Širdžių Nelly

Scenoje praleidusi daugiau nei šešis dešimtmečius, o 2009-aisiais įtraukta į Lietuvos rekordų knygą kaip ilgiausiai dainuojanti solistė, žymioji estrados numylėtinė po sunkios ligos mirė vasario 29-ąją Manheime (Vokietija). Birželio 23-iosios vidudienį už velionę Bernardinų bažnyčioje aukojamos šv. Mišios, o po jų amžinojo poilsio Nelly Paltinienė atguls Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Kunigas, brolis pranciškonas ARŪNAS PEŠKAITIS, artimas šviesaus atminimo dainininkės bičiulis, kalbinamas prisipažino su Nele esąs kiekvieną dieną mintimis, dažnai su ja pabendraudavęs ir telefonu. Kunigui atmintyje smarkiai įsirėžę paskutiniai penkeri scenos legendos, kurią jis vadina ištisos epochos simboliu, gyvenimo metai ir jųdviejų su Nele pokalbiai.

Laisvas žmogus nelaisvoje visuomenėje

Be jokios abejonės, kunigas sako niekada nepamiršiantis tos dienos, kai pirmą sykį būdamas dar vaikas išvydo Nelę scenoje, Kauno sporto halėje. Jį tiesiog pritrenkė jos laisvumas ir spinduliuojamas jausmas, lyg visa tai vyktų ne sovietų Lietuvoje.

„Nelė buvo laisvas žmogus nelaisvoje visuomenėje. Įsivaizduokite ošiančią žmonių jūrą, plojimų bangą… Nelė pakerėdavo savo charizma, ji visą save atiduodavo publikai. Yra man kalbėjusi, kad jai pasisekė ta prasme, jog ją mėgo valdžios vyrai. Todėl buvo dažnai filmuojama, jos koncertai buvo rodomi per televiziją. Vis dėlto Nelė niekada valdžiai nepataikavo. Ji mylėjo publiką visa širdimi ir žinojo, kad būtent taip jai reikia dainuoti – laisvai, su meile, atsidavimu, – kalbėjo A. Peškaitis. – Įdomu, kad Nelė Paltinienė nėra sudainavusi nė vienos ideologinės dainos, nors jos buvo privalomos repertuare. Kai pasiteiravau jos, kaip jai pavykdavo išsisukti, ji atsakė, kad su Arvydu komisijai pateikdavo vienokią programą, o atlikdavo kitokią, be ideologinių dainų. Juodu buvo drąsūs žmonės.“

Dar kunigas A. Peškaitis papasakojo, kaip Nelė su bičiuliais minėdavo Vasario 16-ąją – specialiai švęsdavo labai trankiai, o kai atvažiuodavo milicija, Nelė išdidžiai milicininkams parodydavo savo pasą: vasario 16-oji buvo jos gimtadienis, ir prikibti nebebūdavo prie ko.

Visiškai nebijojo mirti

„2015-ųjų vasarį po vieno koncerto kažkuriame iš atokių Lietuvos miestelių Nelei pasidarė labai bloga. Žinote, ji visiškai savęs netausojo, o tuo metu ypač, nes koncertuodavo po kelis kartus per dieną. Buvo iškviesta greitoji, trečias tos dienos koncertas buvo atidėtas, ir Nelė atsidūrė ligoninėje. Kai mane pasikvietė jos aplankyti į „Kardiolitos“ kliniką, suteikiau jai Ligonių patepimo sakramentą, Komuniją, ir tądien ji man ištarė įsimintinus žodžius“, – pasakojo kunigas A. Peškaitis.

Gulėdama reanimacijos palatoje, brolio pranciškono žodžiais, Nelė atrodė tokia graži, rami ir kartu tokia silpna. Ji buvo tikra gyvenanti savo paskutines valandas ir tuoj iškeliausianti.

„Ji man ištarė du dalykus. Sakė, kad yra pasiruošusi mirti ir keliauti į Dangų. Kitas dalykas, kurį, beje, ji nuolat kartojo pastaruosius porą metų – tai, kad visiškai nebijo mirties. Nedaugelis taip man sako, o tokie žodžiai, manau, kitą žmogų labai sustiprina. Ji be jokios baimės kartodavo: „Mano kalendorius baigėsi. Tik tu nesinervink, Arūnėli.“ Dar tądien ji sakė esanti be galo dėkinga Dievui, suteikusiam jai galimybę su kaupu nugyventi tokį nuostabų ir ilgą gyvenimą. 64-erius metus scenoje. Ir turėti tai, ką ji labiausiai mėgo“, – prisiminimais apie mylimą bičiulę, kurių sakė niekada nepamiršiantis, dalijosi kunigas.

Brolis pranciškonas atmena, kad, laimė, po penkių dienų Nelė atsigavo, pavojus jos gyvybei nebegrėsė, ir ji buvo perkelta į įprastą palatą.

„Kai vėl atėjau jos aplankyti, – tęsė kunigas, – ji gulėjo tokioje didžiulėje palatoje, rankose laikė rožinį ir meldėsi. Tąsyk į mane kreipėsi ne vardu kaip visuomet, bet paklausė: „Kunige Arūnai, kodėl Dievas manęs nepasiėmė?“ Atsakiau jai: „Vadinasi, Nele, dar kažkas jūsų gyvenime turi įvykti.“

Ir dabar svarstau, kad tai buvo jos penkerių metų skaistykla. Su daug kančios, susitaikymu su praeitimi, liga, daugelio dalykų permąstymu, bet kartu ir su daug vilties – iki paskutinės minutės Nelė neabejojo amžinuoju gyvenimu, ji buvo tikra išeinanti pas Dievą. Jai buvo artima malda Mergelei Marijai – turbūt todėl, kad anksti neteko mamos, paskui mylimos pamotės. Nelė yra prisipažinusi, kad Švenčiausioji Mergelė jai visą gyvenimą buvo Mama – ir tomis dienomis, kai teko elgetauti, ir vėliau.“

Kunigui A. Peškaičiui didelę nuostabą kelia, kad Nelei palikus žemiškąjį gyvenimą tiek daug žmonių – įvairių kartų, prisimena ją geru žodžiu. Tačiau geru ne vien iš formalumo, kad štai žmogus mirė, bet su didžiule šiluma.

„Tai rodo, kad Nelė buvo epocha. Asmenybė, palikusi žymę“, – kalbėjo scenos legendos bičiulis.

Kunigo A. Peškaičio prisiminimuose – skaudūs ir šilti pokalbiai su Nele

Be pokalbių „Kardiolitos“ klinikoje 2015-aisiais, A. Peškaitis prisipažino niekada nepamiršiąs jam Nelės papasakotų baisių vaikystės išgyvenimų, apie kuriuos retam ji buvo užsiminusi.

„Tai pasakojimas apie Holokausto patirtį. Jos pamotė buvo suimta, bet sušaudyta ne iš karto – kurį laiką ji buvo uždaryta Varšuvos gete. Ir Nelė, maža mergaitė, su sesute eidavo su ja per tvorą pasikalbėti. Vėliau matė, kaip su kitomis moterimis ir vyrais buvo sušaudyta. Mergaitei į atmintį įstrigo nuogai išrengtos myriop vedamos moterys su kūdikiais ant rankų. Ir tai, kaip esesininkai pravirkus kuriam mažyliui išplėšdavo jį motinai iš rankų, griebdavo už kojyčių ir ištaškydavo galvelę trenkdami į elektros stulpą. Nelė, maža mergaitė, visa tai matė. Matė, kaip tie nelaimingi žmonės buvo verčiami patys sau kastis duobę, kaip likusieji leisgyviai buvo užpjudomi šunimis.

Ir aš galvoju: kaip visa tai mačius su tuo po to toliau gyventi? Kaip?! Ir dar su tokiu gyvenimo džiaugsmu, su kokiu gyveno Nelė?“ – su jauduliu balse nelengvus pokalbius prisiminė kunigas A. Peškaitis.

Dar vienas Nelės pasakojimas, jam palikęs šiltą prisiminimą – apie jos draugystę su kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu, kuris Nelly Paltinienei yra parašęs daugybę dainų. Kunigas pasakojo, kad 1982-aisiais, Nelei ir Arvydui Paltinams pasitraukus į Vokietiją, iš LKP CK ideologijos skyriaus buvo duotas įsakymas sunaikinti jųdviejų radijo įrašus. Ir būtent B. Gorbulskio dėka pavyko išsaugoti svarbius archyvinius įrašus ir vėliau išleisti jų albumus.

Nelė kunigui yra pasakojusi, kaip sykį po koncerto, kaip įprasta surengus viešbutyje šventinį vakarą, pradėjo lyti. Aplink Benjaminą visuomet buvo daug juoko, džiaugsmo, bet Nelė staiga visus privertė akimirką nurimti pasiūlydama pasiklausyti į langą barbenančio lietaus.

„Ji labai mėgo lietų. Apie tą nutikimą yra man pasakojusi: tas lietus lyja lyja, Gorbulskis klauso klauso, ir po savaitės atsiunčia jai parašytą dainą „Tylus lietus“ pagal Ramutės Skučaitės tekstą. Beje, šis archyvinis 1971-ųjų įrašas yra vienas tų išsaugotųjų Benjamino Gorbulskio dėka“, – su nostalgija įstrigusius atmintin Nelės pasakojimus prisiminė brolis pranciškonas Arūnas.

Misija Bernardinų bažnyčioje

Kunigas A. Peškaitis papasakojo ir apie N. Paltinienės bendradarbiavimą su Bernardinų bažnyčia bei vienuolynu, kuris prasidėjo 2004-aisiais, kai čia buvo pradėti rengti jau tradicija tapę Velykų ir Kalėdų koncertai.

Tais metais, pasakojo brolis pranciškonas Arūnas, kartu su tuomečiu Bernardinų parapijos klebonu Astijumi Kungiu kilo mintis surengti Kalėdų labdaros koncertą, skirtą surinkti lėšų ypač vargstantiems senjorų globos namams, kuriame pagrindinė atlikėja būtų Nelly Paltinienė. Juk ji – senjorų jaunystės numylėtoji dainininkė.

„Nelė sutiko šią žinią su džiaugsmu. Apie honorarą, žinoma, jokios kalbos nebuvo – ji niekada jo neimdavo dainuodama bažnyčioje, netgi jeigu rėmėjų ir būdavo siūlomas. Sakydavo: aš bažnyčioje giedu – ne dainuoju, – sakė brolis pranciškonas. – Taigi 2004-aisiais mano užduotis buvo išrinkti konkrečius senelių globos namus. Skambinau daugiausia į atokius namus, kurių sąrašą man davė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tačiau susisiekęs su vadovais išgirsdavau, kad jiems sunku, bet yra ir blogiau gyvenančiųjų.

Tada sutrikęs tiesiog bedžiau pirštu į lapą – Legailių globos namai Biržų rajone. Paskambinau. Telefoną pakėlė ką tik čia pareigas pradėjęs eiti direktorius Renaldas Simėnas, kuris iki šiol čia dirba. Jis mane patikino, kad blogesnių sąlygų nei pas juos tikrai nėra. Iš tikrųjų minėtieji globos namai buvo baisūs: langai aptraukti celofanu, pritvinkęs oras, pasenusi šildymo sistema, pavojingai atviros viryklės, čiužiniai ant grindų, nes trūksta lovų, sulūžusi salė, jokios įrangos užsiimti su senjorais kokia nors veikla. Nieko.“

Pasak kunigo, tuomet surengtas koncertas sulaukė milžiniško pasisekimo, surinkta didelė pinigų suma, po koncerto globos namus parėmė kitos įstaigos. Ir Legailių globos namai, kai čia kunigas su Nele apsilankė po poros metų, tapo neatpažįstami.

„Tikra pilaitė, – juokėsi brolis pranciškonas. – Direktorius po to įvykio atsivertė. O kai Nelė tada koncertavo atnaujintoje globos namų salėje, žmonės ją pasitiko su didžiuliu džiaugsmu. Ir aplodismentai, ir dovanos, ir noras ją paliesti. Ji taip nuoširdžiai su visais kalbėjosi!

Giedoti bažnyčioje ir lankytis tokiose vietose kaip šie senjorų namai Nelei atrodė jos misija. Šis žodis – misija – jai išties buvo artimas. Ji sakydavo: „Senatvė turi būti mylima“, ir visada užsukdavo į globos namus pabendrauti su senjorais.“

Iš asmenybių epochos, kuri dovanojo laisvės gurkšnį

Šie metai – sutapimų metai, svarstė A. Peškaitis: išėjo Nelė, spalį minėsime penkerius metus be Stasio Povilaičio, taip pat trisdešimt metų be Viktoro Cojaus, keturiasdešimt metų – be Vladimiro Vysockio, Johno Lennono ir Joe Dassino.

„Visus juos mes atsimename. Ir atsiminsime. Žinoma, nesu pranašas ir negaliu sakyti, ar dabar yra dainininkų, kurie bus taip atsimenami. Galbūt yra, gal gyvendami kartu su jais to tik nematome. Vis dėlto toji epocha buvo asmenybių laikas. Asmenybių, dovanojusių žmonėms laisvės gurkšnį, atiduodavusių save, savo širdį – bet ne tam, kad užkariautų publiką, o kad tiesiog save atiduotų. Žinoma, ir gaudavo jie atgal labai daug iš publikos meilės. Šių dainininkų dainos atverdavo horizontus. Jos buvo uždegančios. Kiekviena tų asmenybių labai skirtinga, unikali, bet visi jie dainavo žmonių kalba. Kaip kartą Nelė gražiai įvardijo – tai širdies muzika. Taip, tai išties širdies muzika“, – kalbėjo kunigas A. Peškaitis.