Širdys, plakite džiaugsmingiau!

Kuo daugiau pasaulyje ištikimų Jo sekėjų, tuo daugiau džiaugsmo dėl atsivertusiųjų žemėje bei danguje… Juk konvertitas – naujas žmogus Viešpatyje.

Kas galėtų tikėjimu besivadovaujančio žmogaus veide nepastebėti ryškiau spindinčios šypsenos, simbolizuojančios vidinį džiaugsmą gyvenimo duotybe; Jo tvirtesnės eisenos, savaip liudijančios pasitikėjimą, keliaujant Kristaus keliu; nuolat jį lydinčios ramybės, kaip Dievui atsidavimo rezultato ir, žinoma, jo sieloje gyvuojančios malonės, visada pasirengusios ištiesti širdies gerumo ranką kiekvienam, ypač bėdų ištiktajam, kad būtų lengviau drauge keliauti į Tėvo namus? Tai – tikinčiojo charakteristika, primenanti gerąjį medį, kuris iš principo negali megzti netinkamų vaisių, neturinčių paskirties Gyvenime…

Tik įsivaizduokime, kokį gausų sielų išgydymo bei Dievo Karalystės skelbimo aplinkiniams derlių nupjovė tie septyniasdešimt du Kristaus siųstieji. Jie iš pavydėtinai sėkmingų misijų pas Jį grįžo su euforiniu džiaugsmu! Ypač džiaugėsi, kad Viešpaties vardu galėjo iš ligonių vyti lauk demonus. Tačiau absoliučiai visa, ką jie gero nuveikė Dievo Karalystės augimui buvo vien Dievo Sūnaus nuopelnas. Be Jo jie – niekas. Ir tik su Juo jie bręsta šventam netolimos ateities apaštalavimui. Bet ar tikrai?

Kai Kristus apie save prabils, kaip Eucharistijoje Esantįjį, nemaža dalis Jo mokinių pasipiktins bei nusivils Juo ir murmės, jog kadangi Jo žodžiai yra kieti (beje, kituose vertimuose panaudotas žodis keisti), todėl nuo šiol nebenorime su Juo drauge būti; tegul Jis eina savais keliais, o mes – savo (žr. Jn 6, 60–66). Artėjant Sekminėms, kai Motiejus buvo išrinktas apaštalu (vietoj Judo Iskarijoto), apaštalai drauge su kitais tikinčiaisiais (iš viso apie šimtą dvidešimt asmenų, Apd 1, 15) buvo susirinkę vienoje vietoje. Tikėtina, kad tarp jų buvo ir tie, kurie buvo pasitraukę nuo Kristaus, bet po Kristaus kančios ir prisikėlimo atsivertė ir pasiryžo niekada nebepalikti To, kuris yra kiekvieno žmogaus visatos ašis…

Verta pastebėti, jog Dievo suteiktos asmeniui charizmos ar kitos tarnystės dovanos bendruomenės labui pačios iš savęs žmogaus nekelia į šventumo aukštumas. Dievo duotos malonės mums tik primena didį Geradarį – Viešpatį, kuris yra dovanų Dovana. Kai žmogaus gyvenimo centre – Jėzus, tuomet ir visos Jo malonės tvarkingai atsiduria tarytum savo „lentynėlėse“. Net ir mažiausi Dievo talentai (beje, nėra nesvarbios Jo dovanos!) turi būti atitinkamai naudojami įvairiose tarnystėse kitiems, nes kas dėl Kristaus paduos artimui bent taurę šalto vandens atsigerti, išreikš meilę pačiam Jėzui, jame gyvenančiam ir nepraras atlygio amžinybėje (Mt 10, 42).

Vis dėl to džiaugimasis vien dėl to, ką darome (net dėl Jėzaus vardo), nėra tikrojo Jame džiaugsmo priežastis. Jei žmogus pirmą vietą skiria gerų darbų darymui, o asmeninis bendravimas su Jėzumi dėl užsiėmimų gausos blėsta, iškyla pavojus susireikšminti, pradėti pasikliauti vien savo gebėjimais bei įgūdžiais; imti pateisinti savo nuodėmes ir nejučia tolti nuo paties Kristaus… Tada net stebuklingų ženklų darymas praranda antgamtinių nuopelnų garbę, nes tebegalioja Jėzaus perspėjimas: „Šalin nuo manęs, jūs nedorėliai!“ (Mt 7, 23).

Filosofas Williamas Jamesas sakė: „Visų geriausia paskirti gyvenimą tokiam reikalui, kuris tvers ilgiau nei pats gyvenimas“. Tai – Dievo Karalystė. Ją skelbti bei liudyti yra pašaukti visi krikščionys. Būkime budrūs, nes vienas rašytojas įžvalgiai įspėja: „Nuo savo misijos nesunku nuklysti, nes šėtonui kur kas mieliau matyti jus darant bet ką kita, tik ne dalijantis savo tikėjimu“.

Taigi matykime Neregimojo mylinčią Širdį, iš kurios tarsi iš veržlaus šaltinio trykšta gyvojo vandens srovės visiems, kurie Jo Širdį myli ir garbina. Tada visada labiau vertinsime ne patį vandenį (nors jo vertė būtų neįkainuojama), bet patį dosnųjį Davėją, be kurio nieko nebūtų. Dovanai gavome, dovanai ir duokime…

Džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje. Tai – neblėstančio džiaugsmo Dieve priežastis ir paslaptis. Pasak vieno autoriaus, „būti užrašytam danguje reiškia būti dieviškos Karalystės piliečiu. Tai turėtų labiau džiuginti negu bet kuris žemiškas užsiėmimas, net dargi ypatingas, kaip piktųjų dvasių išvarymas“.

Visos pastangos Kristuje, susijusios su džiaugsmais bei vargais. Kantrybe panašėkime į apaštalą Paulių, sakiusį: Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose.