Sirgti už Daniją

Man, ko gero, pasisekė, nes pirmasis mano sąmoningai stebėtas pasaulio čempionatas vyko 1986-aisiais Meksikoje. Jis buvo išskirtinis – tiek dėl legendinių žaidėjų, tokių kaip Diego Maradona, Michelis Platini ar Garry Linekeris, tiek dėl įspūdingų įvarčių gausos ir dramatiškų rezultatų (nepaisant to, kad visa tai teko stebėti per juodai baltą televiziją).

Veikiausiai ne vienam pirmasis čempionatas lemia ir tai, už kurios šalies rinktinę sirgti kaip už savą. Dėl neprilygstamo žaidimo 1986 m. čempionato pradžioje man labiausiai norėjosi palaikyti danus (grupių etapą jie baigė bendru rezultatu 9:1 įveikę visus varžovus, tarp jų ir būsimą finalininkę Vakarų Vokietiją). Deja, rimtais pretendentais į Pasaulio taurę laikytus danus aštuntfinalyje sutriuškino ispanai. Kadangi pralaimėtojais domėtis neįprasta, mano tuometinės žinios apie Daniją liko ribotis Anderseno pasakomis ir Bidstrupo karikatūromis. Tačiau po šešerių metų Danijos futbolo tema sugrįžo.

Bjaurusis ančiukas tampa Europos futbolo čempionu

1992 m. birželį laikiau stojamuosius egzaminus į Vilniaus universitetą. Rengiausi studijuoti lietuvių filologiją ir rinktis Skandinavistikos specializaciją – tais metais buvo atėjusi eilė formuoti pirmąją danų kalbos grupę. Atsitiktinumas ar ne, bet 1992 m. birželio 26 dieną būtent Danija Geteborgo stadione Europos čempionato finale 2:0 užtikrintai nugalėjo tuometinę pasaulio čempionę Vokietiją ir tapo Europos čempione. Simpatijos Danijai kaip mat atgimė, o ilgainiui ši danų pergalė man tapo puikiu paaiškinimu visiems klausiantiems, kurių galų pasirinkau studijuoti būtent danų kalbą. Pradžiai užteko ir to, kad danai taip gerai žaidžia futbolą, juk dar nebuvau spėjęs susipažinti nei su danų kultūra, visuomenės gyvenimu, empatija, sveiku protu ar saviironija.

Įdomu tai, kad į 1992 m. Europos čempionatą Danija pateko tik dėl palankiai susiklosčiusių aplinkybių. Kilus karui Jugoslavijoje, šios šalies rinktinė buvo pašalinta iš pirmenybių. Užimti atsilaisvinusią vietą tarp aštuonių turnyro dalyvių buvo pasiūlyta danams, nes būtent jie atrankos grupėje po jugoslavų buvo antri. Kadangi rimtais varžovais Danijos tame čempionate niekas nelaikė, nenuostabu, kad ši pergalė iki šiol yra lyginama su Anderseno bjauriojo ančiuko istorija, kuri, deja, ir nebepasikartojo. Nors šį birželį danus vėl imta vadinti Europos futbolo čempionais, tiesa, kol kas ne dėl pergalingų įvarčių.

Kai futbolas pasidaro nebesvarbus  

Su šių metų Europos čempionatu danų futbolo sirgaliai siejo didelius lūkesčius, ne vien dėl namų aikštės pranašumo pirmosiose trejose rungtynėse ar puikiai sukomplektuotos komandos, bet ypač dėl jos lyderio ­– šiuo metu geriausio danų futbolininko, „atakų architektu“ vadinamo saugo Christiano Erikseno meistriškumo. Tačiau svajonės apie naujas danų pergales Kopenhagos „Parken“ stadione išsisklaidė akimirksniu, kai birželio 12 dienos vakare, baigiantis pirmajam Danijos rungtynių su Suomija kėliniui, Christianas Eriksenas, ką tik buvęs atakos smaigalyje, staiga sukniubo ir nebepakilo.

Tūkstančius žiūrovų stadione ir prie ekranų ištiko šokas; abiejų komandų žaidėjai supratę, kad įvyko kažkas itin rimta, reagavo akimirksniu. Rinktinės kapitonas Simonas Kjæras, dar neatbėgus medikams, suskubo paversti sąmonės netekusį komandos draugą ant šono, kad šiam nekiltų pavojus uždusti, o gydytojams pradėjus gaivinimą, jis subūrė komandos draugus, kad šie susikibę žiedu užstotų draugą nuo vaizdo kamerų objektyvų. Dar po kelių akimirkų matėme Kjærą aikštės prieigose guodžiantį Erikseno gyvenimo draugę. Kova už Christiano Erikseno gyvybę ant stadiono žolės truko 12 minučių, kol pagaliau širdies veikla buvo atkurta ir futbolininką buvo galima išgabenti į greta stadiono esančią pagrindinę Danijos ligoninę.

Sprendimą tęsti rungtynes danų futbolininkai priėmė tik sulaukę atsigavusio Christiano vaizdo skambučio iš ligoninės. Antrasis kėlinys jiems turėjo būti nepakeliamas – pats Simonas Kjæras po kelių minučių pasiprašė pakeičiamas, daugelis žaidė kaip nesavi – nerealizavo baudinio, o vartininkas Kasperas Schmeichelis (1992 m. Europos čempiono vartininko Peterio Schmeichelio sūnus) praleido apmaudų įvartį. Po rungtynių rinktinės treneris Kasperas Hjulmandas įvardijo tai, ką jautė visi – rungtynių rezultatas neturi jokios reikšmės ir kad jis didžiuojasi tokia komanda, kurios nariai pasiryžę aukotis vienas dėl kito, net ir sunkiausiomis akimirkomis. Būtent dėl to vokiečių savaitraščio „Die Zeit“ komentatorius Christianas Spilleris jau kitą dieną danus pavadino „jau dabar“ čempionais.

Malda už Erikseną

Danijos spauda, rašydama apie birželio 12 dienos įvykius „Parken“ stadione, ypatingą dėmesį skyrė ir svarbiam egzistenciniam klausimui – kaip priimti gyvenimo trapumą akistatoje su mirtimi.  Daugelis portalų jau kitą dieną paskelbė įvairių patarimų, pavyzdžiui, kaip kalbėtis su vaikais apie tai, kas įvyko. Filosofai ir sociologai svarstė, ar šimtus tūkstančių žmonių palietusi patirtis paskatins juo priimti ar bent jau svarstyti mirties tikrovės neišvengiamybę. Juk šiandieninėje Danijos visuomenėje apie mirtį kalbėti vengiama, todėl netektys žmones paliečia itin skaudžiai.

Žurnalistai atkreipė dėmesį ir į dar vieną Danijai neįprastą dalyką – augančią maldos, ypač viešos, reikšmę. Itin paveikus pasirodė gaivinamą Erikseną apsupusių draugų maldos žiedas. Jie meldėsi – vieni panarinę galvas, kiti – pakėlę akis į dangų. Nepaisant visuomenės sekuliarizacijos ir nuo seno danams būdingo ironiško kalbėjimo apie pamaldumą, ir socialiniuose tinkluose daugybė žmonių liudijo savo maldą už Christianą Erikseną ir jo šeimą, nors daugelis jų, tarsi atsiprašydami, pabrėždavo nesantys religingi.

Buvusi sporto žurnalistė, o dabar garsi liuteronų kunigė Sørine Gotfredsen dienraštyje „Kristeligt dagblad“ šią patirtį apibendrino pastebėdama, kad tam tikromis akimirkomis tenka pripažinti, jog turimi žodžiai nebetinka arba jų tiesiog pritrūkstame. Stojus tylai, pereiname prie tylios maldos ir leidžiame prabilti Dievui.

P. S. Praėjusį pirmadienį Danija užtikrintai įveikė Rusiją (4:1) ir, nepaisant patirtų pralaimėjimų pirmosiose dvejose rungtynėse, žengė į Europos čempionato aštuntfinalį, kuriame susitiks su Velso rinktine. Šią pergalę danų futbolininkai paskyrė po operacijos sveikstančiam komandos draugui. Po kiekvieno įvarčio juos pelnę futbolininkai, iškėlę rankas pirštais sudėdavo dešimtuką – Christiano Erikseno numerį ant Danijos rinktinės marškinėlių.