Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Skaitanti moteris: nuo „nepadorios“ laisvamanės iki šių dienų intelektualės

Unsplash.com nuotrauka

Kovą minima Tarptautinė moters diena kasmet virsta nežinomos moterų istorijos šventimu. Istorijos faktų registravimo ir viešinimo vienpusiškumas nuskurdino pasaulinės mokslo, meno, kultūros, ekonomikos, politikos raidos supratimą, o pusės žmonijos pasiekimų ignoravimas klaidina ir stabdo darnų visuomenės vystymąsi. Žymi Didžiosios Britanijos komikė, antropologė ir žurnalistė Sandi Toksvig prisimena: „Prieš daug metų, kai studijavau antropologiją universitete, viena iš profesorių parodė mums elnio rago su 28 įžambomis nuotrauką. „Tai, kaip manoma, yra pirmasis žmogaus bandymas sukurti kalendorių“, – pasakė ji. Mes susižavėję žiūrėjome į kaulą. „Atsakykite, – tęsė profesorė, – kam žmogui reikia žinoti, jog praėjo 28 dienos? Spėju, jog tai yra pirmasis MOTERS bandymas sukurti kalendorių.“ Tai buvo akimirka, pakeitusi mano gyvenimą. Tą sekundę aš pradėjau abejoti viskuom, ko buvau mokoma apie praeitį. Kaip dažnai mes nepastebime moterų įnašo?“1

Pastarasis dešimtmetis itin turtingas panašių moterų „praregėjimų“. Matyti augantis siekis atkurti istorinį objektyvumą, užpildyti mūsų turimų žinių apie moterų nuopelnus žmonijos raidai spragas. Karališkosios mokslų draugijos geriausia metų moksline knyga 2019 m. išrinktas Caroline’os Criado Perez veikalas „Nematomos moterys: duomenų subjektyvumo atskleidimas vyrams sukurtame pasaulyje“ sukėlė didžiulį atgarsį visuomenėje ir tapo visuotinio moterų ir vyrų „praregėjimo“ manifestu. „Istorijos, kurias sekame sau apie praeitį, dabartį ir ateitį <…>. Jos visos pažymėtos tuštumos, atkartojančios moters figūrą. Tai ir yra lyčių informacijos spraga“, – savo knygoje rašo C. Criado Perez.

Paradoksalu, jog viena labiausiai feminizuotų profesijų – bib­lio­tekininkystė – taip pat nukentėjo nuo vienpusiško ir lyties pagrindu diskriminuojančio požiūrio į moterų svarbą bib­lio­tekininkystės, spaudos, leidybos ir skaitybos istorinei raidai. Feminizmo teorijos atėjimas į bib­lio­tekininkystės tyrimų erdvę žymi labai svarbų ideologinį ir socialinį poslinkį tiek vyrų, tiek ir moterų sąmonėje. Kalbėdami apie bib­lio­tekininkystės tyrimų sritis – knygos istoriją, skaitybą, skaitymo istoriją – turime itin daug informacijos spragų, kurios užgožtos „vyriškojo“ mokslo raidos diskurso. Šiuo straipsniu pabandysime užpildyti kai kurias šios informacinės tuštumos spragas.

Caroline Criado Perez, Karališkosios mokslų draugijos išrinkta geriausios metų mokslinės knygos („Nematomos moterys“, 2019) autore. Savo veikla ji skatina siekti socialinio ir kultūrinio objektyvumo pripažįstant moterų poreikius ir nuopelnus. ODI nuotrauka

 Vis dar ryški socialinė ir ekonominė nelygybė

Vienas universaliausių mokslinių metodų – lyginimas – šiuo požiūriu suteikia nemažai peno tolesnėms lyčių skaitybos studijoms. Vienas iš  skaitymo sutrikimų – disleksija, arba „aklumas rašytiniam“ žodžiui, neurologų apibūdinamas kaip sakytinės kultūros žmogaus smegenų reliktas, – yra dažniau diagnozuojamas vyrams nei moterims. Moterys kiek sėkmingiau adaptavosi prie beveik 2000 metų trukusios kognityvinės evoliucijos, leidžiančios skaityti rašytinį žodį. Įdomu, jog beveik kiekvienoje šiuolaikinėje valstybėje moterys demonstruoja aukštesnius skaitymo gebėjimų įvertinimo rodiklius nei vyrai (pvz., JAV mergaitės nuolat pralenkia berniukus pastaruosius 30 metų). 

Deja, neurofiziologinis moterų skaitytojų pranašumas buvo ir tebėra nustelbiamas socialinių, ekonominių, religinių, politinių apribojimų, nukreiptų prieš moteris, kaip menkesnį pranašumą turinčią socialinę klasę. Šiuo metu du trečdaliai neraštingų pasaulio gyventojų yra moterys. UNESCO Statistikos instituto 2019 m. pateikti duomenys apie moterų raštingumo lygį įvairiuose pasaulio regionuose atskleidžia akivaizdžią socialinę ir ekonominę nelygybę: raštingos yra 83 proc. pasaulio moterų; Pietų Azijoje raštingos tik 63 proc.; Užsachario Afrikoje – 57 proc. moterų.

Šios situacijos poliarizacija ypač ryški lyginant Lietuvos moterų raštingumo (99 proc. – toks rodiklis registruojamas daugumoje išsivysčiusių pasaulio valstybių) ir Somalio (4 proc.) rodiklius. Tik Europa, Šiaurės Amerika ir Centrinė Azija yra pasiekusios vyrų ir moterų raštingumo rodiklių pusiausvyrą; kituose pasaulio regionuose egzistuoja itin didelė kiekybinė nelygybė tarp raštingų moterų ir vyrų.

Mėginimai rekonstruoti istorines spragas

Modernusis pasaulis susiduria su ilgus šimtmečius trukusios moterų diskriminacijos paveldu, iki šiol neleidžiančiu joms naudotis socialinės ir profesinės veiklos galimybėmis, laisvai prieinamomis vyrams. Baigusieji bib­lio­tekininkystės studijas per knygos istorijos paskaitas neišgirdo išsamiau pristatomo itin svarbaus moterų vienuolynų vaidmens viduramžių raštijos raidai, knygų gamybai, sklaidai ir išsaugojimui. Viena iš sąlygų patenkant į viduramžių moterų vienuolynus buvo mokėjimas laisvai skaityti ir rašyti. Pasaulietiniame gyvenime aukštuomenės atstovės, taip pat amatininkų šeimų moterys buvo aktyvios rašytinės kultūros dalyvės kaip skaitytojos ir autorės, rašytojų ir mokslininkų mecenatės, šeimos valdų ir verslų vadybininkės, tvarkiusios apskaitos knygas, rengusios oficialią rašytinę korespondenciją.

Plačiai aprašyti senųjų civilizacijų raštijos istorijos faktai taip pat nepateikia išsamaus vaizdo apie moterų dalyvavimą kuriant rašytinę kultūrą. Šumero miestų-valstybių (4500–1900 m. pr. Kr.) moterys naudojo atskirą  rašto kalbą, kuriai buvo būdinga specifinė fonetika ir žodynas. To meto skaitytojas galėjo atskirti, jog tekstas ar jo dalis parašytas moters ir turi būti skaitomas bei interpretuojamas kitaip. 

Antoine Wiertz. La liseuse de romans („Romanų skaitytoja“). 1853, drobė, aliejus. Tai – tipinė praeities laikų ikonografinė skaitančios vienumoje moters reprezentacija: gundoma knygos turinio, erotizuota, laisvamaniška, su fone knygas jai siūlančiu velniu.

Moterų siekis formuoti specifinę, saugią raštijos, literatūros, skaitymo ir kalbos erdvę pastebimas ir vėlesniais laikais. Viduramžių ir Renesanso laikų Europoje moterims neprieinamas išsilavinimas lotynų, graikų, hebrajų kalbomis buvo kompensuojamas vietinių, nacionalinių kalbų vartojimu ir jomis parašytų tekstų skaitymu. Nuo X a. Hunano provincijoje Kinijoje moterys naudojo slaptą, tik joms suprantamą raidyną nüshu, kuris leido saugiai komunikuoti hierarchiškai itin griežtoje patriarchalinėje santvarkoje. Šiuo raidynu parašytos dainos, poezija, alegoriniai pasakojimai atspindi socialinių ir ekonominių suvaržymų ribojamą egzistenciją, nepažabojusią moterų intelektualinės ir kūrybinės saviraiškos. 

Įvairiais istoriniais laikotarpiais ir skirtinguose pasaulio regionuose galime matyti, jog moterys kūrė ir skaitė unikalių žanrų literatūrą: Japonijoje ir Kinijoje poezija laikyta pirmiausia moterų kūrybine erdve, viduramžių Europos literatūros tradicijoje radosi meilės romanai, papročių, didaktinė literatūra, vadinamieji „motinų priesakai“, rašyti gimdymui ir itin tuo metu dažnai ištinkančiai gimdyvių mirčiai besiruošiančių moterų. 

Socialinė ir kultūrinė XIX a. emancipacija

Moterų literatūrinė kūryba ir skaitymas tapo intelektinės laisvės forma, išsigelbėjimu ir tuo pat metu jų persekiojimo bei diskriminacijos priežastimi. Išsilavinusios, drąsiai nuomonę reiškiančios moterys sulaukdavo nepageidaujamo tiek miestelėnų, tiek karalių dvaro dėmesio. Moteris, pati pasirenkanti literatūros žanrą, tarsi deklaruoja savo nepriklausomybę: aš skiriu šį skaitymo laiką sau, aš renkuosi skaitomos knygos turinį. 

Nenuostabu, jog moterims kelti krikščioniškosios askezės reikalavimai daug dėmesio skyrė jų išsilavinimo ir skaitymo, tiksliau jų ribojimo, klausimams. Iki pat XIX a. Europos aukštuomenės ir vidurinio sluoksnio namuose laikytasi moterų papročio skaityti garsiai, girdint kitiems šeimos nariams ar svečiams. Tai leido kontroliuoti moterų skaitomos literatūros turinį. Privačiai, tyloje skaitanti moteris to meto vaizduojamajame mene sieta su nepadoriu, laisvamanišku, erotinį atspalvį turinčiu elgesiu. Mūsų akimis absurdiški teiginiai apie moteris, patiriančias erotines konvulsijas po kelių valandų skaitymo, rekomendacijos drausti skaityti nuo isterijos ir psichikos ligų kenčiančioms moterims buvo plačiai paplitę tarp medikų iki pat XIX a. vidurio. 

Baltarusijos tautinio pasipriešinimo veidai – išsilavinusios, skaitančios, rašančios, drąsios, metančios iššūkį priespaudos sistemai moterys. Unsplash.com nuotrauka

Net ir tokia glausta istorinių aplinkybių apžvalga leistų teigti, jog skaitančių moterų emancipacija ir raštingumo lygio augimas turėjo įveikti daugiau kliūčių nei patyrė paskatų. Galima teigti, kad trys svarbiausios modernaus pasaulio revoliucijos – Gutenbergo spaudos išradimas, Reformacijos judėjimas ir industrializacija – tapo ta palankia dirva, išauginusia šiuolaikinę moterį-skaitytoją. Masinis spaudos plitimas ir leidybos sąnaudų sumažėjimas mechanizavus šią pramonės sritį demokratizavo skaitymo praktiką – knygų įsigijimas nebebuvo vien tik aukštuomenės privilegija. Krikščionybės instituto reformavimas atvėrė kelią į išsilavinimą, o didėjantis darbo jėgos poreikis ir miestų kultūros stiprėjimas suteikė moterims ekonominės nepriklausomybės ir gyvenimo pasirinkimų galimybių. 

Simboliška, jog moterų socialinės ir kultūrinės emancipacijos judėjimų dalyvės XIX–XX a. skaitymą ir mokymąsi vertino kaip svarbiausią įgytos laisvės garantą: Vakarų Europos ir Amerikos fabrikų darbuotojos, išlaisvintos juodaodės vergės, nekompetentingų medikų psichiatrinėse ligoninėse uždarytos moterys, sudėtingų visuomenės socialinių pokyčių labirintuose pasiklydusios ir kalėjimuose uždarytos moterys telkėsi į knygų klubus. Turtingų mecenačių iniciatyvomis žemesniųjų socialinių sluoksnių moterys trauktos į raštingumo skatinimo iniciatyvas. Akivaizdus to meto moterų požiūrio į skaitymą pavyzdys pateikiamas britų rašytojo Thomo Hardy 1891 m. romane „Tesė d’Erbervilių giminės“, kurio pagrindinė herojė – turtingo vyro suvedžiota „puolusi“ moteris į savo motiną kreipiasi tokiais žodžiais: „Kodėl neperspėjai mane, kad vyrai yra pavojingi? Kodėl nepagelbėjai? Ponios žino, kaip save apsaugoti, nes skaito romanus, kuriuose rašoma apie tokias klastas, bet aš niekada neturėjau galimybės to išmokti, ir tu man nepadėjai!“ 

Draudimas laisvai skaityti – tebenaudojamas ginklas? 

Per visą XX a. ir iki pat šių dienų moterų skaitymas ir jo katalizuojamas savarankiškumas ir aktyvizmas tebėra svarbus politinis veiksmas. 1960 m. Didžiosios Britanijos leidyklos „Penguin“ patraukimas teisminėn atsakomybėn už skandalingo erotinio D. H. Lawrence’o romano „Ledi Čaterli meilužis“ išleidimą be jokių kupiūrų (pirmas romano leidimas 1928-aisiais taip pat buvo sukėlęs skandalą) iš tiesų buvo užmaskuota ataka prieš šio leidinio sumažintą kainą; tai reiškė, jog laisvamaniška literatūra pateks į gausaus už minimalią algą dirbančių moterų būrio rankas. 

8-ajame dešimtmetyje Vakarų Europoje ir JAV suintensyvėjęs feminizmo judėjimas skatino steigtis moterų literatūros leidykloms ir knygynams (pvz., „Virago“, „Persephone Books“, „Silver Moon“ ir kt.). Moters rašytojos vaizdinys tapo maištininkės sinonimu. Bestselerių karalienės talentingai valdė detektyvinių ir meilės romanų žanrus, kurie būtent dėl jų „feministinių“ užuominų kritikų buvo laikomi nerimta, antrarūše literatūra. Dar 1929 m. Virginios Woolf išsakyta taikli mintis – „Ši knyga yra svarbi, nusprendžia kritikas, nes joje rašoma apie karą. Ši knyga yra nereikšminga, nes joje kalbama apie moterų, sėdinčių svetainėje, jausmus“ – tebepritaikoma ir dabartinėms skaitytojų bei kritikų nuomonių tendencijoms. Kaip parodė knygų apžvalgų svetainės „Goodreads“ 2014 m. atlikta daugiau nei 40 000 respondentų apklausa, moterys perka ir skaito knygas apie vyrus ir parašytas vyrų rašytojų, o vyrai yra kur kas mažiau linkę rinktis „moterišką“ literatūrą. Klausimas, 2012 m. iškeltas britų rašytojos Joannos Trollop Didžiosios Britanijos dienraščio „Daily Mail“ antraštėje „Moterys nuperka du trečdalius Britanijoje išleidžiamų knygų… tad kodėl literatūros pasaulis tebėra šovinistinis vyrų bastionas?“, vis dar lieka neatsakytas. 

Nepaisant išliekančio priešiškumo jų atžvilgiu, moterys ieško ir teberanda naujų skaitymo praktikos raiškos formų. Įvairiose socialinių tinklų platformose aktyviai veikiančios skaitymo grupės yra derlinga dirva dalintis atsiliepimais ir nuomonėmis apie skaitomas knygas. Turbūt viena to pasekmių yra tarp rašančių moterų populiarėjantis bibliomemuarų žanras. Asmeninės raidos, gyvenimo įvykių ir išgyvenimų analizė, perteikta skaitomos literatūros kontekste, apibendrintai pateikia, ką šiuolaikinei moteriai iš tiesų reiškia skaitymo aktas – meditatyvus, psichoanaltinis, intymus ir reflektyvus savęs, kaip asmenybės, pažinimas. Kūrybinio rašymo specialistės Rachel Cohen esė, 2020 m. išspausdintos „The New Yorker“, paantraštė – „Išgyvenant audringus laikus su Jane Austen: kaip šeši skirtingi romanai padėjo išgyventi aštuonerius metus, du gimdymus, vieną mirtį“ – iliustruoja šio žanro ir moterų skaitymo prasmingumą, o rašytojos ir žurnalistės Patricios Marx humoristinė esė „Aš, skaitanti“ įrodo, jog tokios klasikinės literatūros herojės kaip Ana Karenina teberezonuoja ir šiuolaikinių feminizmo idėjų skatinamų moterų sąmonėje. 

Nobelio literatūros premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič nuo pasipriešinimo Baltarusijos režimui pradžios informavo užsienio spaudą apie realią padėtį, kol buvo priversta išvykti iš šalies po atvirų vyriausybės grasinimų susidorojimu. Sergento nuotrauka

Vakarietiško išorinio liberalizmo nuramintoms moterims lengva patikėti, jog XIX a. klasikų aprašytos engiamų moterų dramos nebeturi vietos šiame XXI a., tačiau tai lengvai sugriaunama iliuzija. Išsilavinimas ir galimybė laisvai skaityti vis dar tebėra politinis ir socialinis ginklas, taikomas prieš moteris. Tragiški Pakistano politinės aktyvistės ir Nobelio taikos premijos laureatės Malalos Yousafzai,  teroristinės „Boko Haram“ organizacijos įvykdyto masinio Nigerijos mergaičių pagrobimo iš mokyklos 2014 m. ar Afganistane Talibano režimo fizinio susidorojimo su skaitančiomis ir studijuojančiomis moterimis pavyzdžiai verčia mus, išsivysčiusio pasaulio moteris, kitaip vertinti turimas neribojamas galimybes įgyti išsilavinimą, rašyti, laisvai reikšti nuomonę. 

Anapus Lietuvos sienos vykstanti Baltarusijos tautos pasipriešinimo kova turi moterišką veidą. Jos varomoji jėga – išsilavinusios, skaitančios, todėl viduje laisvos moterys, šios valstybės intelektinis turtas. Neatsitiktinai šios resistencijos pradžioje simboliu buvo pasirinkta Nobelio literatūros premijos laureatė Sviatlana Aleksijevič. Škotijos premjerė Nicola Sturgeon, žinoma kaip aistringa knygų skaitytoja, prisipažįsta: „Galiu įsivaizduoti gyvenimą be daugelio dalykų, bet tik ne gyvenimą be knygų skaitymo. Manau, kad bet kas, pasiekęs politinio lyderio poziciją, gautų didžiulę naudą iš grožinės literatūros skaitymo. Tai padeda formuoti atjautos žmonėms jausmą.“

  1. Toksvig, Sandi. And woman created… The Guardian, 2004, sausio 23 [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą.
  2. Criado Perez, Caroline. Invisible Women: exposing data bias in a world designed for men. UK: Penguin Random House. 2019. 411 p. ISBN 978-1-784-70628-9
  3. The stories we tell ourselves about our past, present and future […] They are all marked – disfigured – by a female-shaped ‘absent presence’. This is the gender data gap”. In Criado Perez, Caroline. Invisible Women: exposing data bias in a world designed for men. UK: Penguin Random House, 2019. P. XI.
  4. Pvz., duomenų bazės „ProQuest“ ir LISA pateikia daugiau nei 70 įvairaus tipo publikacijų, paskelbtų per praėjusius penkerius metus ir atitinkančių bib­lio­tekininkystės ir feminizmo sankirtos tematiką.
  5. Wolf, Maryanne. Proust and the squid: the story and science of the reading brain. Cambridge: Icon Books, 2008. 310 p. ISBN 978-184831030-8
  6. Literacy rate, adult female (% of females ages 15 and above). The World Bank, 2020. https://data.worldbank.org/indicator/SE.ADT.LITR.FE.ZS
  7. Literacy Rates Continue to Rise from One Generation to the Next. Fact sheet No. 45, September 2017, FS/2017/LIT/45. UNESCO: Institute for Statistics. Prieiga per internetą.
  8. Jack, Belinda. The Woman Reader. Hew Haven and London: Yale University Press, 2012. 329 p.
  9. Wolf, Maryanne. Proust and the squid: the story and science of the reading brain. Cambridge: Icon Books, 2008. 310 p. ISBN 978-184831030-8
  10. Taylor, Helen. Why women read fiction: The stories of our lives. Oxford: Oxford University Press, 2019. 276 p.
  11. Jack, Belinda. The Woman Reader. Hew Haven and London: Yale University Press, 2012. 329 p.
  12. Why you didn’t tell me there was danger in menfolk? Why didn’t you warn me? Ladies know what to fend hands against, because they read novels that tell them of these tricks; but I never had the chance o’ learning in that way, and you did not help me!” In Hardy, Thomas. Tess of the D’Urbervilles: A Pure Woman. UK: Penguin Classics, 2003. 592 p. ISBN 9780141439594
  13. Robertson, Geoffrey. The trial of Lady Chatterley’s Lover. The Guardian, 2010, spalio 22 [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą.
  14. Wolf, Virginia. A Room of One’s Own. UK: Stronck Press, 2013. 140 p.
  15. Flood, Alison. Readers prefer authors of their own sex: survey finds. The Guardian, 2015, lapkričio 25 [interaktyvus]. Prieiga per internetą.
  16. Trollop, Joanna. Women buy two-thirds of the books sold in Britain… so why is the literary world such a male chauvinist bastion? Daily Mail, 2012, gegužės 27 [interaktyvus], [žiūrėta 2021 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą.
  17. Scholes, Lucy. Close readings: the rise of the bibliomemoir. Financial Times, 2018, vasario 23. Prieiga per internetą.
  18. Cohen, Rachel. Living through turbulent times with Jane Austen. The New Yorker, 2020, liepos 17 [interaktyvus]. Prieiga per internetą.
  19. Marx, Patricia. Me, reading. The New Yorker, 2012, sausio 23 [interaktyvus]. Prieiga per internetą.
  20. Parker, Sam. Shelf Life: Nicola Sturgeon on the books that changed her. Penguin, 2020, kovo 25. Prieiga per internetą.