2020 06 15

Toma Bružaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

8 min

Skaitant laiko ženklus. Pokalbis su arkivysk. G. Grušu

Evgenios Levin nuotrauka

Atrodo, šis karantinas tuoj baigsis. Sukrėsti ir išmušti iš įprasto gyvenimo ritmo, tarsi gaudėme gyvenimo duotas pamokas ir kilusias įžvalgas, taip bandydami įprasminti nerimo, nežinomybės, pasimetimo, susierzinimo patirtis. Ar dabar jau gyvensime kitaip, nei gyvenome prieš karantiną? Nebūtinai. Tačiau, jei norime bent menkiausio pokyčio, jei manome, kad verta neišbarstyti tų patirčių ir įžvalgų, dabar yra pats metas jas vėl ir vėl apmąstyti, kad jos įleistų savo šaknis mūsų mąstyme ir kasdienybėje.

Tokiai refleksijai pakviečiau arkivyskupą Gintarą Grušą. Susitikome „online“ kaip tik po Sekminių, šventės, primenančios, kad pats Dievas mus veda ir geru metu, ir per didžiausias negandas. Ne kaip „avinų bandą“, bet kaip laisvų, atsakingų, kuriančių asmenų bendruomenę. Veda kviesdamas, kreipdamas, kalbėdamas. O mums tenka išgirsti, atpažinti ir atsiliepti. Jei žvelgtume į šį laikotarpį tikėdami, kad Dievas ne apleido mus, bet kaip tik arti pasilenkė ir kalbėjo, reikėtų klausti, o apie ką?

Karantinas užsitęsė, pergyvenome įvairius jo etapus, turime pakankamai „medžiagos“ apmąstymams, jau galime daryti šiokias tokias išvadas apie save pačius ir apie katalikų bendruomenę. Kokią Bažnyčią Jūs pamatėte šiuo laikotarpiu?

Pirma mintis, kuri ateina į galvą, yra ši – Bažnyčia, kaip ir visi žmonės, buvo išmušta iš normalaus gyvenimo ritmo. Ir tai gali būti taikoma tiek kiekvienam asmeniškai, tiek visai Bažnyčiai. Bažnyčia taip pat ieškojo Viešpaties kelio, jo valios, bet tuo pačiu ji buvo ir pasninkaujanti Bažnyčia. Turėjome laikytis Eucharistijos pasninko. Pasninkaudami atsisakėme dalykų, kurie anaiptol nėra blogi. Kartais turime atsisakyti gerų dalykų dėl didesnio gėrio. Tad turėjome pasninkauti, atsisakydami ir tiesioginio bendravimo. Teko atitolti. Kai kur kilo susierzinimas. Žmonės namuose tai patyrė, taip pat buvo ir Bažnyčioje. Natūralu, kad sprendimai, kuriuos reikėjo padaryti, ir sugyvenimo paieškos tarp vyskupų, kunigų, tikinčiųjų sukėlė iššūkių mūsų kasdieniame Bažnyčios gyvenime.

Džiugino tai, kad aiškiai pasirodė besimeldžianti Bažnyčia. Nors nesame šalia vienas kito kartu, bet kartu meldžiamės ir ta malda jaučiasi. Bažnyčia atrado šeimos, namų bažnyčios svarbą. Tikintieji tikrai pradėjo melstis namuose. Pavyzdžiui, žmonės jungėsi į maldos tiltą, kai varpais visi buvo kviečiami melstis 8 val. vakaro. Per visus lakstymus, darbus, grupeles daug kam buvo sunku surasti laiko prisėsti maldai kartu kaip šeimai. O dabar išgyvenome, kokia yra svarbi malda šeimoje. Tai priminė mano paties vaikystės gegužines pamaldas. Jos vykdavo namuose, prie mažo altoriaus. Nors ir trumpai, bet tai buvo įprasta. Taip ir liko.

Mes visi stipriai išgyvenome Eucharistijos ir dalyvavimo šv. Mišiose svarbą. Žmonės, kurie gal tik sekmadieniais lankydavosi šv. Mišiose, karantino metu transliacijas iš savo parapijos įsijungdavo dažniau, dažniau jungdavosi ir transliuojamas šv. Mišias su popiežiumi. Tačiau šis laikas parodė ir ko labiausiai pasiilgstame – bendruomenės.

Į bažnyčią einame ne tik „išklausyti“ šv. Mišių, bet dalyvauti ir būti bendruomenėje, kurti ryšius.

Kaip vyskupas labai pradžiugau matydamas tikinčiųjų ir kunigų išradingumą bei kūrybingumą. Norėdami išlaikyti ir pasiekti bendruomenes, turėjome atrasti naujas formas. Viena vertus, tikintiesiems ir kunigams trūko vieniems kitų, tuo pačiu jie rado būdų būti kartu. Šv. Mišių transliacijos, kai nebuvo galima atvykti į bažnyčias, įvairios maldos akcijos, net katalikiškų mokyklų, darželių įtraukiančios iniciatyvos – buvo tikrai labai daug išradingumo.

Į bažnyčią einame ne tik „išklausyti“ šv. Mišių, bet dalyvauti ir būti bendruomenėje, kurti ryšius.

Ir dar vienas dalykas, kuris šildo vyskupo širdį – tai savanorystės banga: žmonės, kurie galėjo, ypač jaunesni, išėjo padėti tiems, kuriems reikėjo pagalbos. Kalbu ir apie organizuotas „Caritas“ veiklas, nes ši organizacija tikrai atsiliepė į vis didėjantį poreikį, bet matėsi ir daug asmeninių gailestingumo darbų.

Tad galime sakyti, kad Bažnyčia, kaip bendras mūsų susibūrimas, Dievo tauta, ne tik nepasimetė, bet, man atrodo, atsiliepė į tuos iššūkius. Nors ir buvo sunkumų, bet ėjo pirmyn.

Tikintieji tikrai užplūdo internetą, apsigyveno socialiniuose tinkluose ir karantino laikotarpiu tai buvo didelė pagalba. Bet dabar atėjo metas grįžti į bažnyčias. Kaip nepasiduoti pagundai patogiai įsitaisyti prie kompiuterių, radijo imtuvų ir televizorių ir tęsti dalyvavimą Bažnyčios gyvenime internetu? Kaip pasitikti grįžtančius į bažnyčias?

Reikėtų padėti žmonėms suprasti, kad internetinio gyvenimo ir gyvo susitikimo patirties kokybė yra visiškai skirtinga. Galėtume panaudoti lietuvišką pavyzdį: jei negali nuvykti į krepšinio finalą, gal ir nebloga alternatyva yra žiūrėti transliaciją per televiziją, bet būti salėje, kai komanda žaidžia, kai aplink tave visi serga, yra visai kitas jausmas ir kita patirties kokybė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šį skirtumą dar labiau mato tikintieji, kurie dalyvaudavo šv. Mišiose, bet karantino metu negalėjo. Jie išgyveno trūkumą. Reikia padėti suprasti tą skirtumą. Bendruomenė buriasi aplink Eucharistiją, tam, kad tikrai išgyventume, patirtume tą bendruomenę, būtina dalyvauti. Kaip tai padaryti? Tam reikia liudytojų, žmonių, kurie dalintųsi savo asmenine patirtimi, kurie parodytų, kad vis dėlto klausyti šv. Mišių per radiją, žiūrint televiziją, nėra tas pats, kas dalyvauti, būnant aktyviu bendruomenės nariu. Gyvas liudijimas, gyva patirtis yra svarbiausia.

Jei žvelgtume į pandemijos ir karantino laiką kaip į šventėjimo, skaistinimo metą, kokias ydas pamatėme, kokiomis atsikratėme ir kur vis dar reikia patobulėti?

Sutinku, pandemijos ir karantino laikas buvo ir išgryninimo laikas. Tiek asmeniniame, tiek Bažnyčios gyvenime. Vienas aspektas, kuris labai greitai atsiskleidė ir ypač išryškėjo švenčių metu, tai tradiciškumo sureikšminimas, kuris kartais užgožia dalykų esmę. Pavyzdžiui, verbos ar velykinio maisto palaiminimas bažnyčioje, švęsto vandens pasiėmimas Didijį šeštadienį. Taip, tai yra svarbios, reikšmingos tradicijos, bet tai nėra pati esmė. Arba, esame pripratę atlikę išpažintį priimti ir Komuniją. Tačiau buvo situacija, kai Komunijos priimti negalėjome. Kilo susierzinimas, nors reikėtų prisiminti, kad tai yra du skirtingi sakramentai ir nėra būtina priimti juos vienas po kito.

Ir vis tik tos tradicijos mums svarbios ne veltui. Šiomis praktikomis mes išreiškiame savo tikėjimą, padarome jį apčiuopiamesnį. Gal pagrįstai kilo tie nuogąstavimai, kad, atsisakę jų, mes sukeliame grėsmę ir savo tikėjimui?

Nemanau, kad kilo tokia grėsmė. Kalbame apie tai, kad dalykus turime sustatyti į jiems tinkamą vietą. Sakydami, kad turime grįžti prie esmės, nekeičiame to, kad Eucharistija yra pirmoje vietoje ir svarbiausias mūsų kontaktas. Tai, kad kažkuriuo metu jos negalime priimti, nes saugome gyvybes ir sveikatą, yra vienas lygmuo. Verbų laiminimas ar maisto nešimas į bažnyčią palaiminimui yra visai kas kita. Velykų metu priimti apribojimai, draudimai burtis neatšaukė ryšio svarbos. Išoriškai daug kas gali keistis, bet esmė, pavyzdžiui, Kristaus prisikėlimas, Tridienio slėpinio patyrimas, išlieka, ryšys su Jėzumi svarbiausias. Tai galima išlaikyti maldoje. Įvairios tradicijos padeda, bet jos nėra esminės.

Iš principo jų nereikia atsisakyti, bet jeigu prioritetą teikiame joms, o ne patiems sakramentams ar gyvam ryšiui su Dievu, tada jau nėra gerai. Ir štai kur pavojus: mes taip priprantame prie tų išorinių sakramentalijų (pavartokime techninį terminą), kad kartais jos užgožia gyvą santykį su Dievu ir su kitais, tada jos tampa stabu. Ir tada tradicijos ima trukdyti. Kol jos padeda užmegzti santykį su Dievu, tol tos priemonės yra labai geros ir jomis reikia naudotis. Bet jei mes matome, kad jos užima pirmesnę vietą, tuomet susiduriame su problemomis.

EPA nuotrauka

Tą patį galime pasakyti ir apie skirtingas maldų tradicijas. Ir tai nėra susiję su karantinu ar pandemija, tai įprasto dvasinio gyvenimo kelias. Negerai, jei prisirišame prie vieno pamaldumo ir visą kitą atmetame. Prisimenu vieną susitikimą su moterimi Fatimoje. Jai užsiminiau, kad neseniai lankiausi Medžiugorjėje. Sulaukiau kritikos, nes, pasak jos, pamaldumas Medžiugorjėje nėra geras, nes atitraukia žmones nuo Fatimos. Bet Marija tai ta pati. Prie vieno konkretaus gėrio galima taip prisirišti, kad tai užkirs kelią Dievo malonei.

Grįžkime prie to išgryninimo laiko. Į ką dar verta atkreipti dėmesį?

Jau užsiminiau apie susikalbėjimo ir bendro sugyvenimo paieškas. Kaip ir mūsų pačių šeimose, taip ir Bažnyčios šeimoje visko vyksta. Kaip ir namuose turėjome atrasti būdų sugyventi, nesipykti, susikalbėti, įveikti sunkumus, su kuriais susiduria žmona, vyras, vaikai, užsidarę tuose pačiuose namuose, taip ir Bažnyčioje kilo sunkumų. Bet tie sunkumai suteikia progą mokytis giliau kalbėti, įsiklausyti. Turime ir toliau darbuotis, kad mūsų santykiai judėtų pirmyn, būtų tampresni.

Šis išgryninimo lakas taip pat veda į asmeninį ir bendruomeninį atsivertimą. Maldos vedami galime išgirsti, kur Viešpats kviečia. Girdėjome klausimus – ar ši pandemija yra Dievo bausmė? Svarbu įsiklausyti, dažniausiai tai, ką vadiname Dievo bausmėmis, yra mūsų pačių veiksmų pasekmės. Nėra taip, kad Dievas nutarė dabar užleisti šį „marą“ mums. Tačiau, jei nesiklausome Dievo valios ir, sakyčiau, net sveiko proto, tiek asmeniniame gyvenime, tiek pasauliniu mastu, tuomet blogi pasirinkimai sugrįžta mums.

Pavyzdžiui, turime galvoti, ką ir kiek vartojame. Manau, tai suprasti mums padėtų palyginimas su alkoholio vartojimu. Naudojant saikingai ir tinkamai, viskas yra gerai, vartojant per daug, gali sugriūti gyvenimas. Taip yra visose mūsų gyvenimo srityse, su visomis ydomis, su kuriomis esame kviečiami kovoti, jas taisyti.

Pakalbėkime apie Bažnyčios Lietuvoje indėlį, kovojant su visomis pandemijos pasekmėmis. Ar neturėjo būti svaresnis ir aiškesnis Bažnyčios prisidėjimas prie bendrų pastangų?

Vienas iš svarbiausių krikščionio bruožų yra gailestingumo darbai, caritas. Ir čia galvoje turiu tiek kiekvieno krikščionio bruožą, pasiryžimą daryti gailestingumo darbus, tiek organizaciją „Caritas“, kuri nėra kažkur šalia Bažnyčios. Tai yra Bažnyčios dalis. Karantinas mus skatina atgaivinti supratimą ir pasiryžimą burtis ir atsiliepti į poreikį. Taip pat ir parapijose, nes ten, kur „Caritas“ aktyviai neveikia, nesiburia žmonės gailestingumo darbams, yra trūkumas ne mažesnis nei tas, kuris atsiranda, kai nebėra bendrų šv. Mišių.

Ir Bažnyčios atsakas, prisidėjimas vyksta keliuose lygmenyse. Valstybė kreipėsi į Bažnyčia, todėl „Caritas“ organizacija dalyvauja tinkamų atsako priemonių paieškoje, darbuojasi kartu su kitomis organizacijomis, pavyzdžiui, „Raudonuoju kryžiumi“, „Maisto banku“. Šia prasme Bažnyčia kaip institucija tikrai dalyvauja. Ir nėra reikalo apie tai garsiai kalbėti.

Dar daugiau, Bažnyčios nariai, tikintieji dalyvauja įvairiose veiklose, tik neeksponuoja savo bažnytinės tapatybės. Tai yra tie patys žmonės, kurie pildo savanorių eiles, ieško, kam gali padėti. Mes gal nepagalvojome, bet ir tarp medikų, slaugių yra tikinčiųjų, jų motyvacija kyla ir iš jų tikėjimo ir dėl jo, dėl artimo meilės jie yra pasirengę prisiimti visas rizikas, aukotis.

Bažnyčia visų pirma yra visi tikintieji.

Mane pradžiugino ir mūsų kunigų reakcija, kai pandemijos pradžioje užklausėme jaunesnių kunigų, kas būtų pasiruošęs, reikalui esant, pakeisti kitus kunigus, kurie dirba ligoninėse, jei jiems reikėtų izoliuotis. Kas galėtų perimti jų tarnystę, ypač su užsikrėtusiais COVID-19. Noras ir pasirengimas vykdyti tą tarnystę, net tokios rizikos zonoje, atliepas buvo tikrai pakankamai didelis: „siųskit mane, aš pasiruošęs“. Tikrai pradžiugino.

Kartais mums trukdo įsisenėjęs neteisingas supratimas apie Bažnyčią. Ji nėra tik institucija. Bažnyčia visų pirma yra visi tikintieji. Tad savanoriai, medikai, kunigai, taip pat valstybės tarnyboje dirbantys ir su šiais reiškiniais kovojantys tikintieji yra Bažnyčia.

Ir jie kaip raugas, įmaišytas į visuomenės tešlą – ta tešla iškyla, visuomenė tampa gyvybingesnė, atsiliepianti į pačių silpniausiųjų poreikius būtent dėl to raugo, dėl tų savo darbą dirbančių tikinčiųjų.

Čia galime įžvelgti dar vieną pamoką. Bažnyčia, dėl visų tikinčiųjų kūrybingumo, visada ieško ir atranda, kaip atsiliepti, ką daryti, iškilus naujiems poreikiams. Dažniausiai įvairios geros bažnytinės iniciatyvos nėra „nuleistos iš viršaus“. Pavieniai kunigai, vienuolės, pasauliečiai atranda terpę, supranta, kaip Dvasia veda, ir bando atsiliepti, vykdyti misiją. Manau, galvojimas, kad reikia laukti, kol kas nors palieps, „nuleis iš viršaus“, yra klaidingas, Bažnyčia taip neveikia. Vyskupai tikrai nelaukia, kada popiežius pasakys, ką tiksliai turėtume daryti. Konkreti situacija daug geriau matosi tam, kuris joje būna, o ne tam, kuris yra kažkur centre, bet toli. Kaip tik tokia yra ir Bažnyčios struktūra. Pavyzdžiui, parapijos yra skirtingos: mieste, miestelyje ir kaime yra trys skirtingos sielovadinės situacijos, į kurias reikia atsiliepti labai skirtingai. Tad Bažnyčios atsakas yra labai skirtingas, priklauso nuo konkrečios situacijos.

Jei karantiną ir pandemiją visame pasaulyje matytume kaip Dvasios vedimo ženklą, ką jis mums sako? Kur šiandien Bažnyčią veda Šventoji Dvasia? Ką Bažnyčiai sako Šv. Dvasia per šį ypatinga ir sudėtingą laikotarpį?

Tikriausiai nieko naujo nesako, tiksliau, atkreipia dėmesį į tai, apie ką visada kalba. Manau, tą kalbėjimą galima atpažinti ir per popiežiaus žodžius ir veiksmus. Tikriausiai visiems giliai įsiminė popiežiaus Pranciškaus vaizdas, kai jis Petro aikštėje, lietui lyjant stovėjo vienas. Tokie įvykiai yra vienas iš būdų, kaip Dvasia mums kalba apie Bažnyčią. Ji sako, kad Dievas veda kiekvieną, yra šalia kiekvieno. Net tada, kai popiežius yra vienas, Dievas vis dar yra šalia ir, nors jis fiziškai vienas toje aikštėje, tačiau visa Bažnyčia visame pasaulyje su juo jungiasi maldoje. Visi kartu ieškome kelio, kur Dievas veda.

Ta malda baigėsi Švenčiausiojo Sakramento adoracija, kuria vėl pabrėžiamas tas artumas, apie kurį popiežius ir čia atvykęs kalbėjo. Manau, verta grįžti prie tų kalbų – šiandien naujoje šviesoje galime pamatyti labai daug dalykų. Jis sakė, kad turime grįžti prie savo šaknų, prie to, kas yra svarbiausia. Turime būti aktyvesni visuomenės reikaluose, nesėdėti užsidarę savyje, vengti individualizmo, turime ieškoti bendruomenės, bendrystės. Dabar, po karantino, tuos paraginimus visai kitaip galime matyti, gal dabar labiau juos suprasime.

Taip pat ir su enciklika „Laudato si“, kurios paskelbimo penkmetį šiais metais minime. Pasaulio, kaip mūsų bendrų namų svarba, mūsų, kaip vienos šeimos vizija, rūpestis mūsų bendrais namais, žmogaus orumu – visa tai pabrėžiama enciklikoje. Jos šviesoje galime kalbėti apie, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonių branginimą, prieinamos sveikatos apsaugos sistemos užtikrinimą ir panašiai. Tad, sakyčiau, per popiežių Dievas mums nemažai kalba.

EPA nuotrauka

Šiuo laikotarpiu Dvasia kalba ir apie pasitikėjimą. Esame savotiškai tikrinami, mūsų tarsi klausiama, ar tikrai pasitikime, kad Dievas mus veda ir rūpinasi mumis. Prisiminkime mūsų istoriją, kai kuriuos įvykius, trėmimus, okupacijas, ką tik minėjome. Arba pažvelkime į kitų šalių pandemijos patirtis. Turint galvoje net visus dabar patirtus nepatogumus, atrodo, kad didžiausios negandos mus gerokai aplenkė. Į viską reikėtų žvelgti iš tam tikros perspektyvos, turime priimti visus sunkumus ir nepamiršti, kad Dievas mus globoja, taip stiprinsime pasitikėjimą Dievo valia.

Šis laikas taip pat yra kvietimas maldai. Kai kurie dalykai nėra nauji, Šventoji Dvasia tą patį kartoja ir kartoja ir laukia, kol mes išgirsime, kartais pastūmėja, kad mes išgirstume. Aš tikiuosi, kad mes grįžtame prie mūsų tikėjimo ištakų, ir tikrai atrasime ir išgirsime naujai tą kvietimą maldai. Ir duok Dieve, kad šitie patirti sunkumai padėtų mums atsinaujinti, naujai atsiversti ir žengti pirmyn kartu.