Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

2022 06 04

Romano Guardini

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Širdžių šviesa

Unsplash.com nuotrauka

Sekminių mišiose prieš Evangeliją yra giedamas senas himnas – graži, tyli giesmė „Dvasia, Viešpatie, ateik“ (lot. Veni, Sancte Spiritus). Joje nerasime kokių nors išskirtinių minčių, tik ramią ir gilią minties tėkmę. Nėra čia nė galingų jausmų – vien tylus bangavimas, ramus pulsavimas. Visas judėjimas vyksta pačioje gelmėje, o drauge ir didžiausioje platybėje – žmogaus širdyje, Dievu gyvoje.

Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik,
žemės klystkelius nušviesk!

Mūsų būtį veikia daugybė paslapčių, palaiko daugybė galybių. Viena iš jų – šviesa. Garbė Dievui už ją! Šviesa būna įvairi. Kūnų šviesa sklinda nuo saulės arba nuo degančių daiktų. Šią šviesą priimame akimis, ir ji nušviečia mums kelius ir darbus…

Esama proto šviesos, kylančios iš atsiradusio supratimo apie dalykus. Kai tai, kas skendėjo tamsoje, staiga paaiškėja, atveria atsakymus į klausimus kas? ir kodėl?, sakome: „Man nušvito“. Ši šviesa parodo mums tiesą ir suteikia valdžią tikrovei…

Esama grožio šviesos. Kai prieš akis regime didingą medį arba turtingo krašto platybes, arba nuostabų meno kūrinį, galime patirti, kad ir mumyse pačiuose pasidaro šviesu: tai grožis sužėri. Šis grožis – švelnus ir galingas stebuklas – pirminis amžinojo išsipildymo ženklas.

Taip mums atskleidžiama, kad esama ir kitos šviesos. Žmogaus dvasioje ir viduje ji pasklinda iš ten, kur Dievas gyvena. Ši šviesa yra šventa. „Šventa“ reiškia daugiau nei tik „gera“ ir „tyra“. Tai šventojo Dievo būties dvelksmas. Grėsmingas ir švelnus tuo pat metu. Nenusakomai svetimas, tačiau drauge ir tarsi saugus gimtųjų namų prieglobstis. Ši šviesa, prasiskverbianti iki pat būties gelmių sklinda iš ten, o ją atneša Šventoji Dvasia. Toliau giesmėje skamba:

Tėve vargstančių, nuženk, savo dovanas dalink,
mūsų dvasią atgaivink!

Šiame pasaulyje vargšai neturi tėvo. Žmonės paprastai pernelyg nesirūpina vargšais. Nebent tik apdovanotieji ypatingais gebėjimais. Kiti vargšais rūpinasi tik kurį laiką, tačiau ne per ilgai ir ne per daug… Tai, kad vargšai turi Tėvą, mums turėjo būti apreikšta. Jų Tėvas – tai turtingasis Dievas, amžinoji Šviesa, Šventoji Dvasia.

Vargšai yra tie, kuriems gyvenime trūksta būtiniausių dalykų. Tai bejėgiai ir apleistieji. Vargšai yra ir tie, kurie, regis, turi daug, tačiau kurių širdys bejėgės. Skurdas reiškia ne tik neturėjimą to, ką reikėtų turėti, bet ir negebėjimą turėti viduje to, kas turima išoriškai. Skurdas – tai buvimas tuščiam, neturėjimas džiaugsmo, skausmo, prasmės. Taip pat ir šis skurdas yra kartus. O Šventoji Dvasia yra vargstančių tėvas ir dovanų davėja.

Jei jai taip patinka, ji gali sukelti būtinųjų dalykų stygių išoriniame gyvenime. Tačiau ji gali padaryti ir taip,  kad vidinė dykuma imtų žydėti.

Lotyniškame tekste šioje vietoje į Šventąją Dvasią kreipiamasi kaip į „širdžių šviesą“ (lot. veni, lumen cordium). Kokia vertinga yra ta šviesa, kurioje nušvinta miglotas širdies skurdas, sušyla nevaisingos sielos gelmės. Iš visų šviesų ji pati paslaptingiausia. Kylanti iš Dievo širdies ir savo spinduliais pasiekianti mūsų gyvenimo šaknis. Tu slaptoji, tu gilioji, tu, kurios trokšta mūsų kraujas ir mūsų dvasia, ateik!

Sielų Tu ramintojas, svečias atlankytojas,
mielas atgaivintojas!

Dievas yra artumos Viešpats. Tiek daiktai, tiek žmonės gali būti labai artimi, tačiau jie niekuomet nebus visiškai artimi. Visuomet tik iki tam tikros ribos. Tačiau Jis – Kūrėjas, kuris nėra manęs reikalingas, man nėra „kitas“, bet būtent Dievas. Jis pačia savo esybe yra artuma. Jo ranka uždėta ant mano gyvenimo. Mano paties būtis yra tikresnė jame nei pačiame manyje.

Giesmėje skamba tai patyrusiojo žodžiai. Savo varge jis šaukėsi Dievo, kol Dievas sau tinkamu metu prisilietė prie jo sielos. Ir visa buvo perkeista. Visa pasidarė skaidru, gera ir ramu. Jei kas nors būtų pasidomėjęs, kas gi pasikeitė, jis ko gero atsakytų: „Dievas mane aplankė. Jis pas mane.“

Darbuose Tu – poilsis, kaitroje Tu – atvėsis,
Tu paguoda liūdesy!

Kiekviena eilutė pasako tą patį, tik vis kitaip. Banguoja vidinis gyvenimas. Rūpesčių varginamam žmogui Dievo artuma yra ramybė. Kai žmogų degina aistra, ją numalšina tas, kuriam viskas yra žinoma. Jei kamuoja ilgesys ar skausmas, Kūrėjas atgaivina. Dievas yra tai, ko žmogui nuolatos reikia. Ir dar daugiau.

O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą,
stiprinki tikėjimą!

Lotynų kalba šie žodžiai skamba tarsi iš kito pasaulio:

O lux beatissima, reple cordis intima
tuorum fidelium.

Šių eilučių, regis, neįmanoma išversti. Jomis išsakoma viskas. Kiekvienu žodžiu, kiekvienu skiemeniu:

O labiausiai palaimintoji šviesa, pripildyk širdies gelmes
tavimi pasitikinčiųjų.

Dievo slėpinys – tai, kad skadrumas jame yra ir pati gelmė, ir meilės galia, ir kūrėjiška šviesos pilnatvė. Kaip gerai, kad yra būtent taip! Vienų žmonių protas skaidrus, o norai aiškūs – tarsi šviesi, speiguota žiemos diena. Tai stipru, bet kelia šaltį. Kiti būna šilti, bet sumišę arba buki, arba riboti… Ar juntate slėpinį, kurį nusako ši giesmė? Tai, kad širdis šviečia, o šviesuma žėri? Kad meilė ir tiesa yra víena tame, kam, regis, nebėra vardo? Nors vis dėlto yra. Tik vienas vardas – Dievas.

Be tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu,
viskas – atvira žaizda.

Blogio galime atrasti visame žmoguje. Tiek jo veiksmuose, tiek kalbose, tiek mintyse. Blogis veikia iš pačios žmogaus sielos gilumos, kurios nesame pajėgūs pasiekti. Jis veikia mūsų svajones ir mintis, mūsų norus ir sprendimus, mūsų santykį su daiktais ir žmonėmis. Mumyse nėra nieko, kas galėtų atsilaikyti prieš Dievą. Tyrumą, kuris būtinas jo akivaizdoje, jam tenka pačiam mumyse sukurti. Savo malonės slaptoje jis mums dovanoja dalį savo paties tyrumo… O kai Dievas jau priima mus į savo tiesą, mūsų vertė tampa atspindžiu. Tas pačias mintis tik kitais žodžiais atkartoja dar dvi strofos.

Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista.

Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!

Kiekviena eilutė nusako, kaip Dievas gydo. Suteptai širdžiai, kuri atgailaudama gręžiasi į Dievą, jis gali dovanoti naują tyrumą. Žmogaus sielos gelmėje, kurioje įsivyrauja sausra, tarsi be lietaus perdžiūvusioje dirvoje, jis gali atverti vidinį šaltinį… Kartais žmogaus esybę persmelkia sielvartas, skausmas ar netektis, širdyje atsiveria žaizda, nepasiekiama jokiam gydytojui. Padėti gali tik „gydantis Dievo pirštas“. Tik vienas Dievas gali atlaisvinti, kas sustingę, įsitempę; įveikti priešgyniavimą, maištavimą, neapykantą, užkietėjusį blogį, abejingumą, kietumą, šaltį, nebylų vargą, keliantį nusivylimą, nežinant, kaip iš jo išsivaduoti.

Ne, savo jėgomis iš viso šito išsivaduoti negalime. Reikia, kad ateitų ji, vaduojančioji Dvasia ir išvestų mus iš savo pačių nelaisvės į Dievo platybes! Dvasia atlaisvina, kas sustingę, sutirpdo, kas įšalę. Ji vienintelė – patarimo Viešpats ir visų kelių žinovė – gali prasklaidyti vidinę maišatį, kurioje žmogus nepajėgia surasti kelio nei takelio. Dvasia pajėgi pastatyti mus ant kojų, nušviesti prieš akis tikslą ir kelią.

Duok mums, mylintiems tave,
tikintiems tava galia,
dovanų septynetą!

Septynios šventosios dovanos: Dievo baimė ir maldingumas, leidžiantys nuolat turėti Jį prieš akis; supratimas, įkvepiantis pažinti tiesą; išmintis, pagaunanti prasmę; protingumas, surandantis teisingus kelius; teisingumas, įkvepiantis siekti to, kas teisinga; tvirtumas, išdrįstantis ir gebantis veikti; santūrumas, išlaikantis pagarbumą ir saugantis ribas.

Per visas šias dovanas pasireiškia Dvasios galia. Prote ji įgalina pažinimą, jausmų gelmėje – nuolat trykštančią pilnatvę, širdyje – tvirtą ir drąsią meilę. Prašome, kad Dvasia dovanotų mums šią galią, kad gyvenimas įgytų naują pradžią.

Duok dorybių atpildą, siųsk laimingą pabaigą,
kviesk į džiaugsmą amžiną!

Dvasia suteikia dorybei vertingumą. Pati iš savęs žmogystė šventumo akivaizdoje vertės neturi. Dvasia ją turi pati sukurti. Ji įkvepia mus daryti gera, persmelkia mus savo mintimis. Ji dovanoja laimingą gyvenimo pabaigą, atveriančią duris į išganymą. Dvasioje slypi ne tik pradžios paslaptis, bet ir išsipildymas. Ji mums teikia jėgų išverti savo užduotis iki galo ir taip sulaukti išsipildymo.

Šventoji Dvasia suteikia džiaugsmą, kuris yra amžinas, nekintantis ir nepraeinantis, pats iš savęs palaimintai ramus. Tai amžinas džiaugsmas, nes jis iš paties Dievo. Šis džiaugsmas užantspauduotas šventame, nepažeidžiame Dievo ištikimybės Amen. Jis gražus giesme virtusioje amžinojo gyvenimo laisvėje. Amen. Aleliuja!

Iš vokiečių kalbos vertė Giedrius Tamaševičius. Versta iš Romano Guardini „Vom lebendigen Gott“ (1950). Mainz: Matthias Grünewald Verlag.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

 

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.