2022 01 11

Augminas Petronis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Šis pasaulis – vertas vaikų

Augminas Petronis.
Augminas Petronis. Gedimino Šulco nuotrauka

Praeitą savaitę popiežius Pranciškus sukėlė nedidelį sujudimą socialiniuose tinkluose pareiškęs, kad poros, vietoje vaikų pasirenkančios turėti naminių gyvūnų, elgiasi savanaudiškai. „Šunys ir katės užima vaikų vietą, – sakė popiežius. – Taip, tai juokinga, suprantu, bet tai – realybė.“ Anot popiežiaus, toks sąmoningas tėvystės ir motinystės atsižadėjimas pažemina žmogiškumą.

„Paprastai man patinka šitas pažangus popiežius, – rašė viena komentatorė. – Bet atrodo itin komiška reikalauti, kad žmonės turėtų vaikų pasaulyje, kur beveik neįmanoma užauginti laimingą, sveiką, savimi pasitikintį vaiką [auginimo] procese nenužudant savęs.“ Žodžiu, praktiškai vaikų auginimas gali baigtis tik dviem scenarijais: arba vaikai bus nelaimingi ir todėl turėti jų neverta, arba auginti juos prireiks tiek pastangų, kad neverta to daryti.

Nusiteikimas prieš vaikų susilaukimą viešojoje erdvėje paprastai pristatomas kaip savotiškas ekologinio judėjimo ekscesas. Antai populiari dainininkė Miley Cyrus yra pareiškusi, kad neturės vaikų, „kol bus tikra, kad jie galės gyventi pasaulyje su žuvimis vandenyje“, o buvęs Jungtinės Karalystės princas Harry su žmona Meghan Markle netgi gavo vienos aplinkosauga susirūpinusios nevyriausybinės apdovanojimą už viešą pasižadėjimą turėti tik du vaikus.

Raginimas neturėti vaikų vardan planetos, rodos, pats sau prieštarauja. Vienu metu tokia laikysena reikalauja ir demokratinio žmonių sulyginimo su likusia gyvąja gamta, ir išskiria žmones, lyg jie nebūtų gyvosios gamtos dalis, o svetimkūnis, gamtą užklupusi liga. Pasaulis nenusipelnė, kad žmonių būtų daugiau. Bet yra ir atvirkščias požiūris – jog šis pasaulis nevertas žmonių.

Kadaise viename vakarėlyje kalboms pasisukus gyvenimiškų temų link, vieną savo bendraamžę išgirdau sakant, kad ji niekada nenorėtų turėti vaikų, nes „labai tikėtina, jog jie bus nelaimingi“. Atrodytų – keistenybė, bet tokia laikysena daug labiau paplitusi, nei galėtų pasirodyti, net jei su tuo dar nesusidūrėte.

Antinatalizmas („anti“ – prieš, „natalis“ – susijęs su gimimu) yra požiūris, kad vaikų susilaukti – neetiška. Egzistuoja keletas skirtingų mąstymo srovelių, bet iš esmės jos visos remiasi dviem teiginiais: pirma, niekas prieš gimdamas negali duoti sutikimo gimti, todėl kiekvienas gimimas – prievartinis. Antra, gyvenimas neišvengiamai pilnas kančios, todėl į gyvenimą atvesti naują žmogų reiškia pasmerkti jį kentėti.

Filosofais prisistatantys universitetų dėstytojai rašo gimimą ir gimdymą smerkiančias knygas skambiais pavadinimais, argumentus pagražindami I. Kanto ir J. Benthamo pavardėmis. Vyksta antinatalistų konferencijos, netgi filmų festivalis. O tarptautinis antinatalistų susivienijimas „Antinatalism International“ savo svetainėje teigia, kad iš esmės antinatalizmas yra „paskutinis, galutinis pilietinių teisių judėjimas – teisės nebūti patrauktam į egzistenciją be sutikimo“. Pilietinių teisių judėjimo pabaiga ir triumfas turi būti ir žmonijos pabaiga.

Tai primena britų rašytojo G. K. Chestertono romane „Žmogus, kuris buvo ketvirtadienis“ aprašomą slaptą anarchistų sambūrį, kurio tikslas – galutinai išlaisvinti žmoniją ją sunaikinant. Tik tiek, kad romane tai – iš dalies groteskas, iš dalies – tamsus košmaras. Panieka gyvenimui Chestertoną jaudino ir gąsdino visą jo kūrybos laikotarpį – galbūt todėl jis, kaip joks kitas autorius, atrodo toks parankus bandant atsakyti antinatalistams.

„Stipriausia emocija yra tokia: gyvenimas lygiai toks pat brangus, kaip ir keblus“, – rašė Chestertonas. Sveiką protą atitinkantis derinys tarp optimizmo ir pesimizmo buvo viena iš nuolat pasikartojančių jo esė ir knygų temų. Chestertono požiūriu, tiek optimizmas, tiek pesimizmas yra dalinės tiesos. Optimistams būdinga meilė pasauliui ir žmonijai, tačiau jie linkę užsimerkti prieš akis badantį pasaulio ir žmonijos netobulumą, bandydami vaikiškai save ir kitus įtikinti, kad viskas yra gerai. Pesimistai nebijo matyti pasaulio blogybių, bet jie nemyli pasaulio – lyg pagiežingi draugai jie mėgaujasi rėždami skaudžią tiesą į akis.

Būtent tai, rodos, būdinga filosofiniams antinatalistams. „Gyvenime, tu nevertas patiriamų kančių“, – sako jie. Ginčytis su jais galima bandant parodyti, jog jų argumentų schemos remiasi neteisingomis prielaidomis – pavyzdžiui, sakyti, kad gyvenime patiriamų malonumų kiekis niekada ar itin retai atsveria kančios kiekį, vadinasi, remtis prielaida, jog malonumo ir kančios „kiekiai“ kažkokiu būdu yra palyginami. Bet kiek ledų porcijų reikėtų suvalgyti, kad jų teikiamas malonumas atsvertų išnarinto kelio skausmą? Juk nėra jokių skausmo ir malonumo matavimo vienetų.

Bet galbūt tai nėra geriausias būdas ginčytis su antinatalistais. Galbūt geriau keliauti Chestertono nužymėtu mąstymo keliu ir sakyti, kad jie atmeta prielaidą, kuria remiasi kasdienis sveikas protas, būtent, jog gyvenimas yra gėris, o mirtis – blogis. Antinatalistų požiūris nėra tiesiog klaidingas, jis – dar ir nesveikas.

Chestertonas manė, kad geriausiai sveiką protą atitinkanti pozicija – mylėti žmones ir pasaulį, su visu rimtumu priimant jų netobulumą. Pasaulis vertas meilės ne todėl, kad jis yra tobulas, o todėl, kad jis – mūsų pasaulis. Gerosios optimizmo ir gerosios pesimizmo pusių derinį Chestertonas pavadino patriotizmu visatos atžvilgiu. Tai reiškia – gyvenimas reikalauja drąsos, atsakomybės, netgi kovos. Kad ir kokia tragiška būtų padėtis, pasiduoti negalima – į gyvenimą Chestertonas kviečia žvelgti panašiai kaip futbolo komandos sirgalius, kuris palaiko savo komandą, nesvarbu, ar ji laimi, ar pralaimi kad ir dešimt rungtynių iš eilės.

Didžiausia antinatalistų problema, žvelgiant iš tokio taško – net ne jų argumentavimo schemų siaurumas. Tai jų santykis su pasauliu – lyg įnoringo kliento su pardavėju, arba lyg trimečio, norinčio, kad jį visam laikui paliktų vieną saldumynų parduotuvėje, ir nebūtų mirties, ir niekada neskaudėtų pilvo. Ir kad prieš ten palikdami jo nuolankiai atsiklaustų, ar jis tikrai nori joje būti. Antinatalistas nori būti klientu ten, kur teišeina arba drąsiai priimti egzistencijos iššūkį, stebuklą ir paslaptį, arba bailiai dezertyruoti.

Iš tiesų liberalioji (plačiąja šio žodžio prasme) moralės teorija, kuria remiasi filosofinis antinatalizmas, paradigminiu sąžiningų santykių modeliu linkusi laikyti komercinį susitarimą, kai abi pusės laisvai apsisprendžia dėl jų interesus atitinkančių sąlygų. Bet toks modelis daugeliu atvejų netinka apibūdinti realiems santykiams tarp žmonių – sutartis, kurioje vienas iš subjektų sutiktų būti pagimdytas, yra neįmanomas dalykas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kasdienis sveikas protas remiasi prielaida, kad gyvenimas yra gėris, o mirtis – blogis, panašiai kaip gydytojas remiasi prielaida, jog sveikatos reikia siekti, o ligą – įveikti. Jei gydytojas atsisakytų šios prielaidos, jis nebegalėtų gydyti. Lygiai taip pat atsisakyti prielaidos, kad gyvenimas yra savaime vertingas, reiškia iš tikrųjų padaryti jį nepakeliamą. „Romą žmonės mylėjo ne už tai, kad ji buvo didi. Ji tapo didi, nes žmonės ją mylėjo“, – rašė Chestertonas. Gyvenimo vertė pasirodo tiems, kas ja tiki.

Visi aiškinimai, kad vaikų turėti neetiška – atmestini kaip absurdiški skiedalai. Kad ir kokia sudėtinga, paini, trapi ir skaudi būtų žmogaus būklė, ji yra verta tikėjimo, meilės, net kovos. Gimimas – stulbinama būties pergalė prieš nebūtį, pasaulio, šios ašarų pakalnės, patriotų pergalė. Auginti vaikus – ne tik papildoma kasdienybės našta, tai – šis tas didingo. To nematantys infantiliškai ciniški intelektualai – tiesiog akli žmogiškajai tikrovei.