Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Širvintų–Giedraičių kautynių dalyvių atsiminimai. Tarp herojinio diskurso ir subjektyvių patirčių

Jiezniečio savanorio Alekso Pranckevičiaus nuotraukoje – 1919 m. savanoriai. Jono Pranckevičiaus asmeninio archyvo nuotrauka

Širvintų–Giedraičių (1920 m. lapkričio 19–21 d.) kautynių šimtmetis ir ta proga viešojoje erdvėje pasirodę mūšių vertinimai tapo puikia proga įdėmiau paanalizuoti kautynių dalyvių atsiminimus, išnagrinėti jų patirtis – prisiminti ne tik istorinę šio įvykio dimensiją, bet ir nagrinėti atminties plotmėje atsiskleidžiančius mūšio vertinimus.

Analizuojant spaudoje publikuotus tarpukario Lietuvos karių ir karininkų atsiminimus, būtina atkreipti dėmesį, kad atsiminimų publikavimas nuo 1918 m. buvo monopolizuotas, jį vykdė kariuomenės štabe veikęs specialus padalinys, užsiėmęs knygų leidyba ir propaganda. Todėl atsiminimų publikavimas apie Nepriklausomybės karą tarpukario Lietuvoje nepriklausė vien nuo jų autoriaus valios – jie buvo renkami sąmoningai, galbūt netgi selektyviai, o parengtos publikacijos turėjo pereiti cenzūrą. Dar daugiau, nuo 1926 m. kiekvieno autoriaus atsiminimai būtinai turėjo būti perskaityti dalies karininkų susirinkime. Kitaip tariant, atsiminimai prieš juos išspausdinant turėjo pereiti bendruomenės ir institucijų filtrus, todėl prieš pasiekdami viešąją erdvę buvo neišvengiamai apdorojami.

Trečiame dešimtmetyje atsiminimus paskelbė vos vienas kitas Širvintų-Giedraičių kautynių dalyvis. Pirmą kartą atsiminimus pirmųjų mūšio metinių proga 1921 m. lapkričio 19 d. publikavo 7-ojo pėstininkų pulko karininkas ltn. Antanas Majus, kuris prisiminimuose pabrėžė psichologinę mūšio vertę po didelių pralaimėjimų lenkams Suvalkijoje ir Vilniuje, bei aprašė kpt. Teodoro Balno vadovaujamą žygį kaip būsimos pergalės užuomazgą. Abu šie aspektai buvo išplėtoti vėliau publikuotose atsiminimuose, antai 1926–1927 m. karinėje spaudoje paskelbtuose pasakojimuose jau galime užčiuopti ir labiau išryškintas laimėjimo, žūties ir keršto lenkams reikšmes.

Štai J. Kuzmickas aprašė, kaip kartu su 2-uoju pėstininkų pulku Seinų kautynėse Suvalkijoje pateko į lenkų nelaisvę, iškentėjo žiaurų, tiesiog niekinamą lenkų elgesį, pabėgo iš Vadovicų karo belaisvių stovyklos ir sugrįžo į frontą prie Giedraičių – taip Kuzmickas už patirtas skriaudas tarsi atkeršijo lenkams Širvintų-Giedraičių kautynėse. Tuo pat metu pasirodžiusiuose eil. Pauliaus Gaubio atsiminimuose išryškėja pasiryžimo „laimėti arba žūti“ reikšmė. 1928 m. Trimito žurnale pasirodė 2-ojo pėstininkų pulko vado plk. ltn. Jono Petruičio atsiminimai, kuriuose dominuoja kritusių, bet „rankose ginklus spaudžiančių“ karių vaizdinys, kuris atskleidė kritusių kovos draugų patirtis ir turėjo paliudyti karių pasiryžimą kautis prieš lenkus. Ieškant kokių nors apibendrinimų, galima teigti, kad trečiame dešimtmetyje publikuotuose atsiminimuose dominuoja pakankamai paprastos žinutės – kerštas lenkams, pasiryžimas kautis, energingų ir drąsių vadų vaizdiniai, žuvusiųjų ir sužeistųjų atminimo reikšmės akcentavimas.

Tačiau nuo maždaug 1927 m. galima pastebėti ir naujų reikšmių, epizodų atsiradimą. Nors senosios žinutės ir toliau išlieka, tačiau, pavyzdžiui, atsiminimuose atsiranda Tautų Sąjungos įsikišimo motyvas, kuriam suteikiama neigiama prasmė – esą šis įsikišimas sustabdė menamą Lietuvos kariuomenės žygį į Vilnių. Už šio motyvo atsiradimą atsakingas buvęs Literatūros ir propagandos skyriaus viršininkas, žurnalo Karys redaktorius Petras Ruseckas, rašęs: „Pasiekę liniją, iš kurios lapkričio 17 d. buvo lenkų išmušti, lietuviai neišsakomai pakeltu ūpu ėmė veržtis į Vilnių paskui bėgančius lenkus. Ligi Vilniaus buvo likęs vienos dienos karo žygis“. Šią tezę 1934 m. pakartojo plk. Vladas Skorupskis: „Kas tik galėjo ėjo į priekį persekiodamas Želigovskio kariuomenę. Be to, po mūsų pasisekimo Karo vadovybė sustabdė puolimą, nes to reikalavo Santarvės Karo misija“.

Šis žygio į Vilnių sustabdymo vaizdinys tapo itin ryškus ketvirtame dešimtmetyje. Pavyzdžiui, 2-ojo pėstininkų pulko viršila Andrius Tulevičius 1937 m. rašė, kad „ėjome laimėti arba žūti“, džiaugėsi, „kad galėsim atsitiesti už lapkričio 17 d. žygius“ ir nuliūdo, jog „kaip šmėkla atskrido žinia, kad mūšiai sustabdyti“. 7-ojo pėstininkų pulko puskarininkio Leonardo Valiaus atsiminimuose akcentuojami žuvusių lietuvių ir lenkų karių vaizdiniai, kurie „darė sunkų įspūdį“, nepaisant to, „laimėjus mūšį, kareivių ūpas buvo be galo pakilęs ir visi buvo pasiryžę tuo atsidėjimu eiti pirmyn ir pulti Vilnių“.

To paties pulko eil. Antano Antanaičio atsiminimuose teigiama, kad „visi kareiviai su didžiausiu ūpu pradėjo puolimą, lenkai nors ir atkakliai gynėsi, bet mūsų puolimo neatlaikė, iš Vilniaus atvažiavo kontrolės komisija ir įsakė sustabdyti mūšį“. 7-ojo pėstininkų pulko karys Pranas Povilaitis, po mūšio likęs invalidu, atsiminimuose rašė, kad šios kautynės įrodė, jog mūsų kariuomenė labai tinka drąsiems žygiams, jei tik atsiranda drąsių ir energingų vadų. Jis prisiminė ir minėtąjį vyr. ltn. Balno žygį lapkričio 19 d., ir visos divizijos puolimą lapkričio 21 d. Apskritai karininkų atsiminimuose pakankamai sureikšminama būtent vadų elgesio mūšio metu svarba. Visų aukščiau išdėstytų tezių lakonišku apibendrinimu ir pagrindimu galima laikyti 7-ojo pulko eil. Vlado Lapelio atsiminimų fragmentą: „Širvintas atsiėmėm, Vilniun ėjom, […] deja nelaimė, kovas sustabdė Tautų sąjunga“.

Plk. Petruičio atsiminimuose išryškėja vadovaujančio asmens – pulko vado, ir karininko, atsimenančio ir aprašančio žuvusius kovos draugus, perspektyvos. Jis Giedraičių pergalės priežastimi laikė „nepaprastą jaunų karininkų pasiryžimą, jėgų įtempimą ir pasiaukojimą“, kaip ir gana daugelis to meto karininkų. Jis taip pat detaliai aprašė 2-ojo pėstininkų pulko karininkų vyr. ltn. Juozo Andriūno, kpt. Edvardo Noreikos, ltn. Jono Mačiuko, ltn. Kazio Matulaičio ir ltn. Vinco Gvildžio žūties aplinkybes, kuriose pabrėžė „pasirengimo kautis iki paskutinio kraujo lašo“ vaizdinį.

Tad kaip matyti, publikuotuose atsiminimuose atsispindi tarpukario Lietuvos herojinio diskurso motyvai – kerštas lenkas, pasiryžimas kautis, Vilniaus reikšmė ir t. t. Tačiau kur kas autentiškesnės ir įdomesnės atrodo patirtys, atsispindinčios tuo metu nepublikuotuose atsiminimuose – jos tiesiog netelpa tuometinio herojinio pasakojimo rėmuose. Pavyzdžiui, to paties 7-ojo pėstininkų pulko savanoris Kostas Batūra prisiminė pulko pakrikimą ir nepaklusnių karių šaudymą Lenkijos kariuomenės puolimo lapkričio 17 d. metu. 2-ojo pulko savanorio Zigmo Zurzos atsiminimuose atsiranda sužeistųjų užmaršties momentas: „Daug lenkų sumušėm ir belaisvių suėmėm ir mūsų kuopos tik vieną sužeidė, pavardės nepamenu, bet būtume gal Vilnių pasiekę“.

Kur kas labiau jį išplėtojo to paties pulko savanoris Simonas Zaleckis: „Mūsų kuopa puolė Giedraičių dvarą, daug buvo sužeistų lenkų, o kiek žuvusių vienas Dievas težino, o mūsų tik vienas karys sužeistas į koją lengvai nes ėjo ir kaulas buvo nesutrupintas. Aš pritaikiau palyginimą, kad vienas Lietuvos karys buvo skirtas ant 160 lenkų, buvo suimtas ir lenkų generolas, bet kaip tai jis paspruko nuo žioplio“. 7-ojo pulko štabo komendanto savanorio Kazio Petriko atsiminimuose pasakojama, kaip buvo laukiama pergalės žinios iš Širvintų: „Ant vieškelio matome raitelius, bet neįžiurime gal lenkų, priartėjus arčiau girdime džiaugsmingą „Valio!““

Juose taip pat aprašyti Širvintų vaizdai po mūšio: „Nuėję pamatėme tikrai barbarišką vaizdą, krautuvių durys išlaužtos, langai išdaužyti, gatvės pilnos primėtytos smulkių prekių, sudaužytų indų, sulaužytų baldų, ir t. t. Mat kas tiko geresnes prekes lenkų kareiviai pasiėmė, o kas ne sunaikino. Žydeliai verkia rankas sudėję. Mat juos varė dirbti, apkasų kasti, užmuštų kareivių laidoti. O katrie nenorėjo klausyti, mušė ir barzdas pjovė“. Savanoris Petras Danielius, dalyvavęs Širvintų puolime, prieštarauja pasiryžimo kautis vaizdiniui, kadangi teigiama, jog lenkai buvo užklupti miegantys: „Mūsų orlaivis dar tamsoj atskrido iš Kauno ir Širvintose numetė granatą, tai buvo ženklas, kad turime visi iš visų pusių pulti lenkus, radome lenkus dar miegančius po vienais baltiniais, visus lenkų kareivius ir turtą paėmėme į belaisvę. Visą dieną nevaliojome išnešti rūbų, ginklų, minosvaidžių ir kulkosvaidžių, šovinių ir telefonų. Paskui atsitraukėme iš Širvintų ir po trijų dienų juos ir vėl užpuolėme, kaip lenkai mūšį pralaimėjo tuoj pribuvo delegacija ir buvo įsakymas, kad mūšį sustabdytume 8 valandos rytą, mes neklausėme lenkus vis vien vijome“.

Nepublikuotuose atsiminimuose atsiskleidžiantis patirčių spektras reikšmingai papildo anksčiau publikuotus pasakojimus – šie pasakojimai atrodo kur kas žmoniškesni, artimesni. Tad pagrįsta manyti, kad atsiminimų publikavimas tarpukario Lietuvoje turėjo ne vien istorijos fiksavimo ar atminties puoselėjimo tikslus, bet ir atliko tam tikrą propagandinę funkciją. Su šiomis ne tik istorinėmis, bet ir propagandinėmis žinutėmis – pasiryžimas kautis, žygio į Vilnių sustabdymas, sužeistųjų ir kovos draugų netektys, – sunkiai dera nepublikuotuose pasakojimuose aptinkamos kur kas žmoniškesnės, kasdieniškesnės, galbūt netgi karo kontekste įtikinamesnės patirtys – sužeistųjų užmarštis, karių pakrikimas prasidėjus lenkų puolimui, kovos veiksmų sukeltas turto niokojimas, nesėkmė mūšiuose, lenkų karo belaisvių pabėgimai. Nepublikuotuose atsiminimuose atsiskleidžia ne tik herojiškas, bet ir chaotiškas kovų vaizdinys. Jis nebuvo viešai komunikuojamas, o tam, ko gero, įtakos turėjo tai, kad jis neatrodė deramai įprasminantis Širvintų-Gied¬raičių kautynėse žuvusių karių atminimą, neaukštino pergalės vertės ir karo vadų veiksmų, o atskleidė niūrią karo kasdienybę. Toks pasakojimas netiko tarpukario Lietuvos viešajai erdvei.

Kęstutis Kilinskas (g. 1981) – humanitarinių mokslų daktaras, karo istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas, tyrinėja karo teorijos raidą, civilinės ir karinės valdžios santykius, karo atmintį ir karo poveikį socialiniams, politiniams ir ekonominiams procesams. Straipsnis parengtas įgyvendinant Klaipėdos universiteto tiriamąjį projektą „Išgyventoji istorija“ Lietuvoje tarpukariu: tarp pasakojimų apie patirtis ir atminties politikos“. Projektas finansuotas Lietuvos mokslo tarybos pagal mokslininkų grupių priemonę, sutarties nr. S-MIP-19-40.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.