Skaitmeninė amžinybė?

Vokietijos savaitraštyje „Christ in der Gegenwart“ savo straipsnį skelbia autorius Simonas Lukas, atkreipdamas dėmesį į informacinių technologijų kūrėjų pastangas pasiūlyti naujų alternatyvų… amžinajam gyvenimui.

Jei skaitmeniniame pasaulyje iš tiesų niekas nedingsta – gal verta pabandyti kiek įmanoma daugiau mūsų pačių perkelti į internetą amžinybei, kol mūsų baigtiniai medžiaginiai kūnai vis dar nėra atidavę dvasios?

Nors idėja skamba gana keistai, tačiau vis daugiau žmonių viltis sieja būtent su šia nauja „nemirtingumo“ forma. Skaitmeniniu formatu išsaugojus savo kalbėjimo manierą ir balsą, galima suprogramuoti virtualų kloną, kuris ir po žmogaus mirties jo artimiesiems galėtų siuntinėti elektroninius laiškus ar balso žinutes.

Interviu portalui domradio.de šia tema kalbėjusi vokiečių filosofė Jessica Heesen pateikė ir keletą galimų tokio „nemirtingumo“ apraiškų: „Štai šventi gimtadienį, suskamba telefonas ir tave pasveikina prieš daug metų mirusios močiutės balsas“…

Kita galimybė – tai kompiuteryje gyvenimą tęsiantis animuotas velionio kūnas, kurį galima susitikti užsidėjus virtualiosios realybės akinius. Tokiu būdu miręs asmuo ir toliau gali sau sėdėti įprastoje vietoje prie šeimos valgomojo stalo ir netgi dalyvauti pokalbiuose. Dirbtinis intelektas tuo pasirūpintų.

„Tik klausimas, ar mirusiojo artimiesiems tai iš tikrųjų būtų palaima?“ – svarsto filosofė ir priduria, kad lieka neaišku, kokių pasekmių, pavyzdžiui, vaikui gali turėti mirusios močiutės balso avataras.

Pavojinga tai, kad mažiausiems vaikams tokios patirtys gali tiesiog ištrinti skirtį tarp gyvenimo ir mirties, o tai jau turėtų sunkiai nusakomų pasekmių. Juk žinome, jog mylimo žmogaus mirtis ir atsisveikinimas su  juo yra viena iš svarbiausių vaikystės patirčių. O kas laukia tokio vaiko, kuris paaugęs perpras skaitmeninių kerų klastą?

Ar toks jaunuolis, kartą jau papenėtas pigia, negyva mylimo žmogaus kopija, bus pajėgus patikėti Dangaus pažadu ir prisikėlimu negendančiame kūne?