2021 03 06

Virginija Adomonytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Širdies kalba Dievui

Cathopic.com nuotrauka

Kalbu su Dievu, nes Jis mane geriausiai supranta. Kalbu apie viską, netgi atskleidžiu tai, ką noriu nuslėpti. Nes žinau – niekur nepasislėpsiu nuo Dievo žvilgsnio. Bet dažniausiai kalbu noriai, nes Dievas išklauso, nuramina, paaiškina.

Kad Dievas mane girdi, aš pajuntu iš besiklostančių savo gyvenimo įvykių, vidinės ramybės, netikėtai atėjusių gerų minčių ir malonių netikėtumų. Už viso to slepiasi Dievas. Mano širdis kalba tyliai, ir Dievas ją tyliai išklauso. Patikiu Dievui savo širdies slėpinius, nes Jis geriausiai ją pažįsta. Kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką rengiu širdį, kad ji mokėtų išsakyti, išgirsti, priimti. Pajusti Dievo apsilankymą širdimi. Širdis pasako Dievui tai, ko yra pilna. Todėl pildau ją gerumu, atjauta, maldingumu. Būna, kai jaučiu, kad širdis ilgisi Dievo, tada leidžiu jai kalbėti, būnu dažniau tyloje, kad ji išgirstų Dievą. Noriu, kad Dievas apsigyventų mano širdyje.

Būna mano širdis pavargusi. Nori pasislėpti ir niekieno nepastebėta liūdėti. Širdis pavargsta dėl daugelio dalykų: per didelio skubėjimo, susikoncentravimo į antraeilius dalykus, domėjimosi viskuo be saiko, netvarkingų santykių, nesugebėjimo pabūti vienam. Širdis ilgą laiką negali plėšytis dėl įvairiausių dalykų. Aš turiu pasirinkti, ką įsileidžiu į savo širdį. Jeigu pirmiausia Dievą įsileidžiu į ją, Jis ją praplečia ir ten galiu pasikviesti bei išgyventi kitas patirtis. Kai Dievui leidžiu parengti savo širdį, ji sugeba pasirinkti, kas joje apsigyvens. Kai Dievas gyvena širdyje, jaučiu ramumą, jaučiu, kad ji surado namus. Dievo namus. Čia pavargusi širdis gali pailsėti, pasisemti jėgų, taip reikalingų susikaupti ir garbinti Dievą, net iškilus kasdienybės iššūkiams. Pavargusi širdis ieško užuovėjos. Randu nusiraminimą skaitydama Šventąjį Raštą ir melsdamasi.

Mano širdis sutinka Dievą maldoje. Aš pasitraukiu į vienatvę, susikaupiu, atsiriboju nuo pasaulio reikalų ir prieš akis matau tik Dievo paveikslą. Dievas žiūri į mane, man belieka nenusisukti. Maldą kalba ne tik lūpos, bet ir širdis. Širdis, nusilenkianti Dievui, širdis, atsiverianti, širdis, pasiruošusi priimti Dievo malones. Čia Dievas kalba manąja kalba, kad suprasčiau, įsigilinčiau, priimčiau. Tai asmeniškas pokalbis su Juo. Malda yra kelias pas Dievą. Kuo dažniau aš pasuksiu šiuo keliu, tuo dažniau susitiksiu Dievą. Melsdamasi randu nusiraminimą, patikinimą, kad Jam rūpiu. Nurimusioje širdyje atsispindi  Dievo gerumas. Aš stebiu savo širdies vingius ir einu, kur ji veda. O ji veda pas Dievą. Savo širdyje randu Dievą – ji visada apkabinta. Kai mano širdis užimta Dievo paieškomis, dažnais susitikimais su Juo, mano buvimas žemėje tampa palaimintas.

Unsplash.com nuotrauka

Bet būna dienų, kai širdis nuklysta nuo tiesaus kelio. Kai neteisingai pasirenku ar pirmenybę teikiu pasaulio reikalams. O kartais net sąmoningai sulaužau Dievo įsakymus. Nuodėmė, įsėlinusi į mano širdį, užima Dievo vietą. Nuodėmė labai įžūli, ji visur gerai jaučiasi, kai jai suteikiu galimybę būti mano širdyje. Bet net ir tada išgirstu, kaip ji sudejuoja spaudžiama nemeilės. Aš pati panardinau ją į nemeilę ir užtvėriau kelią Šaltiniui pasiekti ją – jos niekas nebemaitina, ji džiūsta vienumoje. Be Dievo širdis negali gyventi. Tuomet ji bus apimta begalinio ilgesio ir liūdesio. Todėl sukaupusi paskutines jėgas veržiasi Dievo link, kad su Juo susijungtų. Kokia nuskriausta širdis be Dievo – ji neturi į ką atsiremti. Aplink ją tik meilės pakaitalai – nėra tikrumo, nėra gyvybės. Nuodėmė veda širdį tolyn nuo Dievo – ji tampa pažeidžiama, neapsaugota. Atsisakiusi Dievo pagalbos palieku širdį gyvenimo užribyje. Nebegirdžiu jos kalbos ir Dievas negirdi. O ką širdis pasakytų, jeigu jai būtų leista kalbėti?

Kol nuodėmė dar neužėmė visos širdies, ji dar bando pasakyti, kad grįžta pas Dievą, norėdama gyventi visavertį gyvenimą. Ji sako, kad yra kupina gyvenimiškų istorijų, kurias nori papasakoti Dievui – tose istorijose yra kančios, skausmo, džiugesio, kasdienybės išgyvenimų. Širdis jaučia, jog Dievui viskas svarbu. Širdis dėkoja Dievui, kad galėjo nugalėti nuodėmę.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mano širdies dėkingumas Dievui yra pirmas ženklas, kad einu geru keliu. Širdis dėkoja Dievui, kad ją sukūrė, atpirko, kad neleidžia gundyti virš mano jėgų, kad davė artimuosius, draugus, gamtos grožį. Kad davė jėgų pasipriešinti piktajam. Kiekvieno žmogaus širdis yra sutverta Dievą mylėti. Ir būti dėkingai už šią meilę. Dėkingumas Dievui parodo, kad mano širdis jautri. Kad visur jaučia Dievo judesio prisilietimą. Dėkinga širdis viską iš Dievo priims. Jai yra būtinybė vykdyti Dievo valią. Dėkingumas parodo atsidavimą Dievui. Dėkingumu širdis pasako žinanti, kad visko, kas vyksta, priežastis yra Dievo gerumas. Dievo išmintis ir Jo tobuli pasirinkimai. Širdis jaučia Dievo gerumą net tada, kai viskas vyksta ne pagal mano planą – širdis turi Dievo nuojautą. Širdis žino, kad Dievo valiai neprieštaraujama. Dėkingumas Dievui išgrynina širdies intencijas. Noriu, kad Dievas pasirinktų mano širdį dėl jos mažumo. Ir sugebėjimo dėkoti Dievui už viską. Kai atrodytų gyvenimas griūva, mažytė širdies kertelė vis dar pasitiki Dievu – tai mane ir išgelbėja.

Dievas ugdo mano širdį. Ir prašo, kad pati stengčiausi: atgailaučiau, garbinčiau Dievą, melsčiausi, gilinčiausi į Šventąjį Raštą, skaityčiau religines knygas, klausyčiau vidinių įkvėpimų, ieškočiau Dievo valios. Taip mano širdis turtėja. Taip platėja mano supratimas apie Dievą. Aš kviečiu Dievą į savo širdį. Kviečiu atsiliepti į Dievo kalbinimą. Širdis ir pati prabyla į Dievą – ji ieško meilės ir suranda Dievą. Mano širdies kalba Dievui nedrąsi. Ji sako Dievui, kad niekuo nebuvo taip pasitikėjusi kaip Juo. Sako, kad visa mano širdies istorija nėra patyrusi tiek netikėtumų ir atradimų, kaip būdama artumoje su Dievu. Mano širdis sako, kad, priartėjusi prie Dievo, pasiekė tikslą. Širdis rado Pašnekovą, Kuris atsako dar neuždavus klausimo. Pažįsta dar nespėjus išsipasakoti. Mano širdis nuėjo ilgą kelią, kad patirtų pilnatvę Dievo namuose. Širdis nurimo.