„Siono“ bendruomenėje gyvenanti V. Čipkutė: trokštu, kad Lietuvos jaunimas atvertų širdis Jėzui

Kiek laiko jau gyveni evangelizacinėje katalikų bendruomenėje „Sionas“ ir kokiu tikslu čia atvykai?

„Siono“ bendruomenėje gyvenu jau septinti metai. Iš tikrųjų, kaip ir daugelis lietuvių, atvažiavau į Angliją užsidirbti pinigų. Bet pasisvečiavusi pas draugę, kuri tuo metu gyveno „Siono“ bendruomenėje, pamačiau, kad ne tik dvasininkai, bet ir pasauliečiai užsiima evangelizacija, ir tai mane labai patraukė. Tada įvyko stebuklas, kurį tikrai galiu paliudyti, žvelgdama atgal į savo gyvenimą. Aš meldžiausi: „Dieve, labai norėčiau prisijungti prie „Siono“ bendruomenės, bet turiu didelę finansinę skolą. Padėk man išspręsti Lietuvoje likusias finansines problemas, kad galėčiau tarnauti Tau ir žmonėms“. Nuoširdžiai prašiau Jo pagalbos ir, aišku, taip ir įvyko. Finansiniai klausimai išsisprendė, ir galėjau įsipareigoti gyvenimui evangelizacinėje bendruomenėje. Viešpats yra labai geras!

Ar pati visada buvai giliai tikinti ir ieškanti Dievo?

Aš gimiau ir užaugau netikinčioje šeimoje. Kai man buvo gal dvylika metų, viena draugė mane nusivedė į bažnyčią. Aišku, manęs, kaip vaiko, ten niekas labai nesužavėjo, bet kažkas viduje kalbėjo, kad tai yra ne tik pastatas, bet šventa vieta. Bažnyčioje aš jaučiau ramybę ir net kažką daugiau, ko tada negalėjau paaiškinti. Taip būdama dvylikos nusprendžiau tapti katalike. Mane pakrikštijo, priėjau Pirmosios Komunijos, gavau Sutvirtinimo sakramentą, ir tuo viskas baigėsi. Prasidėjo paauglystė, kuri buvo nelengvas metas. Kaip ir dauguma paauglių, ieškojau pripažinimo, meilės ir pradėjau eiti keliu, kurį siūlo pasaulis. Bandžiau viską, kas neva teikia gyvenimo džiaugsmo: alkoholį, rūkymą, naktinius klubus ir pan. Niekada neturėjau net minties, kad Dievas man gali suteikti tai, ko aš taip ieškau.

Atsimenu, kaip būdama 22-ejų pradėjau viskuo nusivilti. Mačiau ir jaučiau, kad niekas negali man suteikti gyvenimo pilnatvės. Niekas iš tikrųjų nesupranta manęs ir skausmo, kurį išgyvenu. Tuomet prisiminiau, kad yra Dievas, apie kurį kalbama kaip apie mylintį Dievą. Grįžau į bažnyčią ir priekaištavau Dievui maldoje: „Kodėl aš nelaiminga? Jei Tu mane myli, kodėl aš to nepatiriu? Kodėl aš Tau nerūpiu? Kodėl neduodi ko aš prašau?“ Man atrodo, kad būtent tame nuoširdžiame, atvirame pokalbyje aš ir sutikau gyvąjį Dievą. Pirmą kartą gyvenime kalbėjau su Juo kaip su savo draugu, ir Jis man atsakė. Galbūt ne iš karto, ne tiesiai šviesiai, bet per laiką, įvairiais veiksmais, situacijomis, ženklais… Įsitikinau, kad Jis išklauso kiekvieną mano maldą ir į ją atsako. Tik galbūt ne visada taip, kaip aš noriu, o taip, kaip man yra geriau.

Daugelis net nesame girdėję apie katalikiškas bendruomenes, kuriose kartu gyvena, dirba ir meldžiasi ne vienuoliai ar vienuolės, bet pasauliečiai. Trumpai papasakok apie kasdienybę, gyvenant pasauliečių bendruomenėje.

Gyvename kaip didelė šeima. Ir tai yra labai gražu! Dieną pradedame ir baigiame malda, šlovinimu. Kasdien vyksta šv. Mišios ir Adoracija. Pirmaisiais metais galvojau: „Kam reikia tiek daug maldų kaip vienuolyne? Kiek galima melstis? Geriau eikim į misijas!“ Bet per bendruomenėje praleistus metus mano santykis su Jėzumi keitėsi, mano suvokimas augo. Patyriau, kad be gilaus santykio su savo Kūrėju, aš negalėčiau nieko gero nuveikti, nes iš savęs juk nieko neturiu. Tik per santykį su Juo galiu priimti kasdieninius iššūkius. O bendruomenėje iššūkių tikrai netrūksta, nes esame iš devynių skirtingų šalių: Italijos, Ispanijos, Brazilijos, Slovakijos, Kroatijos, Lenkijos ir Lietuvos, taip pat iš Velso ir Anglijos. Esame skirtingų kultūrų ir mentaliteto, skirtingo amžiaus (nuo 19 iki 60 metų). Bet Dievo malonė yra didesnė už visus šiuos skirtumus ir iššūkius.

Bendruomenėje visada kartu valgome. Kasdien vienas bendruomenės narys gamina maistą. Vakare kartu leidžiame laisvalaikį: žaidžiame stalo žaidimus, žiūrime filmus ir pan. Bendruomenėje dalinamės vienas kito džiaugsmais ir skausmais. Daug meldžiamės už savo šeimas, kurios, gyvenant bendruomenėje, tampa visų mūsų šeima.

Kaip gyvenimas bendraminčių pasauliečių bendruomenėje pakeitė tave?

Manau, kad atvykti į „Siono“ bendruomenę buvo geriausias sprendimas mano gyvenime. Nors palikau gerai apmokamą darbą, gyvendama bendruomenėje suvokiau, kad yra neįkainojamų dalykų. Anksčiau vertybe ar net tikslu buvę pinigai man tapo tik įrankiu gyvenime, o kartais net ir trukdžiu. „Siono“ bendruomenėje išmokau labiau pasitikėti Dievu. Galėčiau papasakoti daugybę istorijų, kaip neįtikėtinai Dievas veikė ir tebeveikia mano gyvenime. Bet pati brangiausia gyvenimo bendruomenėje patirtis buvo atrasti savo tapatybę – kas aš esu, kodėl gyvenu ir kam priklausau. Čia labiau pažinau save. Gyvendamas 24 valandas per parą su tikėjimo broliais ir seserimis, kasdieninėse situacijose pradedi augti ir bręsti kaip asmenybė. Manau, kad nėra geresnės vietos už bendruomenę, jei nori iš tiesų pažinti save, savo silpnybes ir stiprybes. Gyvenat bendruomenėje išmokstama kasdien „mirti sau“, gyventi dėl kitų ir dėl Dievo. Tai didelės nuolankumo pamokos, kurių mokomės visą gyvenimą.

Bendruomenėje išmokau kiekvienoje, net ir sunkiausioje, situacijoje pamatyti Tėvo valią ir palaiminimus. Yra toks posakis: „What does not kill you, makes you stronger!“ („Tai, kas tavęs neįveikia, tave sustiprina!“) Dievas mus augina ir nori padaryti didelių dalykų mūsų gyvenime. Tik ar mes Jam leidžiame? Visada galvojau, kad pasaulis sukasi apie mane, ir tas egocentriškumas mane žlugdė. Suvokiau, kad kuo daugiau galvoju apie save, tuo esu nelaimingesnė. Tik galvodama apie šalia manęs esantį ir bandydama padaryti kitus žmones laimingus, ir pati tampu iš tikrųjų laiminga.

Pagrindine savo charizma „Siono“ bendruomenė vadina evangelizaciją. Ką tai reiškia?

„Siono“ bendruomenėje turime keturias tarnysčių komandas, arba grupes. Viena jų yra svetingumo, arba svečių priėmimo komanda. Netoli Londono bendruomenė turi rekolekcijų namus, kur beveik kiekvieną savaitgalį žmonės atvažiuoja įvairioms rekolekcijoms (organizuojame moterų, vyrų, tylos rekolekcijas, Šventosios Dvasios savaitgalius). Kitos trys komandos eina į misijas. Pirmoji komanda vyksta atgaivinti, pažadinti, sutelkti katalikiškų parapijų, antroji komanda eina į pradines mokyklas, o trečioji komanda – į vidurines mokyklas.

Per septynerius bendruomenėje praleistus metus daugiausiai prisidėjau prie pradinių ir vidurinių mokyklų misijų. Kaip tai atrodo? Mes atvažiuojame į mokyklą ir ten praleidžiame visą savaitę, dažniausiai apsistodami mokytojų namuose. Mokykloje dieną pradedame trumpa malda su mokytojais. Po to salėje turime susitikimus su mokiniais pagal amžiaus grupes. Kartu giedame, šokame, vaidiname, dalinamės savo gyvenimo liudijimais ir meldžiamės. Taip pat einame į klases, kur meldžiamės už vaikus asmeniškai. Dažniausiai savaitės pradžioje visi į mus žiūri kreivai, nes sujaukiame visą mokyklos darbo grafiką (žinoma, misijos mokykloje vyksta su direktoriaus leidimu). Tačiau savaitės pabaigoje būna nuostabių liudijimų. Pvz., ateina mokytoja ir sako: „Aš 20 metų dirbu katalikiškoje mokykloje, einu į bažnyčią, bet tik šią savaitę pirmą kartą patyriau gyvojo Dievo meilę, ir mano malda tapo gyva“. Taip pat ateina pradinukai, sako: „Aš noriu būti misionierius ir visiems kalbėti apie Dievą“, arba: „Jei noriu, kad pasaulis būtų geresnė vieta, turiu pradėti nuo savęs“. O kartą priėjo ketvirtokė mergaitė ir pasakė: „Kai man niekas nepadės, ir bus labai sunku, aš paprašysiu Šventosios Dvasios, ir ji visada man pagelbės“. Nuostabu! Didelis džiaugsmas matant, kad Dievas mus gali naudoti savo garbei ir per mus daryti didelius dalykus. Tik Jam reikia mūsų sutikimo, mūsų „taip“.

Ar turi planų grįžti į Lietuvą ir čia parvežti „Siono“ bendruomenės patirtį?

Po pirmųjų bendruomenėje praleistų metų vadovė manęs paklausė: „Violeta, kokia tavo svajonė?“ Aš net nesumirksėjusi atsakiau: „Sionas“ Lietuvoje“. Vėliau ta mintis mane kurį laiką apleido, nes maniau, jog tai per didelė ir neįgyvendinama svajonė. Bet bėgant metams mačiau, kaip Dievas viską ruošia ir kur mane veda. Matydama, kaip jaunimas Anglijoje atveria širdis Jėzui ir kaip Jis daro nuostabius dalykus jų gyvenime, trokštu, kad tai patirtų ir Lietuvos jaunimas.

Atsimenu, kaip sovietiniais laikais mokykloje nebuvo galima suole judėti ar šypsotis. O dabar jaunimas turi tokią laisvę, su kuria net nebežino, ką daryti. Jauni žmonės eina klystkeliais, o po to kenčia dėl sielos žaizdų, nemoka sau atleisti, pakilti iš nuodėmės. Mano svajonė, kad kiekvienas rastų gyvą santyki su Jėzumi. Žmonės žino apie Jėzų, bet gyvena tarsi Jo nebūtų. Kai sutinki gyvąjį Jėzų Kristų, tavo gyvenimo vertybės keičiasi iš pagrindų, gyvenimą užlieja džiaugsmas.

Yra trys svarbūs dalykai: pažinti gyvąjį Jėzų, pažinti save ir eiti į misijas. Turiu svajonę eiti ir pasiekti tuos, kurie yra nepasiekiami. Su jaunimo komanda važiuoti į kaimus, į mokyklas, į apmirusias parapijas. Esu tikra, kad yra daugybė žmonių, kurie nežino, nesupranta, ko jie iš tiesų ilgisi ir ko trokšta jų širdis. O tai, ko mums visiems trūksta, yra Dievo meilė. Kas, jei ne mes, tą meilę perduosime? Kaip sakė šventoji Teresė iš Avilos: „Mes esame Jėzaus rankos ir kojos“.

Asmeniškai tikrai sunku palikti „Siono“ bendruomenę, nes ji tapo mano tikėjimo šeima. Bet grįžtu į Lietuvą, nes čia mano širdis. Noriu ir planuoju su „Siono“ bendruomenės pagalba pradėti pirmus mažus žingsnius Lietuvoje. Šiemet planuojame pradėti tarptautinės evangelizacinės mokyklos projektą. Tai būtų vienerių metų programa, kurios metu 17-35 metų amžiaus jaunimas galėtų augti savęs, Dievo ir vienas kito pažinime. Manau, kad jaunimui šiandien vis labiau trūksta gyvos tarpusavio bendrystės, todėl reguliariai bendrauti yra svarbu. Nes mes augame tik bendruomenėje, tik bendrystėje su tikėjimo broliais ir sesėmis.

Ką konkrečiai turėtų daryti jaunas (17-35 metų) žmogus, kuris norėtų prisijungti prie tarptautinės evangelizacinės mokyklos?

Pirmiausia reikėtų, kad parašytumėte elektroninio pašto adresu [email protected]. Pirmiausia norime su jumis susipažinti. Gal turite klausimų apie tarptautinės evangelizacinės mokyklos projektą, gal kyla įžvalgų ar abejonių. Man įdomu viskas, ką galvoja Lietuvos jaunimas. Jei svajojame apie krikščionišką Lietuvos ateitį, patys turime ją kurti čia ir dabar. Praėjo tie laikai, kai tik kunigai ir dvasininkai buvo misionieriai. Gal jauti, kad norėtum kažką padaryti dėl Dievo ir žmonių? Nuostabu! Tik niekada negalvok, kad nesugebi, nemoki, nežinai… Kiekvienas esame unikalus ir brangus Dievui. Jėzus savo apaštalais neišsirinko teologijos daktarų. Jam nereikia tavo ypatingų sugebėjimų, nes ne tu turi veikti, o Jis per tave. Tik per mūsų silpnybę veikia Jo jėga! Jam reikia tavo atviros širdies.

Liepos pradžioje planavome Lietuvoje, Pakutuvėnuose organizuoti tarptautinę evangelizacinę stovyklą, kuri būtų kaip pasirengimas būsimiems evangelizacinės mokyklos metams. Tačiau dėl šiuo metu Europoje susiklosčiusios sudėtingos situacijos, ketiname ieškoti kitų kūrybingų formų susipažinti su jaunimu, kurį sudomino ši idėja. Net jei nepavyktų fiziškai atvykti į Lietuvą, planuojame susipažinimą su „Siono“ bendruomenės komanda, apie kurį detalią informaciją gausite elektroniniu paštu. Taigi dar kartą visus kviečiu parašyti elektroninio pašto adresu [email protected] ir prisijungti prie tarptautinės evangelizacinės mokyklos kartu su „Siono“ bendruomene.

***

Šią vasarą Lietuvoje, Telšių vyskupijoje startuosiančiam tarptautinės evangelizacinės mokyklos projektui Violeta Čipkutė ruošiasi kartu su „Siono“ bendruomenės komanda. Tarptautinės bendruomenės jaunimo paklausėme, kas juos atvedė į „Sioną“ ir ką jaunam žmogui duoda gyvenimo katalikiškoje evangelizacinėje bendruomenėje patirtis.

28-erių Luke’as Theobaldas iš Jungtinės Karalystės: „Visuomet tikėjau į Jėzų ir visą savo gyvenimą esu praktikuojantis katalikas, nes anksti turėjau asmeninio santykio su Jėzumi Kristumi patirtį. Suaugęs tikėjimo neišsižadėjau, tačiau leidau kitiems prioritetams mano santykį su Dievu išstumti iš pirmos vietos. Ypač, kai baigęs studijas Kembridžo universitete, pradėjau dirbti finansų rinkose Londone, o po to ir Australijoje. Man labai patiko gyvenimas Sidnėjuje. Gyvenau vos pora minučių nuo paplūdimio, vakarais po darbo važinėjausi dviračiu ir plaukiojau. Labai gerai uždirbau, todėl keletą kartų per savaitę eidavau valgyti į restoranus, taip mėgaudamasis gyvenimu.

Vis tik Dievas nebuvo mano prioritetas, aš neturėjau jokio asmeninės maldos gyvenimo ir pamažu dariausi vis labiau nepatenkintas. Sidnėjuje susitikinėjau su šaunia katalike mergina, kuri man metė iššūkį, užduodama klausimą – ar aš noriu būti tikru ar popieriniu kataliku? Su jos pagalba bandžiau atstatyti savo santykį su Viešpačiu ir pastatyti Jį į pirmą vietą savo gyvenime. Kai su ta mergina išsiskyrėme, man reikėjo laiko pabūti vienam. Ir neilgai trukus maldoje atpažinau, kad Viešpats kviečia mane į kunigystę. Minčių apie šį pašaukimą turėjau dar paauglystėje, ir jos niekada nebuvo manęs apleidusios. Tuomet pirmą kartą gyvenime melsdamasis aš ištariau aiškų „taip“ Dievo planui. Ir kitus pusantrų metų Viešpats iš tiesų mane labai palaimino – draugais ir susitikimais. Bet užvis svarbiausia, kad mano širdies neramumas buvo perkeistas į visiškos ramybės ir pilnatvės jausmą, kurio aš taip ilgėjausi. Tikrai noriu padrąsinti kiekvieną, kuris jaučia nerimą, išdrįsti atnešti jį prieš Viešpatį ir pasitikėti, kad Jis yra tas, kuris atėjo mums apsčiai duoti gyvenimo.

Šie metai bendruomenėje man yra toks palaimintas gijimo ir augimo laikas. Didžiausias bendruomeninio gyvenimo palaiminimas man yra brolystė, kuri leidžia mums, vaikinams, atvirai dalintis savo džiaugsmais ir sunkumais. Savo silpnumo atvėrimas, kuris dirbant bankų industrijos srityje atrodė nenormalus dalykas, leido Dievo malonei išsilieti į daugybę mano gyvenimo sričių. Kaip Dievas sakė šventajam Pauliui, kad Jo galybė tobulai pasireiškia silpnume, taip ir aš galiu paliudyti… Kai atsivėriau krikščionims, kurie mane myli ir priima tokį, koks esu, mano nuodėmės žaizdos buvo išgydytos, o silpnų vietų atvėrimas padarė gailestingesnį ir mane patį. Taigi drąsinu kiekvieną – tiesiog pasakyk Viešpačiui „taip“ ir leisk, kad Jis parodytų savo didžius planus tavajam gyvenimui. Patikėkite, šiandien aš gyvenu tokioje ramybės ir džiaugsmo gelmėje, kad nė už ką nesugrįžčiau atgal. Esu dėkingas Viešpačiui už viską, ką Jis padarė ir toliau daro dėl manęs.“

25-erių Monika iš Slovakijos: „Esu vyriausia keturių vaikų šeimoje. Kai buvau dvylikos, mano tėvai išsiskyrė. Gyvenome su mama ir labai retai matėmės su tėčiu. Visuomet tikėjau Dievu, nes vaikystėje kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, bet tikrai netikėjau, kad Jėzui esu tokia svarbi. Tiesą sakant, beveik pykau ant Dievo dėl savo šeimos situacijos. O po to, kai išsiskyriau su savo pirmuoju vaikinu, išvis nustojau melstis ir eiti į bažnyčią. Save laikiau labai nelaiminga. Nustojau kalbėtis su žmonėmis, pradėjau sapnuoti košmarus ir galvoti apie savižudybę. Dieną apsimesdavau, kad man viskas gerai, bet iš tiesų nešiausi viduje didžiulę naštą, apie kurią niekam neleidau sužinoti. Nors mane gyvenime supo daug mylinčių žmonių, nepajėgiau jų matyti.

Vieną dieną liūdėdama ir matydama, kaip man sunku, mama pasakė: „Monika, tu gailiesi visko, ką esi padariusi. Tau trūksta vienintelio dalyko – kunigo išrišimo. Nueik išpažinties“. Mano teta taip pat drąsino sakydama: „Tu viską išbandei ir niekas tavęs nepadarė laiminga. Kodėl nepabandai su Jėzumi?“ Net ir netikėdama, kad kiti mane myli, aš patikėjau, kad Dievas yra didesnis už žmones, o Jo meilė tobula. Jeigu Jis, visatos Dievas, palaikė mane verta meilės ir panorėjo mirti už mane, aš norėjau atsakyti į šitą Jo meilę. Neturėjau ko prarasti ir ėmiau vėl vaikščioti į bažnyčią. Lėtai, bet tvirtai Jėzus ėmė tirpdyti mano širdies ledus ir padėjo atsiverti. 2016 metais dalyvavau rekolekcijose apie Šventąją Dvasią. Per šias rekolekcijas pasakiau Jėzui, kad noriu atiduoti Jam visa, kas esu. Pajutau, kaip didžiulė ramybės banga nužengė ant manęs. Aš pajutau Dievo meilę, ir tai buvo pats gražiausias dalykas, kokį kada nors esu patyrusi. Grįžau namo visiškai perkeista ir tai pastebėjo net aplinkiniai. Taip Jėzus mano beviltiškumą apvertė į gyvenimą, sklidiną vilties.“

Gyvenimas bendruomenėje yra didelis palaiminimas. Čia patyriau Dievą tokiu būdu, apie kokį nesu net svajojusi. Vienas iš dalykų, už kuriuos esu labiausiai dėkinga, tai galimybė išgirsti įvairių kalbėtojų mokymus ir dalyvauti rekolekcijose. Tai man padeda gilinti savo tikėjimą ir geriau pažinti Dievą. Laiško romiečiams 12 skyriuje Dievas kviečia mus atnaujinti, perkeisti savo mąstymą. Vis dar yra tokių dalykų, kuriais gyvenau ir kuriais tikėjau, klysdama pati arba suklaidinta kitų. Ir vis dar su tuo kovoju… Tačiau Dievas kviečia mus didesniems dalykams. Jis nori, kad mes būtume laisvi ir gyventume pagal Jo mylimų vaikų tapatybę. Mokymai man yra iššūkis būti nuoširdžia su Dievu ir leisti jam keisti mano požiūrį, mano mąstymo ir gyvenimo būdą.

20-metis Tonis Čopas iš Kroatijos: „Mane pakrikštijo vaikystėje, nes esu kilęs iš katalikų šeimos, tačiau nei mano tėvai, nei aš negyvenome katalikų tikėjimu. Mano vaikystė buvo gana sunki dėl tėvų skyrybų. Mamai buvo diagnozuota chroniška depresija, o tėvas turėjo problemų su priklausomybe nuo alkoholio. Didelę savo vaikystės dalį praleidau verkdamas ir išties netikėjau, kad Dievas yra. Bet geri draugai vis atkakliai siūlė nuvykti į vieną katalikišką bendruomenę Kroatijoje. Ilgą laiką priešinausi, kol galiausiai nusprendžiau nuvažiuoti. Ten aš pirmą kartą savo gyvenime meldžiausi, ir mano malda buvo maždaug tokia: „Dieve, jei Tu tikrai esi, aš noriu tai pažinti šiandien“. Tuomet dar nežinojau, kad tai yra malda, o Dievas tiesiog ėmė ir atvėrė mano širdį. Aš pirmąkart Jo ieškojau, pirmąkart kalbėjau su Juo iš širdies, ir tai pakeitė mano gyvenimą. Anksčiau buvau priklausomas nuo video žaidimų. Kasdien žaisdavau po 8 valandas ir daugiau, o kai nežaisdavau, žiūrėdavau filmus ar panašiai. Bet nuo tos dienos mano širdis pasikeitė – mano aistra video žaidimams arba meilė, kurios juose ieškojau, buvo pakeista į milžinišką Dievo meilę, į beprotišką meilę ir aistrą tarnauti Jam. Nuo tada apsisprendžiau, kad noriu visą savo gyvenimą būti misionierius. Noriu kitus žmones priartinti prie Jėzaus. Nešti jiems džiaugsmą, ramybę ir meilę, kurią gali duoti tik Dievas.

Praėjus metams po savo atsivertimo, atvykau į evangelizacinę katalikų bendruomenę „Sionas“. Vienerius metus praleidau kaip savanoris svečių priėmimo komandoje, tvarkydavau ir prieš rekolekcijas grupėms paruošdavau namus. O šiemet jau kaip narys gyvenu pirmuosius metus bendruomenėje, kur mes vykstame į misijas pradinėse ir vidurinėse mokyklose, taip pat parapijose. Iš esmės mes tiesiog dalijamės Jėzaus Gerąja Naujiena. Tik dalijamės visu tuo, ką patys gavome. Būtent tai noriu daryti iki savo gyvenimo galo. Tiesiog dalintis ta Dievo meile, Dievo ramybe ir Dievo džiaugsmu.“

Tarptautinė evangelizacinė mokykla jaunimui – tai vienerių metų programa 17-35 metų amžiaus vaikinams ir merginoms, kurios tikslas – augti gyvojo Jėzaus, savęs ir vienas kito pažinime bei nešti Gerąją Naujieną kitiems. Mokyklą organizuoja evangelizacinė katalikų bendruomenė „Sionas“ ir Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba. Elektroninio pašto adresas pasiteirauti: [email protected]

Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnybos informacija