Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Skaistumas nėra savęs neigimas

Pexels.com nuotrauka

„Magnificat leidiniai“ išleido naują knygą „Apsčiai gyvenimo. Skaistumo dorybė kunigams ir vienuoliams“ (autorius – kun. Jeanas-Marie Gueullette OP, iš prancūzų k. vertė Ilona Valujevičienė). Ši knyga priklauso „Sekti Kristų“ serijai, kuri skirta nuolatiniam dvasininkų, vienuolių ir visų aktyviai tarnaujančiųjų Bažnyčiai ugdymui.

Į skaistumą, ypač tokį, kuris suprantamas kaip valingas lytinis susilaikymas dėl religinių motyvų, visada buvo žiūrima įtariai. Neseniai Bažnyčią sukrėtę skandalai atrodytų įrodo, kad skaistybė tėra iliuzija ar apgaulė. Bet ar tikrai? Gal vis dėlto skaistumas pašvęstųjų gyvenime galėtų reikšti ne amputuotą ar užslopintą, o perkeistą lytiškumą?

Savo drąsioje knygoje kun. Jeanas-Marie Gueullette naikina tabu ir atskleidžia, kaip skaistumo dorybė gali tapti džiaugsmo ir laisvės šaltiniu. Autorius pristato skaistumo įsipareigojime glūdinčius prasmės turtus ir pamėgina įvardyti sunkumus, su kuriais šiandien susiduria tiek įsipareigojantieji laikytis skaistybės, tiek visi krikščionys, pašaukti gyventi skaistumo dorybe. Šie svarstymai remiasi gausiais autentiškais pavyzdžiais.

„Mano troškimas – kad šiuose puslapiuose atrastų gaires tie, kurie pradeda celibatinį Kristui pašvęstą gyvenimą, gautų pagalbos tie, kurie vargsta eidami šiuo keliu, ir galėtų pabusti tie, kurie manosi išsprendę šį klausimą“, – teigia  kun. Jeanas-Marie Gueullette.

Knygos viršelis. Leidyklos „Magnificat leidiniai“ nuotrauka

Iš knygos įžangos

Ar šiandien, kai žiniasklaida mirga žurnalistiniais tyrimais ir teisinėmis bylomis, kuriose Bažnyčios atstovai kaltinami seksualiniais nusikaltimais, dar įmanoma kunigams ir vienuoliams ką nors pasakyti apie skaistumą? Ar verta bandyti jiems padėti gyventi skaisčiai? Tai atrodo rizikinga, tačiau vis dėlto būtina, nes kalbant šiuo sudėtingu klausimu nepakanka apsiriboti žurnalistiniu linčiavimu ir teisinėmis procedūromis.

Bažnyčia smarkiai pažengė į priekį keisdama laikyseną nepilnamečius išnaudojusių suaugusiųjų atžvilgiu, tai buvo neišvengiama. Pamažu įsitvirtino „nulinės tolerancijos“ praktika, viešai išreikštas noras bendradarbiauti su teisėsauga, išnaudojimo atvejai nebegaubiami tylos skraiste. Visa tai buvo reikalinga ir yra pradedama įgyvendinti, nors ir gerokai pavėluotai.

Tačiau lieka dar daug nuveikti, nes nepakanka paskirti drausminių nuobaudų už nusižengimus, norint paskatinti tinkamą elgesį, o juo labiau parodyti laimingo gyvenimo kelią. Teisėsauga atlieka savo darbą – įvardija blogį ir įvertina, kokie ribojimai bus skirti tą blogį padariusiam, tačiau ne teisėsauga užsiima ugdymu, palydėjimu, nukreipimu į gėrio ir šventumo kelią. Dar lieka sudėtingas, diskretiškai spręstinas uždavinys – palydėti tuos, kurie buvo nupuolę, nes sankcijos ir nušalinimas negali būti vieninteliai Evangelijos padiktuoti veiksmai jų atžvilgiu. Toks palydėjimas turi pasižymėti terapiniu pobūdžiu, o kartu parodyti ir krikščioniškos vilties kelius; apie tai turi būti svarstoma ne apibendrintai, o kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgiant individualiai.

Tad be galo reikalinga permąstyti skaistumo dorybę ir pamėginti pateikti požiūrį, pritaikytą celibato besilaikantiems pašvęstiesiems, kartu neignoruojant įprastinio modelio – žmogiškosios meilės išraiškos santuokoje.

Tikslas yra vientisumas, o ne visagalybė

…kalbėti apie skaistumą reiškia kalbėti apie asmens vientisumą. Nes asmens vientisumas ir yra vienas skaistumo iššūkių. Vientisumas neįgyjamas iš pat pradžių, tai ne saugotinas paveldas, o nuolat kuriamas, atrandamas dalykas. Skaistumas yra vidinį vientisumą, darnų lytiškumo įtraukimą į asmenybės visumą liudijanti dorybė. „Skaistumas mus atkuria, sugrąžina vienovę, kurią praradome save išbarstę“ , – rašė dar šv. Augustinas. Reikia ne kovoti su seksualiniais impulsais ar apsimesti, kad jų nėra. Reikia juos tinkamai integruoti ir nukreipti taip, kad būtų išgyvenami asmenį humanizuojančiu būdu.

Lytiškumo neigimas prisidengiant tikėjimo argumentais gali sukelti tragedijas, nes angelu ilgai neišbūsi: anksčiau ar vėliau seksualinė energija vienu ar kitu būdu išsiverš, ir dažniausiai nelauktai. Skaistumas nėra savęs neigimas, tai vientisumo, darnos siekis atsispiriant nuo to, kas esame.

Cathopic.com nuotrauka

Ką daryti su savo aistromis ir troškimais?

Dažniausiai vienuoliai, pasipasakoję apie sunkumus lytiškumo srityje, tarsi pajunta didelę gėdą, kad yra aistringi vyrai. Gyvenimas jiems taptų daug lengvesnis, jei viso to nebūtų… Tačiau pamažu laisvėti galime tik tuo atveju, jei išdrįstame atpažinti ir pripažinti tai, iš ko norime būti išlaisvinti. Pirmas dalykas, ką reikėtų daryti aistros akivaizdoje – tai ją pripažinti, neapsimesti, kad ji neegzistuoja. Juk aistra yra pamatinė žmogaus savybė: žmogų traukia gėris, kuriam jis sukurtas. Tad nereikia skubėti vaizduoti aistrą kaip nuodėmę ar kaip „netyrą mintį“. Žmogui nėra netyra jausti aistrą, ne tik laimės, bet ir fizinio malonumo troškimą, tai ženklas, kad jis siekia gėrio, ir siekia jo visa esybe, taip pat ir kūnu. Moraliai vertinamas ne pats aistros egzistavimo faktas, o tai, ką mes darome su ja, kokį atsaką renkamės.

Pradėjus šį aistrų ir jų pavidalų mumyse atpažinimo ir pripažinimo darbą, gali išryškėti vaizdiniai ar fantazijos, kurie mus gąsdina, nes juose tikrai peržengiamos ribos. Net jei tai nemalonu, naudinga sugebėti stabtelėti ir suvokti tokios patirties prasmę. Kas iš tiesų mane gąsdina? Ar tai, kad manau galįs taip pasielgti? Ar tai, kad šie troškimai atskleidžia tą mano esybės dalį, kurios nenoriu matyti, kurios nepajėgiu pripažinti? O galbūt įsivaizdavau, kad pasirinkus sekti Kristumi tokios fantazijos taps neįmanomos? Fantazijos yra mūsų pasąmonės vaisius, nesame už jas atsakingi taip, kaip už savo veiksmus ir žodžius. Vienintelis veiksmas, kurio valingai galime imtis joms užgimus – pasirinkti, kuo ir kaip toliau maitinsime vaizduotę.

Pamatinis klausimas, kurį turėtume užduoti sau, yra ne apie šių aistrų ar vaizdinių kilmę, o apie sekimą Kristumi: „Ar su visu tuo esu pasirengęs sekti Kristumi toks, koks esu?“ Toks klausimas krikščionybėje tikrai įmanomas – jį galime užduoti akivaizdoje to, kuris, kaip mes tikime, yra sudaręs su kiekvienu iš mūsų neišardomą sandorą, to, kuris, kaip drįstame tikėti, net ir tokią akimirką žvelgia į mus geranorišku žvilgsniu. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“

Rizikuoti gyvenant skaisčiai

Bijant rizikuoti, skaistumas gali atrodyti kaip būdas gyventi atsiribojus nuo gyvenimo ir kitų, negebant su niekuo užmegzti santykio, nes toks santykis neišvengiamai būtų pavojingas, negebant pamatyti savęs tokio, koks esu, nes tuomet kiltų grėsmė pastebėti savyje nepageidautinų troškimų. Bet skaistumas yra dorybė, taigi tai savybė, daranti mus pajėgius veikti ir bręsti.

Skaistumas yra ne tam, kad trukdytų mums gyventi, apsaugotų mus nuo suaugusiam žmogui būdingos rizikos, jis gali padėti mums eiti pirmyn per gyvenimą ir iškylančius pavojus taip, kad nenumatyti ar sudėtingi dalykai nepajėgtų mūsų parblokšti. Skaistumas padeda išlaikyti kryptį, kai jaučiame susijaudinimą, – bet jis neapsaugo nuo susijaudinimo. Jis suteikia gebėjimą laikytis pasirinkimų ir juos vis iš naujo patvirtinti, jei gyvenimo aplinkybės ar nutikimai juos išklibina.

Kun. Jean-Marie Gueullette OP. Jutubo kanalo „Théo en ligne“ videomedžiagos kadras

Savęs pažinimas siekiant teisingos savęs meilės

Krikščioniškas dvasinis gyvenimas, žvelgiant į skirtingas tradicijas, visuomet apima ir savęs pažinimą. Tiek monastinėje tradicijoje, tiek ignaciškojoje kryptyje ar didžiųjų karmelitų autorių raštuose atskleidžiama labai glaudi sąsaja tarp Dievo meilės patyrimo ir savęs pažinimo, gebėjimo tiksliai įvardyti mūsų vidinio gyvenimo sukrėtimus, troškimus ir judesius. Šis savęs pažinimas leidžia subtiliai įžvelgti, kas mumyse kyla dėl nuodėmės ir bet kokio bendradarbiavimo su blogiu. Tačiau jis turėtų – o tai daug sudėtingiau – būti ir teisingos meilės sau pamatas.

Šiuo požiūriu – gebėjimu paraginti savo dvasiškai vadovaujamus asmenis atpažinti, kas juose vyksta, kaip jie reaguoja, ir daryti tai geranoriškai – neprilygstamas mokytojas yra šv. Pranciškus Salezas. Norint dorybingai elgtis skaistumo srityje būtina atpažinti, kas mumyse sukelia susijaudinimą, kas paskatina aistras, bet daryti tai reikia ramiai, be perdėto susitelkimo į šių dalykų keliamas grėsmes ar galimus nuopuolius. Reikia tiesiog į tai, kas vyksta mumyse, žvelgti su nuolankumu, vengti pačių akivaizdžiausių progų nuklysti ir nenuilstamai stengtis suprasti, kas dera su mūsų pasirinktu gyvenimo keliu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Nėra jokio reikalo ant bet ko, kas mumyse kyla iš troškimo mylėti ir būti mylimiems, patirti malonumo akimirkų, uždėti nuodėmės etiketę. Visa tai yra pamatinio troškimo, kurį mumyse įdiegė Dievas, išraiška. Mums tenka užduotis ne tuos troškimus panaikinti, bet kuo teisingiau juos atliepti, išlaikant darną su visu likusiu mūsų gyvenimu ir mūsų duotais įsipareigojimais. Tai nereiškia, kaip jau sakėme, gyventi atsiribojus, atsižadėjus bet kokių santykių ir situacijų, galbūt slepiančių pavojų, o keliauti per gyvenimą pirmyn, skonėjantis tuo, kas mums duota išgyventi, nuolat tai susiejant su Dievo malonės priėmimu.

Gyventi skaistumu pasirinkus ypatingą gyvenimo formą – vienuolystę ar kunigystę – reiškia priimti mums Dievo teikiamą gyvenimą – apsčiai gyvenimo.