Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Šis šaunus naujas pasaulis

Filmuojama telefonais.
Unsplash.com nuotrauka

Šie metai Lietuvai yra simboliškai apvalūs – nueitas nemažas kelias nuo sovietmečio pabaigos ir Nepriklausomybės atkūrimo, kažkur nuplaukė ištisi trys dešimtmečiai, nepastebimai išaugo nauja karta.

O man atrodo, lyg viskas būtų vakar atsitikę. Tarsi vakar būčiau sukinėjęsis apie Sporto rūmus, kur vykdavo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio renginiai, visokie tautos suvažiavimai, vaikščiojęs į iniciatyvines Sąjūdžio grupeles, kur mes, Mokslų akademijos sąjūdininkai, rinkdavomės gal Chemijos, gal Matematikos institute, vadovaujami Arūno Grumado… Dabar nė vieno iš tų mūsiškių liepsnojančių patriotų nesutinku, nebematau. Anuomet vaikščiodavom kaip tas vyriškis iš „Pink Floyd“ albumo viršelio – apsigaubę liepsnomis ar apsikarstę lemputėmis. Savuosius pažindavome iš tauraus švytėjimo, o kurie sutiktieji nešvytėdavo, tai su tais viskas būdavo aišku. Jie degs pragare, kėgėbistai.

Įtariu, kad su saviškiais dabar prasilenkiame mašinomis, kurių anuomet neturėjome ir net nesvajojome turėti. Susitikimai su anų laikų bičiuliais – didelė retenybė. Nebent pamatysi vieną kitą kokiame nors prekybos centre, kai anas būna išlipęs iš mašinos. Pamatai seną bendražygį tarsi prieinamą, bet kaip tik tada kyla abejonė – ar verta prieiti? Ar nesudrumsi žmogaus sielos, savo senstelėjusiu buvimu primindamas prabėgusį laiką? Juk viskas jau praūžė, seniai pasibaigė ir tos mūsų masinės euforijos, ir toji individuali jaunystė.

Nieko nekaltinu, visi esame įmesti į laiko tėkmę, tiesiog konstatuoju, kad esu atsilikęs. Esu toli nuo politikos, esu toli nuo rugių. Nes rugiai ir buvo mūsų politika. Mūsų duona ir pienas, anot poeto. Lietuviška politika, įprasminta ir poezijoje. Joje – pirmiausia.

Sovietmetyje skambėdavo žinoma literatūrinė frazė – ilga kaip šimtmečiai diena, lėtai slinko stagnacijos laikas, o dabar yra kitaip: lyg nepastebimai būtų praėję beveik pusė amžiaus, bet nieko ypatingo nenutikę. Džiaugsmo nūnai daug, bet jis kažkoks nepastebimas, natūralus, tarsi oras, kuriuo kvėpuojame. Kaip sakė Marcelijus Martinaitis: „Gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.“ Nelaisvėje būdavo kažkokio stabilumo, anuomet niekas nesikeisdavo, o laisvėje viskas juda greitai ir be paliovos kinta, gyvenimas darosi neapčiuopiamas, vertybės – sąlygiškos, žmonės – lyg unguriai. Lankstūs, prisitaikantys, be nugarkaulių.

Taigi man tas trisdešimt laisvės metų – kaip viena diena.

Dabar esame laisvi, todėl galime ir juoktis. Gal ne Juozo Erlicko tragikomiškuoju juoku, bet labiau terapiniu – atpalaiduojančiu, gydomuoju. Šiandien apyvartoje paklausiausia yra pramoginė literatūra, o šalia jos ir pažintinė, dokumentinė, biografinė. Nes proto smalsumas leidžia pabėgti nuo tų sunkesnių klausimų apie savo paties buvimo prasmę.

Kartais socialiniuose tinkluose pasigirsta buvusiųjų balsai, vis dar karštai politikuojantys, bet jau pridusę, pavargę – lyg aidas tolimo griaustinio. Dabar prabėgę dešimtmečiai yra problema mums, literatams, – kaip įvertinti epochą, kaip aprašyti kūrėjus, kaip joje įsirašyti patiems. Kažką juk turime kalbėti aukštu balsu apie buvusį laiką per visokias konferencijas, paskaitas, seminarus – ypač studentams. Nes jų kartai sovietmetis atrodo kažkokia mitologinė epocha, keistesnė net už Hario Poterio magiškuosius pasaulius. O mums tai paveldas, palikimas, kurį turime išnaudoti, įprasminti.

Šiandien apie savo kartą galiu pasakyti aiškiai tik viena: mes gyvenome sovietmečiu, bet nebuvome sovietiniai. Tiesiog pataikėme gimti pačiu laiku, kai aplinkybės žmogui dar leido gilintis į filosofinius būties klausimus ir gyvenimo prasmės ieškoti literatūroje. Neva joje slypi didieji atsakymai – dėl ko aš, dėl ko mes ir dėl ko visa tai. Šiandien daug kam tokie poreikiai atrodo kvaili ir nereikalingi. Ar ne tas pats? Tad visa rimčiausia filosofija ir literatūra buvo sukurta vargo laikais.

Anuomet mes vertinome knygas ir rinkomės rimtąją literatūrą, dar negalvodami, kad tai liguista. Komedijoms bei pramogoms buvo ne laikas ir ne vieta. Kaip sakė Arthuras Schopenhaueris, laidotuvėse nedera kikenti. Taigi visokioms holivudinėms kvailystėms nebuvome pribrendę.

Portretas.
Literatūrologas Regimantas Tamošaitis. Asmeninio archyvo nuotrauka

Dabar esame laisvi, todėl galime ir juoktis. Gal ne Juozo Erlicko tragikomiškuoju juoku, bet labiau terapiniu – atpalaiduojančiu, gydomuoju. Šiandien apyvartoje paklausiausia yra pramoginė literatūra, o šalia jos ir pažintinė, dokumentinė, biografinė. Nes proto smalsumas leidžia pabėgti nuo tų sunkesnių klausimų apie savo paties buvimo prasmę. Kol kas lengviau be jokių įsipareigojimų domėtis gyvenimo reiškinių įvairove. „Žingeidumas“ anuomet buvo labai geras, metafiziškai tikslios semantikos žodis, kol jo neuždraudė kalbininkai. Siūlomas pakaitalas „smalsumas“ – tai nekalta sąmonės intencija, o „žinių geismas“ jau yra visai kas kita. Kaip ir lengva perversijos forma.

Bet kam šiandien rūpi tokios subtilybės? Gyvename verslo pasaulyje, vartotojiškoje visuomenėje, informacinių technologijų apsuptyje. Visa ši mašina turi suktis su eskponentine progresija, suktis nesustodama. O resursai esame mes, mūsų gyvenimo laikas ir energija. Tam, kad būtume optimaliai palaikomi sistemoje, mums reikalingas opijus. Jo didžiulėmis dozėmis gauname iš medijų, taip pat, kaip suplementinį variantą, per atitinkamo tipo pramoginę literatūrą.

Komiškoji ir pramoginė literatūra yra svarbi ekonominiam rentabilumui: ji vengia tragedijų, kurios sukeltų dvasios frustraciją ir susilpnintų individo psichines galias, ji palaiko vartojimo entuziazmą ir dirbančiųjų gyvybingumą. Pramoginė knyga vartotojams – tai poilsis po darbų, kad kitą dieną, būdami gerai pailsėję ir smagūs, jie dar labiau kibtų į darbus ir suktų verslo mašiną. Pinigai sukasi greitai – štai kur dingsta mūsų laikas, štai kodėl anuomet diena buvo ilga kaip šimtmečiai, o dabar tas trisdešimt metų prabėgo kaip viena naktis. Kaip šventinė naktis, aišku. Daug būta tų šventiškų fejerverkų. Bet ne šventumo, nes šventieji liko anapus ribos, jie aprašyti Romualdo Granausko „Šventųjų gyvenimuose“.

Žmonės, kurie mėgsta pramogas, yra vartotojiškos kultūros pagrindas. O rimti kūriniai, ypač tragiškos prasmės, paralyžiuoja praktinę veiklą ir verčia žmogų ieškoti savo gyvenimo prasmės aukščiau ar giliau. Taigi rimtoji literatūra skatina žmogų būti eskapistu. Antai ką sako Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščio lyrinis herojus, užsižiūrėjęs į žvaigždes: „Ir aš nenoriu grįžti atgalios.“

Pramogų siekiančio vartotojo požiūriu, tokia laikysena yra iliuziška ir kartu kenksminga, nesveika. Laisvės metų pradžioje bendraujant su užsienio auditorija ir su pasididžiavimu aiškinant jiems apie lietuvių modernistus (Bronius Radzevičius, Ričardas Gavelis, Antanas Škėma), pribloškė vieno amerikiečio reakcija. Išpūtęs akis jis pralemeno: „Taigi šitie yra nesveiki… Jiems gydytis reikia…“

Mano optimizmą kaip vėjas nupūtė, aš nuo tada užėmiau kitą stendapą… Daugiau nesigyriau suicidinių polinkių autoriais, tiesiog diagnozavau juos kaip epochos liguistumo simptomą. Tiesiog pozityvistinis Hippolyte’o Taine’o epoche parametras…

Taip, mes mėgome skausmingus gyvenimo klausimus ir dramatiškąją literatūrą, kuri būdavo skaitoma orientuojantis į gelmę, o ne į bėgančią ekrano eilutę, kurią nūnai jau ir beždžionė moka suprasti. Tačiau toks gilinimasis į save mus darė ne tik kontempliatyvius, bet ir pasyvius. Tragiškosios jausenos paralyžiuoja gyvenimo valią, jos kuria paradigminę realybės nuojautą (aš nesu susijęs su šiuo praktiniu pasauliu, aš turiu būti kažkur kitur, galbūt Amerikoje, išsvajotoje visų laisvių šalyje), taigi aš turiu vertybinę alternatyvą savo egzistencijai, ir tai mane daro laisvą. Žinoma, laisvą viduje, ne realybėje.

Represinė sovietinė sistema darė visuomenę pasyvią, o tas pasyvumas buvo tarsi moralinė asmens konstanta, tarsi garbinga tautinė laikysena. Juk totalitarinėje visuomenėje aktyvumas būdingas tik karjeristams, visokiems prasisiekėliams, skundikams ir pan. Visuomeniškai aktyvūs žmogėnai anuomet pelnydavo neigiamą konotaciją.

Prisiminkime klasiką, kuri mus daug ko išmokė. Vaižganto Geišės aktyvizmas mums yra atkarus, o štai Mykoliuko pasyvumas – mielas, artimas, suprantamas, nes, matyt, mes patys turime savyje to baudžiavinio pasaulio atminčių, kumečio sindromo elementų. Lietuva sovietmečiu ir buvo gražiai kenčiančių mykoliukų kraštas. O mūsų tautinė rimtoji literatūra mums teikė orumo, tarsi sankcionavo aukos ir kentėjimo statusą.

Aktyvūs būdavome padejavimais. Dejuodami ir laisvę išsikovojome, nes kitaip tiesiog nebuvo kaip. Dejonė kartais yra jėga, ypač kai ji įkyri ir nepaliaujama. Žinoma, tuos kasdienybės skundus lydėdavo ir juokas, kaip vitališka mykoliukų jėga, bet tas juokas visuomet būdavo nukreiptas į svetimuosius ir į valdžią, tik jokiu būdu ne į saviškius. Savosios vertybės buvo šventas reikalas, todėl savaime aišku, kaip laisvėjimo metais buvo sukilta prieš tuos, kurie mėgino išjudinti sustabarėjusius tautos gyvenimo statramsčius (Marius Ivaškevičius).

Tačiau ši pasyvi būsena buvo ir savotiška jėga, ji konsolidavo tautą, vertė jausti vienybę, priešintis sistemai.

Rimtajai literatūrai puoselėti anuomet buvo palankios sąlygos: politinėje stagnacijoje gyvenimas buvo lėtas, stabilus, neskubrus. Tai, kad tas gyvenimas paprastam žmogui neturėjo gražių perspektyvų, kad buvome atskirti nuo pasaulio geležine uždanga, irgi buvo savotiškas privalumas: gyvenome lėtai, valgėme lėtą maistą, apsčiai turėjome laiko introspekcijai bei rimtosios literatūros skaitymui. Nauja žymesnio mūsų autoriaus knyga būdavo įvykis, tos knygos būdavo laukiama, bandoma gauti per pažintis knygynuose (pardavėjos būdavo mūsų draugės, iki šiol jas šiltai prisimename – ko buvo vertos kad ir universiteto „Litteros“ merginos!), knygos būdavo skaitomos neskubant, aptarinėjamos ilgai.

Rimtosios knygos vienijo žmones, kūrė savotiškus komunikacijos tinklus. Tarsi tie knygnešiai iš Vaižganto „Pragiedrulių“, kurių veikla Lietuvą darė lyg kokiu giminystės lauku, lyg šeima ar gimine.

Taigi šiandien už literatūros kūrėjų nugaros slypi ne klasika, bet medijų ekranai, internetas. O kas stovi už jų? Kas mūsų laukia už šito gyvenimo? Kur yra šito šaunaus naujojo pasaulio ribos?

Tačiau šiandien mūsų literatūra jau yra kitokia. Nes kitoks yra mūsų pasaulis. Mes esame laisvi, niekas mūsų nebepersekioja dėl pažiūrų, niekas nereikalauja aukotis. Mus valdo nebe valdžios ideologija, o kapitalas, kuris vis labiau sutampa su informacinėmis sistemomis. Medijos, knygos – tai irgi informacijos kanalai, visuose juose prasisunkia komercinis elementas, be kurio niekas nesisuka. Kai viskas sukasi greitai, nė nepamatai, kaip egzistencija netenka transcendencijos matmens, prarandamas gyvenimo šventumo pojūtis. Nes tai vertikalūs dalykai, o vartotojiškas gyvenimas yra horizontalus, dinamiškas, greitas. Prekės sukasi greitai, o ir knygos rašomos be paliovos, nes jos irgi yra prekė. Gyvename horizontalioje bėgančioje eilutėje, nes informacinėje visuomenėje nėra laiko gilintis: nei kuriant, nei skaitant.

O skaito žmonės dabar nepaprastai daug – vis įknibę į mobiliuosius telefonus, į ekranus. Visi tarsi labai intensyviai bendrauja, bet tas bendravimas nieko nejungia. Ir knygas (rimtas, nevienadienes) šiandien keičia medijos, ekranai. Klasikinius rašytojus nustelbia žurnalistai. Galima sakyti, kad mes gyvename žurnalistinėje kultūroje ir žinome tik tuos žmones, kuriuos matome ekrane. Visiems juk aišku: jei tavęs nerodo ekrane, tai tu ir neegzistuoji. Tas pats pasakytina ir apie rašytojus.

O žurnalistinio sukirpimo žmonės, kurie dėl greito gyvenimo ritmo niekada nesubręsta, jaučiasi esą labai reikšmingi ir net talentingi. Jie veikia visuomenės sąmonę, jie daro įtaką žmonėms. Ir šalia savo pagrindinės veiklos, leidžiančios jiems gerai gyventi, jie imasi rašyti knygas, kuria literatūrą, šioji jiems yra tarsi koks hobis, tarsi fakultatyvas šalia jų svarbiausios, praktinės veiklos. Ir ta literatūra iš esmės yra tokio pat žurnalistinio pranešimo lygmens ir vienadienės reikšmės.

Šiandien mes turime daugybę autorių, taip pat ir verstinių – jų nebeatskirsi nuo saviškių, turime daug rašančiųjų, ir jų yra aiškiai daugiau nei skaitančiųjų, o leidinių srauto jau niekas nebegalėtų aprėpti. Tai galbūt ir yra toji laisvė, apie kurią svajojo mykoliukų tauta, siekusi orumo, saviraiškos, gynusi tautos idealus, bet dabar naujoms kartoms toji laisvė – tiesiog įvairių veiklų galimybė, atviras pasaulis ir nežabotas saviraiškos svaigulys. Ir gyvenimas reklamos veidrodyje atrodo kaip pramoga, tai reklamų fejerverkai, tai idioto balsu skelbiamas vartojimo džiaugsmas, o karjerizmas ir visokios prisitaikymo strategijos yra suvokiamos kaip norma.

Tendencijos yra tokios: įkvėpimas kurti literatūrą kyla ne iš meno, o iš žurnalistikos. Dabar knygas nori rašyti ir su dideliu pasitikėjimu tą norą deklaruoja bet kas, svarbu, kad būtų iš naujųjų komercinių, informacinių pramoginių veiklų srities. Knygas rašyti ir lietuvių literatūrą turtinti dabar nori renginių organizatoriai, komunikacijos specialistai, medijų guru, pramogų verslo atstovai, gyvenimo būdo laidų vedėjai, kelionių vadovai, sveiko gyvenimo mokytojai, reklamų kūrėjai, vadybininkai, scenaristai, režisieriai, teatralai ir t. t. Šitie, susiję su režisūrinio vaizdo iliuzijomis, į literatūrą veržiasi ypač agresyviai. O iš jų pareiškimų matyti, kad mūsų klasikos jie nė nežino, kad ji jiems net trukdytų kaip atgyvenęs anachronistinis reikalas. Klasikos šleifas gadintų naujojo žmogaus saviraiškos stilių.

Dažnas naujųjų kūrėjų kūrybą pradeda nuo dalijimosi savo gyvenimėlio patirtimis socialinio bendravimo grupėse, feisbuke, instagrame, taip pat kuria tinklaraščius, internetinius dienoraščius, ir jau tada, sukaupę tam tikrą laikininkų masę, įtiki savo talentais ir jau veržiasi į visuomenę su patvaresne popierine knyga. Jie imasi rašyti neaiškaus žanro eklektinius einamųjų poreikių tekstus, pasakoja savo sėkmės istorijas (apie emigracijos vargus buvo rašoma tik laisvės pradžioje) visiškai neturėdami ne tik literatūrinio rašymo, bet ir gilesnio skaitymo patirties. Randasi ir tokių talentų, kurie antai skelbiasi: esu kūrybininkas, tekstų kūrėjas reklamoms. Ir noriu rašyti knygą.

Taigi literatūros kūrimas darosi influencerių, nuomonės įtakotojų užsiėmimas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Sublimuotą anų laikų poeziją dabar keičia visokios performatyvinės poetinės akcijos, blogerių poezija, gaji tarsi pelėsis ir besiskverbianti į visas internetinės kultūros kerteles, vešanti internetiniuose užkampiuose, bet tokia kūryba saulės šviesoje, rimtesnėje literatūrinėje spaudoje kaipmat nublanksta ir nieko nebereiškia. Ženkliai sumažėjo dėmesys tautosakai ir mitologijai, kuria dažnai remdavosi pirmųjų laisvės dešimtmečių rašantieji. Dabar tai nebemadinga, pernelyg etnocentriška, neatitinka globalizmo politikos.

Ypač svarbūs šiandien kelionių įspūdžiai, kuriuose ne tiek parodomos kitos šalys, kaip būdavo seno tipo kelionių apybraižose, bet demonstruojamas paties keliautojo šaunumas, jo pasiekimai, iš auditorijos laukiant „patiktukų“ – to pigaus įvertinimo, pripažinimo. Todėl daugelio tokių kelionių aprašymai sklidini optimizmo ir jaunatviško naivumo. Formuojasi mobilaus naujojo herojaus tipas, kuris didžiuojasi net savo trūkumais – nes jaunystė viską pateisina, išteisina.

Taigi šiandien už literatūros kūrėjų nugaros slypi ne klasika, bet medijų ekranai, internetas. O kas stovi už jų? Kas mūsų laukia už šito gyvenimo? Kur yra šito šaunaus naujojo pasaulio ribos?

Būtina pasakyti, kad laisvoje šių dienų Lietuvoje taip pat matau daug kūrybingų jaunų jėgų, kurioms rūpi ir klasika, ir rimtoji literatūra, ir kultūrinė atmintis kaip savivokos pagrindas, bet apie juos – kitą kartą.