai) – visi nariai – kviečiami į sinodą, tariamasi su visais. Be to, primindamas sinodalią Bažnyčios prigimtį popiežius sako, kad toks būdas turėtų būti įprastas, nes apibūdina normalų institucijos funkcionavimo būdą, kaip to siekė Vatikano II susirinkimas, o krikščioniškos Bažnyčios seserys dirbtų kartu, kiekviena savo būdu.

Tačiau tai galės veikti tik tada, jei bus pripažinta, kad patriarchalinė, hierarchizuota, klerikalinė institucijos struktūra išgyvena sisteminę piktnaudžiavimo krizę. Dievo tauta šiandien išgyvena dėl seksualinio ir piktnaudžiavimo valdžia aukų traumų bei įsigalėjusios nutylėjimo kultūros (M. Santier atvejis), koncepcijos, kad Bažnyčia galinga, nepažeidžiama, dėl parapinio modelio išsekimo: trūksta kunigų arba jie perkrauti darbu, jaučiasi ne savo vietoje, dvejoja dėl savo identiteto ar misijos, kenčia dėl įtampos su tikinčiaisiais, dėl komplikuotų kontaktų su vyskupu ar presbiteriumu, dėl palikusiųjų, kurie nusivylė Bažnyčia, buvo sužeisti nenoro juos išgirsti, dėl pernelyg griežtų normų (ypač moralinių), elitinės valdymo sistemos ir kitų dalykų.

Sinodo kelias prasideda išklausymu ne tik aukų, bet ir visos Dievo tautos, kuri yra įsigalėjusios sisteminės išnaudojimo krizės auka. Yra tam nepritariančiųjų, bet „sinodalumo įgyvendinimas“, sako teologas Peteris Hünermannas, neįmanomas, „jei nenorima kalbėti apie piktnaudžiavimo krizę, to nepripažįstama ir atsisakoma imtis sprendimų“.

Siekiant išgyventi netektis ir pradėti gedulo procesą reikia imtis veiklos: drąsiai ir atvirai įvertinti žeminančius metodus ir pasenusią struktūrą, beprasmes, sunkiai paaiškinamas sensus fidei / fidelium prieštaraujančias taisykles, nepatrauklią pastoraciją ir nepateisinamas paslaptis, kognityvinius ir socialinius iškraipymus, nutylėjimą, galintį tapti melu. Reikia išdrįsti pažvelgti mirčiai į veidą kartu su Moze pakeliant gyvatę dykumoje (Sk 21, 8–9), tai pakartoja Jėzus kviesdamas atgimti iš aukštybės (Jn 3, 7–8), su žmogaus Sūnumi iškeltu nuo žemės (Jn 3, 14). Ar ne taip darė du Emauso mokiniai: išvargę, praradę viltį, pasimetę Velykų vakarą? Priblokšti skandalingos draugo mirties, jie keliauja į Emausą (Lk 24, 13–35). Jėzus prisijungia, kad išklausytų, o išgirdęs pasidalijimą apie mirtį leidžia suvokti, jog prisikėlimas atveria naują kelią.

Sinodo kelias prasideda išklausymu ne tik aukų, bet ir visos Dievo tautos, kuri yra įsigalėjusios sisteminės išnaudojimo krizės auka. Yra tam nepritariančiųjų, bet „sinodalumo įgyvendinimas“, sako teologas Peteris Hünermannas, neįmanomas, „jei nenorima kalbėti apie piktnaudžiavimo krizę, to nepripažįstama ir atsisakoma imtis sprendimų“.

Šiandienos iššūkis – išdrįsti kalbėti apie tai, kas įvyko, bei sustabarėjusią tradicijos koncepciją, kad, pasak piktnaudžiavimo nusikaltimus tiriančios komisijos ataskaitos, tiesioginės piktnaudžiavimo aukos ir niekinama Dievo tauta taptų būtino transformacijos proceso liudininkė ir aktyvi stebėtoja: vis dar galioja action catholique šūkis „matyti, vertinti, veikti“, kad, padedant Šventajai Dvasiai, kuri yra „šios istorijos režisierė“, būtų rastas naujas lyderystės būdas – pagarbesnis, pripažįstantis kiekvieno vyro ir moters vertę bei krikštu grįstą lygybę. Tai neįmanoma be labiau evangelinės teologinės, ekleziologinės ir pastoracinės perspektyvos, taip pat turi būti įvykdytas teisingumas: ne tik gerai pasvertos ir jurisprudencijos patvirtintos sankcijos, bet ir peržvelgtas taikomas „dvigubas standartas“, kai, pasak sesers dominikonės Anne Lecu: „Vieni įvykdę nusižengimą ar net nusikaltimą ne tik nenušalinami nuo eucharistinio stalo, bet kartais ir aukoja Mišias; kitiems draudžiama priimti Eucharistijos sakramentą, nes po nesėkmingos santuokos jie sukūrė naują gyvenimą, nors tai nei nusižengimas, nei nusikaltimas.“

Kardinolas Robertas Walteris McElroy sako: „Vienintelė efektyvi klerikalizmo korektyva – teologinė vizija ir bažnytinė struktūra, kurioje dvasininkai apsupti aktyvios ir atsakingos bendruomenės, kur pasauliečiai, vyrai ir moterys, yra pripažįstami, gerbiami, gerai formuojami ir branginami.“

Kad taip būtų, reikia pripažinti, jog pažeidžiamumas yra vieta, kur žmogiškoji būtis gali sulaukti užuojautos, o jei yra krikščionis, sutikti Dievą, kuris ne visagalis teisėjas, bet Dievas, atsiskleidęs Kristuje ne tik kaip stiprus, bet ir pažeidžiamas, kuris ne tik neužveria pažeidžiamumo porų, bet, priešingai, plačiai atveria širdies langus ir duris, kad joje apsigyventų jo meilė ir jėga, įgyjanti galią silpnume (2 Kor 12, 9). Evangelinis paradoksas. Neįtikėtina, bet dieviškasis pažeidžiamumas labiausiai pajuntamas mūsų žmogiškuose išgyvenimuose, net sunkiausiuose.

Visi norime baigti šią išnaudojimų dramą, bet ne užmiršti, o viską įvardyti, nebegyventi su tomis istorijomis ir nedelsdami transformuoti nefunkcionuojančias struktūras, pradėti kelią, grįstą žmogiškosiomis vertybėmis ir Kristaus Evangelija. Visuomenė taip pat laimėtų iš Bažnyčios darbo, nes tik bendradarbiaujant pastangos tampa realybe. Tad svarbu nestoti pusiaukelėje, bet iš tiesų kurti sinodalią Bažnyčią – pažeidžiamą ir atvirą broliškam rūpesčiui.

Iš prancūzų kalbos vertė Nomeda Hofertaitė.

Atsinaujiname

Vykdome technologijų atnaujinimo darbus. Atsiprašome dėl galimų sutrikimų.

Norite prisidėti prie pokyčių?

Paremkite