2021 07 11

Kun. Vytenis Vaškelis

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Siuntimas – perkeisti žmogaus būtį

Duccio, „Jėzus atsisveikina su apaštalais“, 1308–1311. Wikipedia.org nuotrauka

Kai dar neegzistavome, amžinai buvome Dievo mintyse bei Jo Širdyje, nors ir negyvenome šiame pasaulyje. Pasinaudodamas mūsų tėvų save dovanojančia meile, Dievas mus tarsi „ištraukė“ iš nebūties „klampynės“, nes, kai mus pagimdė motinos, Jis iš anksto buvo sumanęs per Dievo Sūnaus Auką mus visus nusivesti pas Tėvą, kad Jo „namai būtų pilni“ (žr. Lk 14, 16–23).

Dievas apdovanojo mus proto galia, kad suvoktume, jog nesame tarsi atsitiktinai nuo meteorito atskilusios atplaišos, aklai krintančios žemyn, bet kad mūsų paskirtis – ieškoti To, kuris mus sukūrė ir išgelbėjo savo Krauju. Kad už ištikimybę Jam, atėjus pilnatvės valandai, pasak šv. Augustino, galėtume „be paliovos džiūgaudami regėti tikrąjį Dievą (…), karštai Jį mylėti, tyru ir maloniu dvasingumu priglusti prie Jo“. Taigi esminių žmogaus būties klausimų ištakos – Biblijoje, nes giliausius sielos lūkesčius patenkina ne filosofija, bet teologija.

Prigimtinė pirmųjų tėvų kaltė sugriovė kilniausią Dievo plano užmojį, ir jų gyvenimas Rojuje baigėsi neišvengiama katastrofa (žr. Pr 2, 17). Be abejo, Viešpats žinojo, kad pirmasis Jo ketinimas padaryti mus laimingus ūksmingame Edeno sode nueis niekais… Bet Jis dėl didžiausio savo garbingumo dalinosi su Adomu ir Ieva beribiu jiems palankumu, kai su jais nuoširdžiausiai bendravo ir juos net paskyrė Rojaus valdytojais. Jis taip pasielgė, kad vėliau, kai bus išsiųsti iš Edeno sodo dirbti žemės ir savo veido prakaitu valgys duoną, galėtų prisiminti, kokių ypatingų malonių prieš neklusnumo nuopuolį turėjo – ir į kokią dieviškai svaiginančio džiaugsmo viršūnę būtų įkopę, jei savo proto sprendimus būtų stengęsi priimti pasitarę su savuoju Viešpačiu, kuris buvo labiau nei ranka pasiekiamas…

Dievas nebūtų Dievu, jei nebūtų pasinaudojęs savo „atsarginiu“ planu ir ant mūsų išliejęs bekraštį gailestingumo vandenyną. Siuntė mums savo Sūnų, kad taptume ne tik Tėvo vaikais, bet galėtume gyventi tokioje vienybėje su Dievu, kokioje nuolatos esti Švč. Trejybė – Tėvas, Sūnus ir Dvasia. Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!

Kun. Vytenis Vaškelis. R. Tenio nuotrauka

Tobulas Tėvo sumanymas. Kad galėtų mus kiek įmanoma arčiau savęs patraukti ir mūsų širdis savuoju gerumu „užburti“, atidavė savo viengimį Sūnų. Bet kadangi Dievas yra nedalomas, todėl, kai siuntė į žemę Sūnų, visur ir visada drauge su Juo buvo ir yra Tėvas ir Šventoji Dvasia. Pasak šv. Augustino, „Dievas – viena esmė, trys asmenys“. Todėl Jis vienintelis galėjo kiekvienam atvira širdimi Jo ieškančiajam sakyti: Mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.

Galutiniam žmonių išganymo plano išpildymui reikėjo ne tik Siųstojo, bet ir siunčiamųjų. Todėl Kristus, pasišaukęs pas save Dvylika ir ėmęs siuntinėti juos po du, paliudijo, kad iki pasaulio pabaigos Bažnyčios misija nesikeis: Šventoji Dvasia nuolatos veiks ypač per tuos tikinčiuosius, kurie nuoširdžiai įgyvendindami savo pašaukimą patys panašės į Jėzų ir kitiems padės Jį atrasti savo širdyje bei bendruomenėje.

Nors Kristaus pasiųsti mokiniai buvo Šventosios Dvasios patepti skelbti Jo išganymo Naujieną aplinkiniams, palydint ją stebuklingais išgydymo ženklais, bet jų dvasinis gyvenimas tikėjimu stokojo brandos. Be Sekminių Dvasios išsiliejimo jie negalėjo kitiems taip pagelbėti kaip Žmogaus Sūnus, kuris kitiems tarnavo, negailėdamas savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį. Todėl netenka stebėtis, kad po palaimingos žmonių sielų žvejonės, nors ir suprasdami, kad jų veikla be Mokytojo siuntimo ir tiesioginio veikimo būtų niekinė, jų širdys, kai vėliau Jis kalbėjo apie savo kančią ir prisikėlimą, buvo lyg migla aptrauktos...

Pasak vieno teologo, „turime būti tvirtai įsitikinę, kad išgelbėjimas ateina per kryžių, Dievą apreiškiančio apiplėšimo. Vargas mums, jei mūsų galia ir išmintis jį padaro nepaveikų (žr. 1 Kor 1, 17)“. Viena iš didžiausių mums suteiktų malonių yra savo silpnumų matymas, kad, atlikdami savo pašaukimo tarnystę ir priimdami jos neišvengiamus išbandymus, užuot nusiminę, dar labiau pasitikėtume neišsenkama Dievo galybe, nes ji geriausiai pasireiškia silpnume. Teįkvepia mus apaštalo Pauliaus pavyzdys, kuriam savo žmogiško silpnumo pripažinimas, kai teko kentėti vargus dėl Kristaus, tapo net džiaugsmo priežastimi (žr. 2 Kor 12, 10). Todėl jis drįso sakyti: Būdamas silpnas, esu galingas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kai giliau suvoksime bei labiau vertinsime „silpnumo“ malonę ir Jono Krikštytojo troškimą mažėti, kad Jėzus vis laisviau augtų mumyse, tada pritrauksime stipriau įkvepiantį Šventosios Dvasios vedimą. Nes iš tiesų trokšime, kad ši ar panaši malda: Viešpatie, padėk man pažinti ir daryti tai, ką Tu čia ir dabar laimini!, taptų mūsų gyvenimą pašventinančiu prioritetu.