Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais. Paremti

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Skaitmeninis etiketas: kaip katalikui (ir ne tik) naudotis socialiniais tinklais

Pexels.com nuotrauka

Gyvename susisipriešinusiame pasaulyje. Ši tikrovė galioja tiek Bažnyčiai, tiek ir valstybei. Tačiau kaip katalikai žinome, kad taip neturėtų būti.

Vatikano II susirinkimo pati pradžia suskamba teiginiu, visiškai prieštaraujančiu mūsų dabartinei susiskaldžiusios Bažnyčios tikrovei:

„Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis, todėl šis Sinodas, sekdamas ankstesnių Susirinkimų mokymu, siekia aiškiau atskleisti tikintiesiems ir visam pasauliui jos prigimtį ir visuotinę paskirtį“ (Dogminė Konstitucija apie Bažnyčią „Lumen Gentium“, 1).

Mes tikime, kad Bažnyčia yra „visos žmonių giminės vienybės“ „įrankis“, tačiau katalikiškasis tviteris, regis, išpažįsta ką kita. Visa katalikiška socialinė žiniasklaida dažnai gali atrodyti kaip susiskaldymo, šmeižto ir rietenų židinys. Tokia padėtis neturėtų stebinti, turint omenyje, kiek eretiškų idėjų ir schizmatinių sprendimų sklando bažnytinėse sferose. Tačiau ką tuomet galima padaryti? Ar turėtume save cenzūruoti ir kalbėti tik tais klausimais, kurie nepriešina? Ne, jei norime būti ištikimi Evangelijos tiesai. Evangelijoje pagal Matą mūsų Viešpats sako:

„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais“ (Mt 10, 34–36).

Unsplash.com nuotrauka

Ką gi, jei reikia tikėtis susiskaldymo, tuomet galbūt tviterio klaviatūros kariai yra pateisinami, nes su visu įmanomu užsidegimu nukreipia kalaviją prieš potencialius eretikus? Tačiau tai prieštarautų tiek Vatikano II susirinkimo teiginiui, kad Bažnyčia yra vienybės įrankis, tiek mūsų Viešpaties maldai Jono 17-ame laiške, kad Bažnyčia būtų víena.

Kas tada mums lieka? Akivaizdu, kad turime išlaikyti pusiausvyrą tarp sąmoningo susiskaldymo kėlimo ar nereikalingo kandumo ir paprasčiausio ignoravimo ar vaikščiojimo pirštų galais aplink galinčius susiskaldymą kelti klausimus – net tokius svarbius kaip schizma ar erezija.

Kaip išeitį norėčiau pasiūlyti skaitmeninį etiketą.

Pirminė etiketo idėja buvo ne cenzūruoti žmones ar taikyti jiems nereikalingus formalumus, kad būtų išsaugoti klasiniai skirtumai. Tokia etiketo versija buvo Apšvietos epochos produktas. Tačiau iš tiesų etiketo idėja buvo būdinga visoms civilizacijoms ir buvo skirta civilizuoto elgesio struktūrai apibrėžti.

Encyclopedia Britannica cituoja „Beovulfo“ vertimą, kuriame rašoma, kad Danijos karalienė „paiso etiketo“, nes pirmiausia neša taurę karaliui, o paskui – dvariškiams. Tai puikus įprastinės praktikos pavyzdys, kurios laikomasi nebūtinai dėl moralinių tikslų, bet siekiant pagerbti svečius ir pademonstruoti svetingumo dorybę. Egzistuoja ryšys tarp etiketo ir tradicinio dorybės supratimo. Jane‘ės Austen literatūroje taip pat nagrinėjamas tradicinis ryšys tarp etiketo ir dorybės, kurią ji įvardija kaip mandagumą.

Taigi, etiketą apytikriai galima apibrėžti kaip tradicines socialinio elgesio normas, kurios paprastai yra susijusios su moraliniais principais, tačiau skirtos kolektyvinei gyvenimo kokybei gerinti ir civilizuotam bendravimui išaukštinti.

Pexels.com nuotrauka

Tviteris ir apskritai socialinė žiniasklaida paprastai nelaikomi platformomis, kuriose vyksta civilizuotos diskusijos ir įžvalgūs pokalbiai. Tačiau taip neturi būti. Mes, katalikai, bendraudami su pasauliu turėtume rodyti pavyzdį. Turėtume būti šviesa tamsoje, miestas ant kalno (Mt 5, 14). Tai galioja visose gyvenimo srityse, įskaitant socialinę žiniasklaidą. Mūsų buvimas internete turėtų radikaliai skirtis nuo tviterio minios, kuri siaubia internetą. Štai kodėl skaitmeninio etiketo kūrimas yra itin svarbus.

Nė viena iš čia pateiktų priemonių nebus nauja ar originali, daugelis žmonių jau jas taiko, tačiau jos turi įsitvirtinti mūsų kolektyvinėje sąmonėje. Taip pat turėtume pradėti ignoruoti žmones, kurie akivaizdžiai jų nesilaiko: ne tam, kad būtume elitistai, o tam, kad suteiktume apčiuopiamą priemonę blogam elgesiui pažaboti.

Šios skaitmeninio etiketo gairės, kurias pateiksiu, yra gana bendro pobūdžio, jas reikia aiškinti ir jos nėra skirtos tapti konkrečiu etikos kodeksu. Tačiau, jei jų laikytumės, būtų galima padaryti didelę pažangą siekiant autentiško katalikų buvimo socialinėje žiniasklaidoje.

Supraskite, kad internetas pats savaime nėra Bažnyčios sąjungininkas

Man dėstęs profesorius Matthew Tanas yra daug rašęs apie išsigimusią interneto tikrovę. Naršymas internete tam tikra prasme yra tarsi patekimas į matricą. Mums pateikiama be galo lengvai manipuliuojama, pagaminta sąsaja, paremta dvejetainiu kodu, kuri gali atitikti tikrovę, bet gali ir neatitikti. Nereikėtų stebėtis, kad, atsižvelgiant į šias aplinkybes, dauguma translyčių asmenų yra intensyvūs interneto vartotojai.

Bažnyčia, priešingai, yra netiesiogiai įsikūnijusi tikrovė. Mūsų narystė Bažnyčioje priklauso nuo kūno, kurį mūsų Viešpats prisiėmė, ir kraujo, kurį Jis praliejo tam tikru istorijos laiku ir tam tikroje vietoje. Tai nereiškia, kad internetas yra nesuderinamas su katalikybės žinia (tiesą sakant, jis yra viena didžiausių Z kartos atstovų atsivertimo priemonių), tačiau bendraudami su žmonėmis turime nepamiršti šios tikrovės ir suvokti, kad niekas niekada nesusidarys išsamaus tikėjimo vaizdo be fizinio susitikimo su šiuo tikėjimu.

Socialinė žiniasklaida taip pat niekada negali pakeisti tiesioginio žmonių bendravimo, nes Bažnyčia yra tikinčiųjų bendruomenė ir apčiuopiamas kūnas – Kristaus Kūnas čia, žemėje.

Cathopic.com nuotrauka

Turėkite realistiškų lūkesčių dėl bendravimo socialinėje žiniasklaidoje

Dėl socialinės žiniasklaidos fragmentiškumo ir „vieno kąsnio“ informacijos pobūdžio labai mažai tikėtina pakeisti žmogaus nuomonę bet kokiu svarbiu klausimu, ypač tuo, kuris sutampa su giliai puoselėjamais įsitikinimais. Pavyzdžiui, pandemijos metu labai mažai tikėtina, kad dėl įrašo feisbuke ar žinutės tviteryje kas nors pakeis savo nuomonę apie koronavirusą ar vakcinas. Tai paprasčiausias apdairumo klausimas. Atsirinkite savo kovas.

Nesislėpkite už anonimiškumo

Dažnai socialinėje žiniasklaidoje mūsų elgesiui įtakos turi anonimiškumas. Tai yra visuotinai žinoma. Nebūkite bailys ir nerašykit žmogui to, ko nepasakytumėt jam į akis.

Šv. Ireniejus kartą pasakojo, kaip gnostikų eretikas Markionas susitiko šv. Polikarpą ir paklausė jo: „Ar pažįsti mane?“ Į tai šventasis atsakė: „Pažįstu tave, šėtono pirmgimi.“ Polikarpo poelgis buvo laikomas šventu, nes Markionas buvo atviras, neatgailaujantis eretikas, kuris aktyviai sėjo susiskaldymą, mokydamas, jog Senojo Testamento Dievas yra kitas – blogio – dievas, ir dėl to, kad Polikarpas išdrįso jį asmeniškai pasmerkti. Šv. Polikarpas taip pat buvo vyskupas, o ne hipotetinis tviterio vartotojas RadTradDad su profilio nuotrauka, kurioje pavaizduotas serialo veikėjas Baudėjas (The Punisher), sakantis: „Bergoglio yra demonas.“ Nebūkite tuo žmogumi ir nekreipkite į tokį dėmesio, jei pamatysite.

Gerai vartokite kalbą, kad pakylėtumėte pokalbį

Visi žino, kad socialinė žiniasklaida linkusi gadinti kalbą. Turime pasipriešinti šiai tendencijai. Knygoje „Stabų saulėlydis“ Nietzsche teigė: „Bijau, kad mes niekada neatsikratysime Dievo, kol vis dar tikėsime gramatika.“ Čia turima omenyje, kad, jei kolektyviai paklūstame taisyklėms, kurios reglamentuoja mūsų bendravimą – tuomet liudijame jėgą, esančią aukštesnę už valstybinę valdžią. George’as Orwellas šią temą nagrinėjo knygoje „1984-ieji“, pateikdamas „naujakalbės“ sąvoką.

Panašią temą knygoje „Piktnaudžiavimas kalba: piktnaudžiavimas valdžia“ aptaria ir Josephas Pieperis. Ši tema tiesiogine prasme aprėpia visas knygas, todėl trumpai galima pasakyti: kalba yra svarbu. Tai nereiškia, kad kartais negalime naudoti kvailų šypsenėlių ar memų, bet, jei prarandame raštingumą (o taip tikrai yra), tai turėtų kelti didelį susirūpinimą.

Cathopic.com nuotrauka

Tačiau, be gramatikos, turėtume pasitelkti ir gerus retorikos įgūdžius, kai kalbame apie priešingas pozicijas, vengdami klaidų, užsipuolimų ad hominem ar vulgarios kalbos. Tai nereiškia, kad turėtume būti nuobodūs ir be humoro jausmo. Humoras, ypač ironija, visada buvo gerų katalikiškų debatų arsenalo dalis. Tačiau vulgarumas gali sužlugdyti gerus argumentus. Jis yra iš pasaulio ir jokiu būdu nepadeda mums priartėti prie Dievo. Tačiau retkarčiais vulgarus įvaizdis, siekiant įrodyti savo nuomonę, gali būti veiksmingas, jei jis naudojamas pakiliai. Net Bažnyčios tėvai kai kada naudodavo šią taktiką.

Šventasis Ireniejus taip aiškino (ir išjuokė) gnostikų tikėjimą Achamote – nelaiminga visos materialios egzistencijos motina, savo ašaromis sukūrusia žemės vandenis:

„Aš pats jaučiuosi šiek tiek linkęs prisidėti keliomis užuominomis prie jų sistemos plėtojimo. Mat kai pastebiu, kad vandenys yra iš dalies gėli, pavyzdžiui, fontanai, upės, liūtys ir t. t., ir iš dalies sūrūs, pavyzdžiui, jūros vandenys, susimąstau, kad visi tokie vandenys negali būti gauti iš jos ašarų – nes ašaros yra tik sūrios. Todėl aišku, kad sūrūs yra tik tie vandenys, kurie gaunami iš jos ašarų. Tačiau tikėtina, kad ji, apimta didžiulės agonijos ir sumišimo, buvo apsipylusi prakaitu.

Taigi, remdamiesi jų samprata, galime manyti, kad fontanai, upės ir visas pasaulio gėlas vanduo kilo iš pastarojo šaltinio. Juk sunku, žinant, kad visos ašaros yra vienodų savybių, patikėti, kad iš jų ištekėjo ir sūrus, ir gėlas vanduo. Labiau tikėtina prielaida, kad vieni jų yra iš jos ašarų, o kiti – iš jos prakaito. O kadangi pasaulyje taip pat yra tam tikrų karštų ir aitrių savo prigimtimi vandenų, tenka spėlioti, kaip ir iš kur jie atsirado.“

Tai puikus ir linksmas pavyzdys, kaip galima civilizuotai ir subtiliai panaudoti vulgarius vaizdinius, kad diskusijoje būtų išsakyta įžvalgi mintis.

Niekada nieko nerašykite ir neskaitykite, jei dėl to prarasite ramybę

Pasak t. Jacques‘o Phillipe‘o, taikos ieškojimas ir išsaugojimas yra pagrindinė dvasinio gyvenimo kova. Tai reiškia, kad neturėtume naudotis socialiniais tinklais taip, kad vėliau dėl to prarastume ramybę. O jeigu tai pasirodo neįmanoma, nesinaudokite jais išvis. Socialinė žiniasklaida nėra būtina, todėl turime apdairiai valdyti jos vartojimą, atsižvelgdami į visas savo gyvenimo atsakomybes.

Pagrindinė kiekvieno tikinčiojo atsakomybė yra asmeninio šventumo siekis. O tai reiškia, kad mūsų naudojimasis socialine žiniasklaida turi atitikti šį galutinį tikslą. Jeigu tai, ką skaitome, ar kokia nors diskusija mums kelia nerimą ar atitraukia nuo dabartinės pareigos – venkime tokių tekstų ir diskusijų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Šį punktą įgyvendinti yra bene sunkiausia. Jis taip pat neabejotinai yra svarbiausias tiek mūsų asmeniniam, dvasiniam gėriui, tiek autentiško katalikiško buvimo socialinėje žiniasklaidoje labui. Taip yra todėl, kad šimtą procentų toksiškos atmosferos katalikiškame tviteryje sukelia žmonės, rašantys iš baimės ir nerimo arba piktai reaguojantys į žinutes, kurių jie neturėtų skaityti.

Jokia platforma nėra nesuderinama su katalikybe. Tačiau visos jos reikalauja pašventinimo. O pašventinimas neįmanomas be ketinimo augti asmeniniame šventume.

Tekstas originaliu pavadinimu „A Digital Etiquette – a Catholic Guide for Using Social Media“ perpublikuotas iš interneto svetainės „The Catholic Gentleman“. Iš anglų k. vertė Simonas Bendžius

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.