Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Skaisčioji viltis

Tito Valdo Ancevičiaus nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. lapkričio 12 d., Nr. 41)

Žmogus, būdamas sykiu ir kūrinys, ir kūrėjas, dažnai pamiršta pirmąją reikšmę ir pervertina antrąją. Tai tinka kalbant ir apie blogio prigimtį – žmogui neretai atrodo, kad blogis tėra labai abstrakti sąvoka, į kurią nereikia kreipti didelio dėmesio, nes viską galima išspręsti pragmatiškai. Kad būtum geras, reikia tave tinkamai edukuoti, kreipti, skatinti, o jei tai sunkiai seksis, na, tada gėdinti, nubausti ir izoliuoti.

Tačiau blogis yra toks dalykas, kad jis sunkiai pasiduoda edukacijai ir geriems norams (kuriais, kaip žinome, pragaras grįstas). Net ir „nekaltoje prigimtyje“ slypi tai, ką vadiname Musių Valdovu – puiki to paties pavadinimo W. Goldingo knyga nuvainikuoja mitą, kad jei vaikai valdytų pasaulį, viskas būtų tyra ir gražu. Ne, taip nebūtų. Nebūtų, jei pasaulį valdytų vien moterys. Ir, žinoma, vien vyrai. Ir taip yra ne tik todėl, kad mūsų prigimtyje slypi gyvūniškoji matrica – gaubtasėklio paparčio, trilobito, paukščio, žuvies ir žinduolio (plėšrūno) – bet ir todėl, kad mes nuolat balansuojame tarp gėrio ir blogio. Mes negalime būti anapus jų. Ir tai mes puikiai suvokiame – šis suvokimas skiria mus nuo gyvūnų ir, anot Peterio Creefto, priartina prie angelų.

Todėl nepamirškime blogio. Nepamirškime jo kaip metafizinio dalyko – juk, atrodo, šiandien irgi puikiai galime įsitikinti, koks jis baisus, negailestingas, nepaaiškinamas, žiaurus. Nepasiduodantis edukacijai ir geriems norams. Klaikiai disonuojantis su viskuo, kas žmogiška ir dieviška: tiesa, meile, pagarba, atjauta. Ir Georges’o Bernanoso („Po šėtono saule“), ir Michailo Bulgakovo („Meistras ir Margarita“) veikėjai, susitikę su juo, taip smarkiai pažeidžiami, kad niekas nebepadeda jiems išgyti.

Kai aš galvoju apie Ukrainos vaikus ir apie tai, ką jie patyrė per šį karą, skauda širdį, nes žinau, kad šitos kančios jie niekada neužmirš. Tai kaip pasikartojantis sapnas-košmaras, kuris laikui bėgant galbūt apmalš, pasislėps, bet niekur nedings. „Aš nieko nenoriu – tik kad mama prisikeltų“, – pasakė vienas berniukas prie mamos kapo, ant kurio vietoj gėlių gulėjo konservų dėžutės (nes jo mama apsiausty mirė badu).

Kalbėti kare apie prisikėlimą – tai nėra atsitiktinumas. Tai metafizinė viltis. Tai tiesos išsipildymas. Tai teisiųjų ir nekaltųjų sukruvinto drabužio išskaistinimas. Ir atpildas visiems – ir smurtininkams, ir žudikams, ir aukoms, ir abejingiesiems.

Ir galbūt kare (kurį tokiu baisiu blogiu laiko įvairių rūšių pacifistai – ir pragmatikai, ir naivieji, ir sąvokų mados aukos) ir gimsta ši viltis. Karti, skausminga, klaiki, raudanti be ašarų, klykianti be balso.

Ar šią viltį galėtų pagimdyti ramus, sotus gyvenimas – to aš nežinau.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien